Rugsėjo 11-oji į žmonijos istoriją įeis kaip diena, kurios metu buvo surengtas vienas žiauriausių ir ciniškiausių teroro aktų pasaulyje. Rusijos fašistai, “Naši” atstovai, visokie neva patriotai ir jiems prijaučiantys mėgsta įrodinėti, esą Rugsėjo 11-osios išpuolius Niujorke ir Vašingtone surengė ne teroristai, bet Amerikos specialiosios tarnybos. Suprask, amerikiečiai patys save sprogdino. Amerikiečiai norėjo, kad būtų atrištos rankos pradėti karines operacijas Irake ir Afganistane.
Tokių versijų platintojai kažkodėl neprisimena, kad Rusija turi savąją Rusgėjo 11-ąją. Omenyje turiu sprogimus, sugriovusius gyvenamuosius namus Maskvoje. Tad jei amerikiečiai patys save sprogdino, vadinasi, būtinai atsiras ir tokių, kurie manys, kad gyvenamuosius namus Maskvoje sugriovė ne teroristai, bet Rusijos slaptosios tarnybos, siekdamos pateisinti karinius veiksmus Čečėnijoje. Bet antiamerikietiškai nusitekusiems mūsiškiams tokios paralelės į galvas kažkodėl neateina.
Beje, Rugsėjo 11-osios nelaimės gal ir negalima laikyti pačiu didžiausiu teroro aktu žmonijos istorijoje. Žiloje senovėje Pisaro sučiupo inkų valdovą, paimė jį įkaitu, ir tokiu būdu užkariavo visą inkų imperiją. Inkų imperija – vienintelė imperija, kurią pavyko užimti sučiupus įkaitus.
Negaliu nepabrėžti, jog Rugsėjo 11-osios teroro aktas – vienas geriausiai ir išsamiausiai ištirtų teroro aktų pastaraisiais šimtmečiais. Buvo sudaryta speciali Senato komisija 9/11, kuri parašė išsamią ataskaitą. Toje ataskaitoje įvykiai įvardinti sekundžių tikslumu. Toje ataskaitoje smulkiai aprašoma, kas dėjosi visuose keturiuose užgrobtuose lėktuvuose ir kaip elgėsi oro uostų dispečeriai bei JAV valdžia.
Amerika turi teismo, nagrinėjusio Halido Šeicho Mohamedo, pagrindinio teroro akto organizatoriaus, bylą. Byloje labai smulkiai išdėstyta, kaip rengtasi teroro aktui. Galų gale įspūdinga Nacionalinio standartų ir technologijų instituto ataskaita, ne mažiau įspūdinga ir Pardju universiteto ataskaita, kodėl dangoraižiai sugriuvo būtent taip, o ne kitaip. Šios ataskaitos absoliučiai viešos. Jas visas galima rasti internete. Mano paminėtos ataskaitos – labai įdomios ir iškalbingos. Skaitykite, studijuokite, ir tik paskui spręskite, kas ir kaip. Ir tik paskui – diskutuokite ir ginčykitės.
Jau sakiau, kad tos ataskaitos ypatingai įdomios. Jei kalbėtume apie Rugsėjo 11-osios komisijos ataskaitą, tai rekomenduočiau atidžiai perskaityti bent jau pirmąjį skyrių, kadangi jis – iškalbingas. Ir tuo pačiu baisus. Jis byloja, kaip vyko tragedija ir kaip į ją reagavo gynybinė, teisinė Amerikos sistema. Kai kurie ypatumai mane glumino.
Pirmasis ypatumas. Amerikietiška sistema veikė puikiai, kol nepaaiškėjo tikrieji katastrofos dydžiai. Amerikos teisėsauga, policija, gelbėtojai, slaptosios tarnybos dirbo beveik be klaidų, kol nelaimė nepasirodė esanti žymiai didesnė, nei buvo planuota pratybų bei išankstinių prognozių metu. Kai tik buvo pagrobtas pirmasis lėktuvas, aerodromo dispečeriai elgėsi be priekaištų. Visas žinias perdavė nedelsiant tarnyboms, kurias buvo privalu informuoti.
