Visos bėdos prasidėjo dar tolimais 2009 metais, kai Kaliningrade šurmuliavo protesto akcijos ir į įvykius regione buvo sutelktas visos Rusijos dėmesys.
Aš įsitikinęs, kad jau tada buvo nuspręsta palaipsniui, Valstybės Dūmos ir Rusijos Federacijos Prezidento rinkimų išvakarėse maksimaliai apvalyti regioną nuo nepatenkintųjų, kad kažką įbaugino, kažką nupirko… Man viskas prasidėjo kovo pabaigoje.
Kovo 23 aš grįžau iš Lietuvos į Kaliningrado sritį, perkirtus sieną išsyk policijos bendradarbiai mane suėmė ir nugabeno į Kaliningrado miesto areštinę, kur praleidau 89 paras, iki birželio 20-osios.
Iš pradžių, balandžio 13, Kaliningrado Centrinis teismas nuteisė mane 2 metams nelaisvės, vėliau, balandžio 19-ąją, Kaliningrado srities teismo Baudžiamųjų bylų kolegija pakeitė bausmę į liktinę, birželio 20 po pietų mane paleido iš tardymo izoliatoriaus.
Istorijos pradžia, kaip aš jau rašiau, siekia tolimus 2009 metus, kai pagalbos gyvūnams fondas (buvau jo direktorius visuomeniniais pagrindais) dalyvavo įtampos darbo rinkoje mažinimo programoje, pagal tą programą mes įdarbindavome studentus. Pasibaigus programai, mes atsiskaitėme Užimtumo centrui, ir jokių pretenzijų ištisus keturis mėnesius nei iš Užimtumo centro, nei iš pas mus dirbusių studentų negauta.
Bet štai netikėtai, 2010 metų balandį mūsų visuomeninę organizaciją pradeda tikrinti Kovos su ekonominiais nusikaltimais valdyba pagal įtariamą nusikaltimą, ir tada prasideda stebuklai – ateina keliasdešimt studentų ir pradeda tarsi vienas nuo kito nusikopijavę kalbėti, kad jiems atlyginimų nemokėta, ir kad dėl visko kaltas Kastiajevas, jis juos priviliojo ir apgavo.
Asmeniškai aš neabejojau, kad visa tai buvo susiję su 2010 metų kovo įvykiais, nesankcionuota „mandarinų muge“ ir tam tikru Kaliningrado opozicijos suradikalėjimu.
Iš pradžių to nesureikšminau, tai jau buvo ne pirma man iškelta byla, tuo labiau, kai pas mane į namus atvažiavo kratos daryti tardytojas, lydimas dviejų Centro „E“ bendradarbių, buvo aišku, kas slypi už baudžiamosios bylos iškėlimo.
Mūsų kovotojų su ekstremizmu taktika paprasta: didelių federalinių rinkimų išvakarėse stengiamasi iškelti baudžiamąsias bylas aktyvistams, kad maksimaliai apsunkintų jų veiklą. Būdas labai veiksmingas, anksčiau aš dvejus metus įrodinėjau, kad nevogiau popieriaus iš laikraščio redakcijos, kur dirbau iki atleidžiamas to paties Centro „E“ pastangomis, iki tol dvejus metus įrodinėjau, kad neįžeidinėjau rajono vadovo.
Beje, vienoje iškeltoje baudžiamojoje byloje man buvo priteista gauti kompensaciją už moralinę žalą, už tai, kad beveik dvejus metus išbuvau išlaikytas pagal pasižadėjimą neišvykti, už kratą, byla paskui buvo nutraukta, neradus nusikaltimo sudėties, man buvo priteisti 25 tūkstančiai rublių, kurių aš negaliu gauti iki šiol.
Taigi, iš pricipo, visos šitos policijos gudrybės valstybei brangiai nekainuoja.
Bet šįkart, matyt, nuspręsta imtis rimtai, baudžiamojoje byloje buvau kaltinamas išgrobstęs 270 tūkstančių rublių, byla užsiiminėjo visa Tardymo valdybos prie srities Vidaus Reikalų Valdybos tardymo grupė, bylą kontroliavo Vidaus Reikalų Valdybos viršininkas. Teko samdyti advokatą ir įrodinėti savo nekaltumą, nes tardytojai į visus mano pateikiamus dokumentinius patvirtinimus atkakliai atsisakinėjo reaguoti, užtat liudytojų parodymus priimdavo kaip neginčijamus, nepaisant daugybės prieštaravimų.
Pasibaigus tyrimo veiksmams, mes su advokatu bandėme surengti akistatas, buvo aiškių prieštaravimų liudytojų parodymuose, pavyko surengti tik tris, o paskui tardytojas paprasčiausiai atsisakė ir perdavė bylą teismui.
