Kai teismo sprendimas “absoliučiai nesuprantamas”


Print

Puikiai prisimename posakį apie neteisingoje vietoje padėtą kablelį, kuris kardinaliai pakeitė įtariamojo likimą. Vietoj išteisinamojo nuosprendžio kaltinamąjam buvo pritaikyta griežčiausia – mirties – bausmė.

Užuot išėjęs į laisvę jis neteko gyvybės. Sušaudytas buvo tik dėl to, kad kažkas, gal teisėjas, gal sekretorė, tyčia ar netyčia, ne toje vietoje padėjo kablelį. Derėjo parašyti “nuteisti negalima, išteisinti”, o buvo parašyta “Nuteisti, negalima išteisinti”. Šios klaidos laiku niekas nepastebėjo, ir Temidė žmogaus likimą apvertė aukštyn kojomis. Neteisingai pasmerkė myriop. Šis pavyzdys rodo, jog smulkmenų teisminėse batalijose nėra ir negali būti. Čia kiekviena detalė, kiekvienas niuansas – aukso vertės.

Ar Vilniaus Apygardos teismas, skelbdamas nuosprendį Medininkų žudynių byloje, nepaliko jokių klaidų? Juk buvęs Rygos omonininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas kaip ir tas nelaimėlis sulaukė pačios griežčiausios bausmės – kalėjimo iki gyvos galvos (jei nebūtų atšaukta mirties bausmė, buvusiam Rygos omonininkui grėstų gyvybės netekimas). Kai teisėjas Viktoras Dovidaitis pagaliau baigė skaityti nuosprendį, čia pat pasiteiravo, ar K.Michailovui aišku, kodėl būtent toks kaltinamasis nuosprendis. Atsistojęs K.Michailovas ironiškai skėstelėjo rankomis: “gerbiamasis Teisme, man absoliučiai niekas neaišku”.

Maždaug tokią frazę visiems girdint, o salė tąsyk buvo beveik sausakimša, pasakė buvęs Rygos omonininkas. Tuo tarpu oficialiame teismo protokole tvirtinama, girdi, nuosprendį kaltinamasis suprato. Teisėjų kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės ir teisėjo V.Dovidaičio gegužės 11-ąją pasirašytame teismo protokole puikuojasi įrašas: “Nuosprendis suprastas”. Bet juk tai – netiesa. Kaltinamasis aiškiai pabrėžė, kad nieko nesuprato, išgirdęs, kodėl turįs visą likusį gyvenimą praleisti už grotų. Tąsyk pastebėjau dar vieną netikslumą. Gegužės 11-ąją teisėjos S.Bieliauskienės teismo salėje nebuvo, nors jos parašas po gegužės 11-ąją pasirašytu nuosprendžiu – puikuojasi.

Taigi sunku nesutikti su buvusio Rygos OMON milicininko pozicija. Pavyzdžiui, man, žurnalistui, daugiau kaip pusantrų metų stebinčiam šios rezonansinės bylos tyrimą Vilniaus Apygardos teisme, – taip pat neaišku, kuo remiantis nuteistas šis rusas iš Latvijos. O juk mūsų teismai privalo nuosprendžius išguldyti taip, kad jie būtų suprantami ne tik patiems nuosprendį skelbiantiems teisėjams, bet ir plačiosios visuomenės atstovams, neturintiems specialaus teisinio ar aukštojo išsilavinimo. O gal ši nuostata Vilniaus Apygardos teismui negalioja?

Sakydamas, jog ir man, aukštąjį universitetinį išsilavinimą turinčiam žurnalistui, nesuprantama, kodėl nuskambėjo būtent toks nuosprendis rezonansinėje Medininkų byloje, turiu štai tokius aspektus. Pirmoji į akis krentanti aplinkybė. Teisėjas V.Dovidaitis apie dvi valandas vardino teismo metu apklaustų liudininkų parodymus. Bet juk nė vienas iš 122-jų liudininkų, apklaustų šioje byloje per maždaug dvejis metus, nepasakė nieko blogo apie K.Michailovą – Nikuliną. Visi prokurorų teikimu išklausyti liudininkai tvirtino nieko konkretaus nežiną apie Medininkų žudynių organizatorius bei vykdytojus, taip pat sakė nieko nežiną apie galimą K.Michailovo dalyvavimą kruvinuose įvykiuose. Jų žinios apie rezonansinę bylą – tik iš viešųjų šaltinių. Iš laikraščių publikacijų, iš televizijos laidų.

