Apie Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos diktatoriškas užmačias, apie jo klastingus metodus susidorojant su opozicija, apie jo nepakantumą jokiai “kitai nuomonei” laikraštis “XXI amžius” pastaruoju metu skyrė nemažai dėmesio. Šioji publikacija – dar vienas pasakojimas apie niūrią Baltarusijos tikrovę. Šiandien pateikiame interviu su Baltarusijos kino režisiere Olga Nikolaičik, kuri, atvykusi į Lietuvą, vilniečiams parodė dokumentinį filmą, pasakojantį apie principingos žmogaus teisių gynėjos Janos Poliakovos gyvenimą. Tragišką gyvenimą. Praėjusių metų kovo 9-ąją žymi Baltarusijos žmogaus teisių gynėja, opozicijos rėmėja, teisininkė Jana Poliakova nusižudė. Kodėl įvyko ši tragedija? Su Baltarusijos kino režisiere Olga NIKOLAIČIK kalbasi “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.
Jūsų dokumentinis filmas paliko gilų įspūdį tiems, kurie jį matė Vilniuje. Tačiau filmas – labai liūdnas, graudus, pesimistinis. Jokių prošvaisčių baltarusiai nemato?
Mano darbas pirmiausiai skirtas šviesiam Janos Poliakovos atminimui pagerbti. J.Poliakova buvo jauna, graži moteris. Bet ji nusižudė. Pasikorė. Tragedijos data: 2009-ųjų metų kovo 7-oji. Šiam žingsniui principingąją žmogaus teisių gynėją pastūmėjo Baltarusijos specialiosios tarnybos. Tiksliau sakant – baltarusiškas KGB. J.Poliakova gyveno Seligorsko miestelyje, kuris Baltarusijoje dar vadinamas šachtininkų miestu. Šiandien čia išgaunama daug druskos. Oficialusis Minskas bijojo, kad antilukašenkiškos nuotaikos bei nusiteikimai neatkeliautų ir į šį tyliai, ramiai, jokia politine veikla nepasižymėjusį miestą. O J.Poliakova buvo atkakli demokratijos gynėja. Taip pat – žmogaus teisių aktyvistė, drąsiai kritikavusi Aleksandro Lukašenkos valdymo stilių bei metodus, vos tik šis tapo Baltarusijos prezidentu. Beje, J.Poliakova buvo profesionali žmogaus teisių gynėja, nes turėjo teisininkės išsilavinimą. Ji buvo baigusi studijas Baltarusijos Teisės fakultete.
Dėl Janos Poliakovos nusižudymo vienareikšmiškai kaltinamos Baltarusijos slaptosios tarnybos. Kuo remiantis daroma tokia išvada?
Baltarusijos KGB atstovai Janą Poliakovą atkakliai kvietė atvykti į kontorą konfidencialiam pokalbiui. Jana visuomet atsisakydavo. Tada KGB vadovybė pagalbon pasitelkė milicijos įgaliotinį. Atsisakyti atvykti pas milicijos įgaliotinį J.Poliakova negalėjo. Kas įvyko milicijos įgaliotinio kabinete, – jokia paslaptis. Milicijos patalpose buvo reikalaujama, kad Jana nustotų talkinti prieš A.Lukašenką nusiteikusiai opozicijai. Taip pat buvo reikalaujama, kad parašus, kurie buvo surinkti opozicijos kandidatei Olgai Kazulinai palaikyti, Jana Poliakova viešai apibūdintų kaip suklastotus bei surinktus negarbingomis priemonėmis.
Gal galėtumėte Lietuvos skaitytojams priminti, kas toji Olga Kazulina, kadangi dauguma lietuvių silpnokai gaudosi baltarusiškose realijose.
Olga Kazulina – tai žymaus Baltarusijos opozicijos veikėjo Aleksandro Kazulino, kurį A.Lukašenkos režimas maždaug vienerius metus pralaikė kalėjime, duktė. Taigi šio politiko duktė Olga siekė būti išrinkta į Baltarusijos parlamentą, o J.Poliakova jai padėjo surinkti reikiamą skaičių remiančiųjų parašų.
Žodžiu, milicijoje buvo reikalaujama, kad J.Poliakvova atsisakytų aktyvios veiklos opozicijos gretose, nustotų remti O.Kazuliną ir oficialiai pareikštų, jog parašai – surinkti apgaulės būdu. Bet ji atsisakė. Tada ją žiauriai sumušė. Sumušė taip, kad ji, tariant medicinos terminais, turėjo ilgalaikių sveikatos sutrikimų.