Akistatose liudytojai sakė, kad jie davė visiškai kitokius parodymus ir tardytojas ne taip jų parodymus užrašė, o jie pasirašė neskaitę. Vienas iš liudytojų parašė pareiškimą prokuratūrai dėl tardytojo spaudimo jam, bet prokuratūra nesiėmė nagrinėti, taip pat kaip ir tardymo komitetas.
Paskui buvo ilgas teisminis tyrimas ir pabaigoje prokuratūra paprašė man 5 metus kalėjimo iš 6 galimų pagal tą straipsnį – 159, 3 dalį – sukčiavimas pasinaudojant tarnybine padėtimi, nepaisant daugybės laiduotojų, teigiamų charakteristikų, kad nėra teistumo ir sunkinančių aplinkybių.
Lapkričio 1 aš nusprendžiau nelaukti nuosprendžio ir išvažiavau į Lietuvą, paprašiau ten politinio prieglobsčio ir penkis mėnesius gyvenau Vilniuje. Dalyvavau RF Prezidento rinkimų stebėjime, organizuojant ir pravedant įvairias tarptautines anti atomines konferencijas, buvau vienas iš tarptautinio judėjimo „Už nebranduolinę Baltiją“ steigimo iniciatorių, rengiau akcijas politiniams kaliniams remti prie RF ambasados Vilniuje, žodžiu, laiko veltui negaišau.
Didžiausias paradoksas, kad, nors prokuratūra puikiausiai žinojo, kur esu, interviu su manim pasirodė Kaliningrado žiniasklaidoje, prašymo dėl mano ekstradicijos neteikė.
Kovo 23 nusprendžiau išvažiuoti iš Lietuvos Respublikos, tikėdamasis, kad mūsų šalyje prasidėjo nors kokios permainos po 2011 metų pabaigos ir 2012 metų pradžios įvykių, tad tokiu metu nenorėjau būti už jos ribų, grįžti gavus politinį prieglobstį būtų neteisinga Lietuvos atžvilgiu.
Išsyk po sulaikymo ir nugabenimo į nuovadą, mane pasodino į vienutę, kur aš išbuvau visą laiką iki išlaisvinimo. Negaliu sakyti, kad su manim buvo elgiamasi blogai, vieną kartą net leido man pasimatyti su Lietuvos Seimo deputatu, atvykusiu specialiai susitikti su manim, bet buvo ir neigiamų momentų.
Žinoma, pats trys mėnesiai vienutėje nelabai nuteikia tikėtis, kad reikalai išsispręs teigiamai, vėliau, jau išėjęs į laisvę, aš išsiaiškinau, kad dalis mano skundų dėl laikymo sąlygų ir laiškai iš nuovados neiškeliavo, dar daugiau, pasirodo, kad man net ne visus siuntinius perduodavo, o kai atėjo Visuomeninių rūmų Kalinių laikymo sąlygų stebėjimo komisija ir pareikalavo susitikti su manimi, jiems buvo pasakyta, kad mane pervedė į kitą įstaigą.
Mane labai palaikė ir Kaliningrado aktyvistai, beje, įvairiausių politinių įsitikinimų, ir Lietuvos visuomeninės politinės jėgos. Pasimatyti su manimi buvo atvykęs Lietuvos Seimo deputatas Gintaras Songaila, į teismą – kitas Lietuvos Seimo deputatas Kazimieras Uoka, jie pasistengė Lietuvoje maksimaliai išgarsinti mano bylą.
Ir vis dėlto aš manau, kad tuo viskas nepasibaigė, juk iš esmės Kaliningrado srities teismo baudžiamųjų bylų kolegija tik atidėjo nuosprendžio vykdymą – pakeitęs bausmę į liktinę su bandomuoju dvejų metų terminu ir suteikdamas tuo pačiu kovotojams su ekstremizmu galimybę vėl uždaryti mane bet kuriuo momentu, deja, aš net nežinau, kokią naštą dar uždėjo man savo sprendimu teismas, bet iki šiol aš negaliu gauti nuosprendžio kopijos.
Būdamas kalėjime stengiausi laiko negaišti, apskundžiau teismui keletą sprendimų, draudžiančių registruoti iniciatyvinę grupę referendumui dėl Baltijskaja atominės elektrinės statybos nutraukimo rengti, viename iš sprendimų teismas net pripažino Kaliningrado srities rinkiminės komisijos padarytus pažeidimus, dabar teisiuosi su teismų departamentu dėl to, kad Kaliningrado m. Centrinio teismo patalpose suimtųjų laikymo areštinėje sąlygos neatitinka reikalavimų.
Kaip sakė vienas iš politinių aktyvistų, neverta galvoti, kodėl ir kam tave paleido, paprasčiausiai galvok, kad tai stebuklas, ir tai, ko gero, teisingiausias įvykių traktavimas.
Nuotraukoje – Michailas Kostiajevas.
Kaliningradas
2012.07.09