Taigi neįmanoma paneigti, jog daugiau nei šimto liudininkų parodymai buvo palankūs būtent buvusiam Latvijos omonininkui. Tačiau aplinkybė, jog 122 liudininkai prieštarauja prokurorų Rolando Stankevičiaus ir Sauliaus Versecko versijai, esą žudynėse neabejotinai dalyvavo ir K.Michailovas, – Vilniaus Apygardos teismo nuosprendyje neakcentuojama. Nors teismas, mano supratimu, savo nutartyse privalo įvardinti ne tik kaltintojų, bet ir gynėjų argumentus.

Čia galima prisiminti ir trumputį, tačiau iškalbingą prokuroro S.Versecko interviu, duotą po nuosprendžio paskelbimo gausiai susirinkusiems žurnalistams. Kai “Lietuvos ryto” žurnalistė paprašė įvardinti bent vieną konkretų įrodymą, kuriuo remiantis kaltinamas K.Michailovas, prokuroras pareiškė, esą K.Michailovo kaltę patvirtina … “įrodymų visetas”.

Taigi – nė vieno konkretaus įrodymo. Tiesiog pasitenkinta sąvoka “visuma”. Ką reiškia toji visuma, iš ko ji susideda, – belieka spėlioti. Juk byloje nėra nė vieno tiesioginio ir net netiesioginio įkalčio, leidžiančio buvusį K.Michailovą kaltinti žudynėmis. Vienintelis išlikęs gyvas liudininkas Tomas Šernas neatpažino K.Michailovo, nors akis į akį buvo susidūręs su mažiausiai dviem užpuolikais. 1996-ųjų metų apklausoje T.Šernas pareiškė, kad omonininkas Bormontovas labai panašus į vieną iš užpuolikų, įsiveržusių į vagonėlį. Pačiose pirminėse T.Šerno apklausose minima pavardė, kuri labai panaši į omonininko Makutinovičiaus, o ne į Michailovo pavardę. Tad belieka paklausti: kodėl mūsų Temidė tarsi ignoruoja vienintelio išlikusio liudininko parodymus?

Antroji aplinkybė – ne mažiau akį rėžianti. Kadaise klausiausi net kelias dienas teismo posėdžių salėje skambėjusių prokurorų R.Stankevičiaus ir S.Versecko kaltinamųjų kalbų. Palyginus su teisėjo V.Dovidaičio perskaitytu nuosprendžiu buvo galima susidaryti nuomonę, esą teisėjai nepervargo, rengdami kaltinamąjį nuosprendį. Tiesiog jų nuosprendį sudaro … prokurorų kaltinamoji kalba. Žinoma, nieko keisto, jei teisėjai remiasi kaltintojų pateiktais argumentais, formuluotėmis, pastabomis. Bet jei neklystu, demokratinių šalių įstatymai reikalauja, jog teisėjai taip pat atidžiai įsiklausytų ir į gynybos poziciją. Tačiau teisėjo V.Dovidaičio perskaitytame nuosprendyje advokatų Arūno Marcinkevičiaus ir Ingridos Botyrienės argumentų beveik nebuvo. Gal vis dėlto galima galima pasiteirauti – kodėl ignoruotos gynėjų pastabos?

Akis badančių neatitikimų esama ir daugiau. Štai liudytojas Saulius Maziukas, “Aro” rinktinės pareigūnas, kadaise tvirtino, jog būtent 5 valandą ryto jie sužinojo apie Medininkų pasienio posto užpuolimą. Byloje užfiksuoti jo žodžiai: “Apie 5 val. rinktinės “Aras” budintis telefonu pakėlė ir pasakė, kad Medininkuose vyksta kova”. Bet prokurorai kažkodėl tvirtina, kad Medininkai buvo užpulti tarp 4.45 ir 5.30 valandos. Beje, šios prokuroriškos versijos laikosi ir teismas. Vienintelis išlikęs gyvas liudininkas T.Šernas yra sakęs, jog pirmąjį užpuoliką jis išvydęs maždaug 4 valandą ryto, kai baigėsi jo pamaina ir jis ruošėsi pažadinti pakeisti turėjusį kolegą.

