Neįmanoma nesirūpinti dėl padėties Valstybėje, ypač kai paviešinamas garso įrašas, kuriame Seimo Pirmininkė, vienos pagrindinių, didžiųjų – Šalį valdančiosios partijos vadovė, atvirai guodžiasi, neva, esanti bejėgė ką nors pakeisti Valstybėje, jos žmonių labui.
Vienok, pastarosiomis dienomis pagarsėjusioje istorijoje atsivėrė kelios, pakankamai skausmingai įsišaknijusios problemos: žmonių (politikų, nepolitikų, visuomenininkų – aktyvistų ir paprastų žmonių tarpe) tarpusavio bendravimui pasirinkto būdo, metodų ir priemonių adekvatumo, teisingumo bei etiškumo klausimais.
Tai, savo ruožtu, verčia siūlyti apmąstyti keletą esminių dalykų.
1. Blogis savo prigimtimi ir esme niekada neturėjo, neturi ir neturės Gėrio prigimties, esmės ir savybių, nors retkarčiais kam nors jis ir būtų panašus.
2. Blogis tesugeba generuoti Blogį.
3. Neetiškas elgesys, prieš tai minėtu aspektu, – lygiai taip pat.
4. Lygiai kaip iš Netiesos neiškyla, neatsiranda ir negimsta Tiesa, lygiai taip pat neteisėti veiksmai neužtikrina ir neskatina Teisingumo, o dėl šių priežasčių nėra ir negali būti toleruojami, o juolab priimtini save gerbiančių žmonių visuomenėje.
5. Su etika, beje, yra lygiai taip pat. Neetiškas elgesys tokiu ir lieka, nepaisant jo tikslo bei rezultato, griauna visuomenės pamatus.
Jei pripažįstame pamatines Vertybes ir jų neginčijame, tuomet savaime kyla įvairūs klausimai.
Ką mes visi bendromis pastangomis privalėtume padaryti, t.y. kokiomis priemonėmis ir būdais galime patobulinti esamą valstybės ekonominę, politinę ir teisinę sistemas?
Vargu ar kas imsis neigti, jog viešais pasmerkimais, kritika, pasibaisėjimais ar pagraudenimais problemų neišspręsime.
Taigi kokius saugiklius privalome įvesti, kad bet kuris Žmogus galėtų užtikrintai oriai ir saugiai jaustis, gyvendamas Lietuvoje, o neetiškai arba neteisėtai besielgiantis asmuo neturėtų jokios galimybės pretenduoti veikti visos visuomenės vardu?
Racionaliai spręsti esamas problemas būtina, tačiau ieškant racionalaus, veiksmingo išopėjusių problemų sprendimo būtina ir verta apie tai diskutuoti. Tačiau ar šiandien turime kokią nors diskusiją?
Tuomet, kai vietoje diskusijos sukeltos emocijos naudojamos vien aistroms pakurstyti visuomenėje, tai net ir nenorom kyla klausimai: kieno interesais ir kokiu tikslu tai daroma, kaip tai išsprendžia paminėtas problemas, ar jas pašalina, kodėl ir kam tai naudinga?
Pagaliau, kokį rezultatą jos sukuria: skatina Žmogų kūrybai ar naikinančiam griovimui?
Bet kurios problemos sprendimas reikalauja ramybės ir susitelkimo. Tuo tarpu emocijos užgožia tiek pačią problema, tiek ir įmanomus jos sprendimo būdus, šitaip atitolindamos – įšaldydamos būtiną sprendimą. Rezultatas toks: tradiciškai liekame toje pačioje vietoje su tomis pačiomis bėdomis, tarsi pasakų senė prie suskilusios geldos.
Nuo seno plačiai yra žinoma, jog reklaminiai viešųjų ryšių triukai niekada negelbėjo nuo negandų.
Ar teko girdėti arba skaityti, jog kas nors būtų pateikęs visuomenei aptarti problemų sprendimo būdus ir kvietęs diskusijai?
O kas ir kaip bandė išspręsti problemas iškart po Seimo Pirmininkės Pagalbos šauksmo? Kodėl iki šiol tiek laiko visuomenės pagalbos prašymas laikytas paslaptyje nuo Lietuvos žmonių?
Šiomis dienomis viešai teigiama, neva „Valstybė neturi jokios prasmės, netgi jokios teisės egzistuoti, jei jos piliečiams – čia gimusiems ir augusiems žmonėms – lengviau ir saugiau išgyventi sekasi svečiose šalyse, nei toje, kurios pasą jie dar tebeturi.“
Kiek šis teiginys galėtų būti adekvatus tikrajam paviešintų problemų turiniui ir mastui, ar dėl to turėtume išsižadėti arba atsisakyti savo valstybės, – kiekvienas pajėgus savarankiškai rasti teisingą atsakymą.
Keistoka, jog asmenys, kuriems buvo patikėta „misija“ perduoti visuomenei Pagalbos šauksmą iš Seimo rūmų, neskubėjo paskelbti jo žmonėms, nesiėmė jų mobilizuoti Demokratijos ir Teisingumo gynybai. Kodėl?
Nemanau, jog šitoks delsimas galėtų būti visuomeniškai naudingas Lietuvos žmonėms ir Valstybei.
Dėl šios priežasties manipuliacijos pastarosiomis dienomis paviešintu įrašo turiniu neįrodo susirūpinimo Lietuvos valstybės ateitimi bei nesavanaudiško pasišventimo žmonėms.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: advokatas Arūnas Marcinkevičius, šio straipsnio autorius.
2012.10.25