Po susidorojimo milicijos patalpose daugiau incidentų nebuvo? Ar vis dėlto Baltarusijos KGB ir toliau persekiojo trisdešimt trijų metų amžiaus aktyvistę?
J.Poliakovai vis tiek grasino. Grasinimai nenutrūko nė akimirkai. Ji nuolat sulaukdavo skambučių, taip pat – ir naktimis. Skambinusieji ją baugino, esą “taip gyvendama ilgai netrauks”, esą “šitaip elgdamasi ji toli nenuvažiuos”. Netrukus prie savo namų J.Poliakovą ir vėl kažkas žiauriai sumušė. Sumušė taip, kad ji nebegalėjo pajudinti vienos rankos. Nenorėdama taikstytis su tokia padėtimi ir naiviai tikėdama bent minimaliu teisingumu, Jana kreipėsi į teisėsaugą, prašydama ištirti, kas ją sumušė, kas jai grasina. Savo pareiškime ji įvardino ir įtariamuosius, ir tuos milicininkus, kurie ją sumušė milicijos patalpose.
Tačiau Baltarusijos teismas apkaltino pačią nukentėjusiąją. Baltarusijos teismas pareiškė, kad J.Poliakova begėdiškai šmeižia Baltarusijos milicininkus. Beje, šmeižia sąmoningai, turėdama asmeninių paskatų bei naudos. Teisėjas paskelbė nuosprendį: už valdžios pareigūnų šmeižtą J.Poliakovai teks sėdėti kalėjime pustrečių metų, jai taip pat skiriama 1000 JAV dolerių dydžio bauda. Priminsiu, kad tūkstantis dolerių Baltarusijoje – tai labai dideli pinigai. Palyginimui pateiksiu tokį palyginimą: mėnesinis vidutinio dydžio atlyginimas Baltarusijoje siekia vos 120 JAV dolerių.
Jūs tikrai žinote, jog pirmąjį kartą J.Poliakova buvo sumušta Seligorsko milicijos būstinėje? Ji taip Jums pati sakė?
Taip, pirmasis fizinis susidorojimas buvo surengtas Seligorsko milicijos nuovadoje. Taip pasakojo J.Poliakova ne tik man, bet ir savo artimiesiems, bendražygiams. Tuo tarpu Seligorsko milicininkai tvirtina, jog merginos jie nemušė, jog su J.Poliakova jie elgėsi korektiškai, mandagiai, džentelmeniškai. Suprask, jie net neįsivaizduoja, kas galėjo pakelti ranką prieš žinomą žmogaus teisių gynėją.
Baltarusijos spaudoje buvo rašoma apie šį incidentą? Omenyje turiu tiek oficialiąją, tiek opozicinę spaudą?
Pagrindiniame valstybiniame laikraštyje “Sovetskaja Belarusija”, kuris laikomas oficialiu Aleksandro Lukašenkos valdžios ruporu, buvo paskelbtas J.Poliakovą šmeižiantis straipsnis, esą toji mergina – ir šmeižikė, ir intrigantė, užsiimanti žmogaus teisių gynimo reikalais tik tam, kad galėtų laisvai keliauti po Europos Sąjungos šalis ir iš ten gauti finansinės paramos. Tos publikacijos autorius – kažkoks Ksenofontas Superfosfatovas. Aš nežinau, kas slepiasi po šia pavarde. Bet straipsnio stilius labai panašus į to laikraščio vadovo braižą. “Sovetskaja Belarusija” leidiniui vadovauja Pavelas Jakubovičius. Galų gale be P.Jakubovičiaus žinios tas rašinys tikrai negalėjo pasirodyti “Sovetskaja Belarusija” puslapiuose. Netrukus po minėto rašinio J.Poliakova pasirinko mirtį.
Ar tiesa, kad apie J.Poliakovos savižudybę Jūs sužinojote perskaičiusi pranešimą internete?
Taip, apie J.Poliakovos savižudybę sužinojau iš internetinių pranešimų, nors Baltarusijoje internetas – labai apribotas. Apribotas jau vien dėl to, kad interneto paslaugos – itin brangios. Taigi toli gražu ne kiekvienas baltarusis gali juo naudotis. Tokių baltarusių – mažuma.
Ar Jūsų dokumentinė juosta apart Vilniaus dar kur nors buvo rodoma?