Apie Medininkų posto užpuolimą iš tuometinės Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo tribūnos yra kalbėjęs ir tuometinis Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas. Jis viešai pareiškė, jog apie Medininkų užpuolimą sužinojo 5 valandą ryto. Apie kruvinąsias skerdynes Medininkų poste 5 valandą ryto sužinojo ir tuometinis Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius. O štai prokurorai ir teisėjai laikosi savo versijos: postas užpultas 4.45 – 5.30 valandą. Ką galėtų byloti šie skirtumai? Jei tikėsime prokurorais, tai kyla pagrįstas klausimas, kodėl nebuvo imtasi skubių veiksmų gelbstint užpulto posto pareigūnus? Juk, skaičiuojant laiką, akivaizdu, jog buvo galima žudikus galbūt sulaikyti net įvykio vietoje.

Jei prokurorų versija – teisinga, tuomet kyla dar vienas ramybės neduodantis klausimas: jei visi pagrindiniai šalies pareigūnai jau 5 valandą ryto žinojo apie Medinininkuose surengtas skerdynes, kodėl greitoji pagalba iškviesta tik 6.03 valando ryto? Manote, Medininkų bylą tyrę Vilniaus Apygardos teismo teisėjai bandė išsiaiškinti šias aplinkybes? O gal manote, jog Vilniaus Apygardos teismo teisėjams rūpėjo išsiaiškinti, kas gi tie, kurie pirmieji sužinojo ir pranešė apie Medininkuose pralietą kraują? O juk galbūt reikėjo rimčiau pasidomėti net tuometinio “Aro” pareigūno žodžiais “Medininkuose vyksta kova”. Mat įvykio vietoje rastos trys 5.45 kalibro automatų tūtelės. Tokio kalibro automatus turėjo Medininkų posto pareigūnai. Tad gal gi jie priešinosi užpuolikams? Bet Vilniaus Apygardos teismo teisėjams ir ši versija mažai rūpėjo.

Puikiai prisimenu ir tą lyg nereikšmingą, bet tuo pačiu iškalbingą diskusiją teismo salėje apie nusikaltimo vietoje neva rastą laikrodį su išgraviruota raide “R”. K.Michailovo advokatai A.Marcinkevičius ir I.Botyrienė tvirtino, jog pirminių apžiūrų metu prie muitininkų vagonėlio durų nebuvo aptiktas joks laikrodis. Šiuos savo teiginius gynyba grindė gausiomis įvykio vietos apžiūros nuotraukomis, filmuota medžiaga bei apžiūrą atlikusių pareigūnų protokoluose įvardintais parodymais. Tačiau kaltintojai vis tiek tvirtino, jog laikrodis buvo rastas. Ir ne bet koks, o būtent su raide “R”, kuri galbūt leidžia įtarti, jog šis radinys priklausė vienam iš omonininkų, kurio pavardė prasideda būtent tokia raide.

K.Michailovą ginantys advokatai pareikalavo, jog laikrodis būtų apžiūrėtas teismo salėje. Žinoma, toks advokatų prašymas iš pradžių buvo priimtas nenoriai, girdi, gynyba specialiai vilkina teismo darbą. Tačiau advokatų užsispyrimas nebuvo bevaisis. Prokurorai teismo salėje tvirtino, jog ant to laikrodžio išgraviruota raidė “R”, o apžiūros metu paaiškėjo, jog ant laikrodžio nėra jokios raidės “R”. Teismo kolegijai teko pripažinti, jog laikrodis – be raidės “R”. Tad kaip derėtų vertinti prokurorų tvirtinimus, esą prie vagonėlio durų aptiktas laikrodis su besipuikuojančia raide “R”? Jei ne advokato A.Marcinkevičiaus principingumas, ši “smulkmena” taip ir būtų likusi nepastebėta, neužfiksuota.

