Dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės metinio pranešimo įvertinimo


Print

Senovės išminčiai yra taikliai pastebėję: "Jei nori pažinti žmogų, neklausyk ką jis kalba apie save. Įdėmiai klausyk, kaip jis atsiliepia apie kitus". Konstruktyviai pozityvus įvertinimas, o kitą kart net ir kuklus nutylėjimas, vaizdžiai apibūdina besąlyginį Žmogaus padorumą.

Labai keista, kad Prezidentė sulaukė priekaištų dėl tautiškumo ir nacionalinės savivertės skatinimo bei raginimų nepamiršti kuo esame, iš kur kilome ir kur link einame. Jurgis Zauerveinas kadaise eilėraščiu pašlovinęs lietuviškąjį tautiškumą: "Lietuvninkais mes esam gimę, Lietuvninkais ir turim būt. Tą Garbę gavome užgimę, ir jai neturim leist pražūt!"

Ir dabar šios eilės tebeskamba išdidžiai. Pagaliau vertėtų prisiminti ir dr. Jono Basanavičiaus žodžius apie "amnezijos" dėl savo ir Tautos praeities būsimas pasekmes.

Gal būt kas nors sugebėtų paaiškinti, nuo kada ir kokiu pagrindu nacionalinė savivertė, jos puoselėjimas bei skatinimas tapo negatyviu ar net smerktinu reiškiniu Lietuvoje?

O gal derėtų susimąstyti, kas gi pagaliau vienija mus, Lietuvos gyventojus? Kas vienija bet kurioje kitoje valstybėje gyvenančius kitų tautų žmones? Ar tai nėra gimtoji kalba? Ne protėvių papročiai? Ir ne Valstybės teritorija? Ne tarpusavio santykiai? Garbinga ir turininga Tautos praeitis su nuostabiai pamokančia istorija, – taip pat niekuo dėtos? Turime savo valstybę, tai kas gi tuomet visus mus vienija?

Nejaugi kažkokia elektrinė ir elektros energija? Ar šiaip kažkokio verslo interesai? O gal skalūninės dujos? Tai, matyt, būtų neįtikėtinas atradimas valstybės administravimo ir žmonių santykių psichologijos srityje. Greičiausiai pretenduojantis į Nobelio premijos nominaciją. Tik kas liktų iš šitokios vienybės, sustojus jėgainei, nenusisekus verslui ar pasibaigus dujų ištekliams? Tai kuo gi ji galėtų būti grindžiama? Tikrai ne laikinosiomis ar materialiosiomis vertybėmis.

Tuomet teks prisiminti ir ištarti lietuviškai: Taip, Mes galim! Tai kodėl turime gėdytis to jau dabar?

Stebėtinai neįtikėtina, kad gyvenimiškos ir žurnalistinės praktikos patirties nestokojančiam politikui netikėtai tapo neaiškūs ar nesuprantami Valstybės gyventojus vienijantys algoritmai. Nuostabu!

Tačiau, gal būt, tai buvo tik atsitiktinis praeities santykiais apibrėžtų asmeninių interesų konflikto sąlygotas protrūkis? Visko gali būti. Kaip ten bebūtų, rinkėjams šiandien nusiųsta stipri žinia su nedviprasmiška užuomina ateičiai. Tai faktas.

Informacijos vertinimo principai reikalauja vertinti informaciją ir jos šaltinį gretimais, tačiau atskirai vieną nuo kito, neleidžiant emocijoms užgožti Informacijos reikšmės.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: advokatas Arūnas Marcinkevičius, šio komentaro autorius.

2013.06.12


Prisijunkite prie diskusijos