Žinoma. Žinia apie J.Poliakovos savižudybę mane labai sukrėtė, ir aš nusprendžiau apie Janą sukurti dokumentinį filmą. Tokiai savivalei mes neturime leist pasikartoti. Dokumentinį filmą kūriau slapta, dažnai – net ne Baltarusijoje, o Lenkijoje ir Lietuvoje. Paslapčių, kaip ir su kuo dirbu, nenorėčiau atskleisti. Toji juosta buvo parodyta Baltarusijoje kai kurioms opozicinėms partijoms, taip pat ir Seligorsko miesto, kuriame iki mirties gyveno Jana, visuomenei. Filmas turėjo milžinišką pasisekimą. Filmą platinu visais įmanomais būdais. Ukrainos dokumentinių filmų festivalyje ši juosta taip pat buvo parodyta ir sulaukė didelio pasisekimo. Tas ukrainietiškas festivalis vadinasi “Dokumentalnyje dni”.
Kaip vertinate Lietuvos siekius ieškoti kontaktų su dabartiniu Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka? Jūs manote, kad Lietuvai derėtų visur ir visada ignoruoti A.Lukašenką ar vis dėlto esate įsitikinusi, jog oficialusis Vilnius su Minsku turėtų palaikyti bent jau minimalius ryšius?
Man būtų nekorektiška nurodinėti, kaip Jums bendrauti su šiandienine Baltarusijos valdžia. Tačiau turėčiau pabrėžti, jog labai sunku pasakyti, kur linksta Baltarusija, kokių veiksmų žada imtis A.Lukašenka. Šis prezidentas – ne visuomet prognozuojamas. Kovo pradžioje nepriklausomų žurnalistų ir opozicinių partijų aktyvistų butuose buvo masiškai atliekamos kratos. Nepasieita ir be smurto. Pavyzdžiui, kratos metu žiauriai sumušta Natalija Radina, kuri dirba Chartijoje 97. Konfiskuoti visi nepriklausomo leidinio “Narodnaja volia” kompiuteriai. Opozicionierės Irinos Chalip bute irgi surengta krata, atimti ne tik kompiuteriai, bet ir diktofonas, fotoaparatas. Kodėl Baltarusijos saugumui užkliuvo I.Chalip? Ogi jos vyras sieks Baltarusijos prezidento posto. Beje, atliekant kratą jų mažamečiui vaikui neleido tris valandas nueiti į tualetą. Todėl aš netikiu, kad Baltarusijoje įmanomos kad ir mažytės permainos į gerą, kol šaliai vadovauja A.Lukašenka. A.Lukašenka nepasikeis. Koks jis buvo, toks ir pasiliks.
Jūs klausiate, ar gerai, kad Lietuva kviečiasi A.Lukašenką į Vilnių? Atsakysiu šitaip: Europos Sąjunga naiviai tikisi, kad šį prezidentą galima atvesti į civilizuotą pasaulį. A.Lukašenka – ne tas žmogus, kurį galima išmokyti demokratijos arba priverst elgtis demokratiškai. Žinoma, Lietuva ir Baltarusija – kaimynės, taigi mums reikia kaip nors tarpusavyje bendrauti. Bet neturėkite iliuzijų, kad A.Lukašenka – tai tas politikas, su kuriuo įmanoma rimta diskusija. Jis tik kai kada apsimeta linkstantis demokratijos pusėn. O iš tikrųjų tokiais atvejais jis turi visai kitų tikslų – išpešti kuo daugiau finansinės naudos. Sulaukęs paramos jis ir vėl tampa diktatoriumi. Iki naujo karto, kai pritrūks lėšų. Tada ir vėl bandys apsimesti, jog nori elgtis civilizuotai bei padoriai…
Lietuvos visuomenė turi labai paviršutinišką nuomonę apie Baltarusijos opoziciją. Kokia ji: susiskaldžiusi, nevieninga?
Opozicija Baltarusijoje vis tik egzistuoja. Baltarusiška opozicija – ne popierinė. Žinoma, ji ir silpna, ir susiskaldžiusi. Bet kitaip ir negali būti. Egzistuojant tokioms represijoms geresnių rezultatų negalima tikėtis.
Gintaro Visocko nuotraukoje: Olga Nikolaičik, dokumentinio filmo apie Baltarusijoje nusižudžiusią žmogaus teisių gynėją Janą Poliakovą, autorė. Kitoje nuotraukoje: baltarusiško KGB represijų neištvėrusi žmogaus teisių gynėja Jana Poliakova.
2010.04.13