Ir vis dėlto prokurorams nepalankus faktas dėl raidės “R” Vilniaus Apygardos teismo protokoluose užfiksuotas ne itin tiksliai. Gynėjo A.Marcinkevičiaus pastaba protokole užfikuota ir įrašyta teisingai, tačiau teismo kolegijos išvada, patvirtinusi tokį K.Michailovo gynėjų pastebėjimą, iki galo nenurodyta. Protokoluose nėra įrašyti teisėjos S.Bieliauskienės žodžiai “yra ženklas, kurį galima apibūdinti kaip gamyklinį ženklą” ir teisėjo V.Dovidaičio pastebėjimas “Tai tokios raidės “R” mes nematome”.

Taip pat esama kai kurių pastebėjimų dėl vienintelio išlikusio gyvo liudininko T.Šerno parodymų netikslaus citavimo. 2009-ųjų lapkričio 12-osios teismo posėdyje teisėjas V.Dovidaitis paklausė T.Šerno: “Kiek žmonių tada iš viso buvo, tų užpuolikų per visą tą laikotarpį?” Į šį klausimą nukentėjusysis T.Šernas atsakė: “Aš mačiau du vienoje vietoje, bet lauke taip pat dar buvo žmonių, nes buvo garsų. Sakykim, jie buvo ne mažiau kaip trys. Ne mažiau, o dar ir daugiau”.

Tuo tarpu Vilniaus Apygardos teismo protokoluose šie T.Šerno parodymai užrašyti ne visai tiksliai ir ne itin išsamiai. Pavyzdžiui, neįrašytas pats teisėjo V.Dovidaičio klausimas. O T.Šerno atsakymas pateiktas šitaip: “Vagonėlyje aš mačiau du užpuolikus, bet lauke buvo žmonių, nes buvo garsai”. Skirtumas – akivaizdus. Liudytojas tvirtina, jog lauke prie vagonėlio buvo ne mažiau trijų užpuolikų, jis būtent taip įsitikinęs, o Vilniaus Apygardos teismo protokole užfikuota abstrakcija: “lauke buvo žmonių, nes buvo garsai”. Kuo svarbus šis skirtumas. Remiantis šiuo konkrečiu T.Šerno parodymu Medininkų postą užpuolė mažiausiai penketas smogikų. Remiantis Vilniaus Apygaros teismo protokoluose užfiksuota medžiaga, sunku pasakyti, kiek iš tiesų būta žudikų.

Vilniaus Apygardos teismo protokoluose neužfiksuotas ir teisėjo V.Dovidaičio klausimas, ištartas teismo salėje tų pačių 2009-ųjų lapkričio 12-ąją: “Kaltinamojo Jūs nematėte toje užpuolimo vietoje?” Mums belieka tik spėlioti, kodėl neįrašytas. Taip pat belieka gūžčioti pečiais, kodėl tiksliai neužrašytas T.Šerno atsakymas į šį labai svarbų klausimą. Juk teisėjas teiravosi, ar T.Šernas nematė tarp užpuolikų Rygos OMON milicininko K.Michailovo. Vienintelis išlikęs gyvas liudininkas minėtame teismo posėdyje pareiškė: “Ne. Ne jisai. Pasikeitęs, gal ką? Kažkoksai tai panašus buvo įbėgęs į vagonėlį. Na šiek tiek panašių veido bruožų. Reiškias, nu toks, būtent apie kurį kalbėjau. Bet aš norėjau pasakyti, kad čia ne tas pats asmuo”.

Tuo tarpu protokole nukentėjusiojo T.Šerno atsakymas į šį labai svarbų teisėjo klausimą vėl užrašytas ne itin tiksliai ir ne itin išsamiai. Jis užrašytas būtent taip: “Ar kaltinamąjį mačiau toje vietoje užpuolimo metu, nežinau, gal jis pasikeitęs, kažkoks panašus buvo įbėgęs į vagonėlį, šiek tiek panašių veido bruožų, bet aš negaliu pasakyti, kad tai yra tas pats asmuo”. Man, žurnalistui, atrodo, jog tikrasis T.Šerno pareiškimas byloja, jog lemtingąją naktį jis tikrai nematė K.Michailovo. O štai Vilniaus Apygardos teismo protokoluose T.Šerno parodymai, mano supratimu, užrašyti švelniau. Užrašyti taip, kad užtikrintumo, esą T.Šernas nematė žmogaus, panašaus į K.Michailovą, – lieka mažiau. Smulkmena? Gal ir smulkmena. Bet juk smulkmenų tokiose bylose kaip Medininkų žudynės vargu ar gali būti.

Protokoluose deramai neužfiksuotas ir T.Šerno atsakymas į teisėjo V.Lenčiko klausimą dėl pirmųjų jo apklausų patikimumo. Protokoluose užrašyta: “Aš kiek suprantu, mano apklausos iš karto po įvykio buvo nelabai rezultatyvios, tik vėlesnės apklausos davė didesnius rezultatus. Aš suprantu, kad buvau blogoje būklėje ir nelabai ką galėjau pasakyti, bet ir tai bandžiau, kiek galėjau pasakyti”. Tačiau po garso ir vaizdo įrašų peržiūrėjimo T.Šernas iš tiesų yra kiek kitaip atsakęs: “Aš kiek suprantu, mano apklausos iš karto po įvykio buvo nelabai rezultatyvios, tik vėlesnės apklausos davė didesnius rezultatus. Aš suprantu, kad buvau blogoje būklėje ir nelabai ką galėjau pasakyti, bet ir tai bandžiau, kiek galėjau pasakyti. Ką Jūs matėte, taip yra. Tą aš esu kalbėjęs”.

Vadinasi, nėra pagrindo netikėti 1991.08.01 duotais pirminiais T.Šerno parodymais apie tai, jog užpuolikų buvo penketas vyrų, vienas jų kalbėjo lietuviškai ir viename iš jų T.Šernas atpažinęs vyrą, panašų į Makutinovičių.

Mano supratimu, tarp šių dviejų versijų esama bent minimalaus skirtumo. Man regis, T.Šernas kaip liudininkas 2009-ųjų pabaigoje kalbėjo apie savo pirmines apklausas užtikrinčiau, nei užfiksuota Vilniaus Apygardos teismo posėdžių protokoluose. Kodėl? Tegul skaitytojai sprendžia patys.

Labai keistas nutikimas įvyko ir dėl anoniminio 11-ojo liudininko. Šis liudininkas turėjo būti apklaustas teismo posėdyje. Tačiau į teismo posėdį neatvyko ir jokių parodymų nedavė. K.Michailovą ginantiems advokatams buvo paaiškinta, esą anoniminiui liudininkui gali grėsti pavojus, jeigu jis atvyks į Vilniaus Apygardos teismą ir duos parodymus. Todėl nuspręsta jo apklausos atsisakyti. Toks paaiškinimas sukėlė įvairiausių minčių. Koks pavojus gali grėsti anoniminiam liudininkui, kurio tapatybė niekam neatskleidžiama – nei pačiam kaltinamąjam K.Michailovui, nei jo advokatams, nei žurnalistams? Kas, kaip ir kokiomis priemonėmis gali pakenkti liudininkui, jei jo pavardė ir vardas žinomi tik prokurorams ir teisėjams?

Beje, ši keista aplinkybė Vilniaus Apygardos teismo protokoluose, deja, taip pat užfiksuota ne itin tiksliai. Štai kaip šį netikslumą vertina K.Michailovo advokatai A.Marcinkevičius ir I.Botyrienė. Kaltinamasis Konstantins Michailovs ir jo gynėjas advokatas A.Marcinkevičius 2010-ųjų metų lapkričio 17-osios teismo posėdžio pabaigoje paprašė, kad teismas įpareigotų prokurorus pateikti duomenis, patvirtinančius “grėsmes anoniminiam liudytojui Nr. 11”. Teisėjos S.Bieliauskienės vadovaujama Teismo kolegija paskelbė, kad šį klausimą spręs vėliau, kai išsiaiškins, kaip tą problemą konkretizuoti. O protokole kažkodėl parašyta: “kolegija, pasitarusi vietoje, nutarė”. Taigi advokatai A.Marcinkevičius ir I.Botyrienė pagrįstai reikalauja, kad žodžiai “kolegija nutaria” būtų pakeisti tuo, kas iš tiesų buvo pranešta visiems proceso dalyviams: “klausimą dėl pareikštojo prašymo spręs vėliau, kai nuspręs, kaip tą raštą konkretizuoti”.

Šiuo konkrečiu atveju žodį “vėliau” reikia suvokti kaip sąvoką “niekada”…

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: buvęs Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas.

2011.05.23


Prisijunkite prie diskusijos