Bet dispečeris, ir ne vien dispečeris, klaidingai manė, kad teroristai užgrobto lėktuvo pilotui lieps nusileisti kokios nors islamiškos valstybės aerodrome, paskelbs politinius reikalavimus ir tada prasidės ilgos bei nuobodžios derybos. Nei dispečeris, nei specialiosios tarnybos nesitikėjo, jog lėktuvą užgrobusieji teroristai ketina rėžtis į strategiškai svarbius Amerikos pastatus, nė neketindami pradėti derybų. Ir, žinoma, niekas Amerikoje nesitikėjo, kad vienu metu teroristai pagrobs būtent kelis orlaivius. Amerikiečiai, ruošdamiesi atremti teroristų atakas, buvo mokomi visai pagal kitokius scenarijus. Ne tokius baisius ir ne tokius didelius, kokius pateikė Rugsėjo 11-oji.
Štai tada, kai paaiškėjo, jog tragedija netelpa į iš anksto pratybose surežisuotus rėmus, gynybinė amerikiečių sistema pradėjo buksuoti. Amerikiečiai buvo išmokyti veikti, kai pagrobiamas lėktuvas, ir teroristai, nutūpę kur nors Linijoje ar Sirijoje, iškelia politinius reikalavimus. Bet amerikietiška sistema nebuvo išmokyta, kaip elgtis, jei orlaivius užgrobusieji teruri vieną tikslą – rėžtis į Prekybos centrą ar Pentagoną. Apie paskutinįjį pagrobtą lėktuvą Nr. 93 amerikiečiai ilgokai nieko nežinojo. Specialiosios tarnybos net nenutuokė, kad pagrobtas ir reisu Nr. 93 skridęs lėktuvas. Nežinojo tol, kol minėto užgrobto lėktuvo keleiviai nepasipriešino teroristams, ir nebevaldomas lėktuvas rėžėsi į žemę.
Šioje situacijoje buvo itin svarbus JAV prezidento Džordžo Bušo elgesys. Tai iškalbingas pavyzdys, kodėl kiekvienai valstybei reikalingas prezidentas, o sistemai – vadovas. Kiekvienai valstybei reikalingas asmuo, kuris skelbia sprendimus susiklosčius neįprastai situacijai. Kiekvienai sistemai reikalingas vadovas, kuris aiškiai sako, kas ką turi daryti, kol visi pasimetę ir nežino, ko derėtų griebtis.
O tuo metu Džordžas Bušas skaitė vaikučiams pasaką apie pilkąjį ožiuką. Duodamas parodymus Senato komisijai, Dž.Bušas aiškinosi, kodėl kritinėmis akimirkomis jis skaitė pasaką vaikučiams. Ogi tam, kad demonstruotų savo pasitikėjimą ir užtikrintumą. Dž.Bušo pasitikėjimas savo jėgomis brangiai kainavo amerikiečių tautai. Kaštavo brangiai dar ir dėl to, kad niekas iš karto nedavė įsakymo nutupdyti visus be išimties tuo metu Amerikos oro erdvėje buvusius lėktuvus. Šis įsakymas buvo būtinas, kad JAV karo naikintuvai iš karto pajėgtų identifikuoti teroristų užgrobtus orlaivius. Būta ir dar vienos klaidos. Nėra įsakymo nutupdyti visus Amerikos oro erdvėje tuomet buvusius orlaivius. Bet taip pat nebuvo ir įsakymo, kad skridusių lėktuvų pilotai nedelsiant užsirakintų kabinų duris. Toks įsakymas buvo būtinas, kad daugiau niekas nepajėgtų įsiveržti į skridusių orlaivių lakūnų kabinas. Dž.Bušas privalėjo skaityti ne pasaką apie pilkąjį ožiuką, bet paskelbti bent jau šiuos du įsakymus.
Pavyzdžiui, paskutinysis lėktuvas, skridęs reisu Nr. 93, buvo teroristų užgrobtas prabėgus vos kelioms sekundėms po to, kai Amerikos specialiosios tarnybos įsakė visų skrendančių lėktuvų lakūnams nedelsiant užsirakinti pilotų kabinose. Jei ne Dž.Bušo bandymas demonstruoti pasitikėjimą savo jėgomis ir nieko nedarymas, galbūt reisu Nr. 93 skridusį lėktuvą būtų buvę įmanoma išgelbėti. Beje, iniciatyvos vadovauti šaliai tąsyk ėmėsi Dikas Čeinis. Bet jis turėjo mažesnius įgaliojimus nei prezidentas. Ir amerikiečiams dar labai pasisekė, kad reisu Nr. 93 skridęs orlaivis nesirėžė į gyvenamąjį pastatą ar Baltuosius rūmus. Bet tai jau ne Dž.Bušo ar D.Čeinio nuopelnas. Dėkoti reikia minėto orlaivio keleiviams, turėjusiems jėgų ir ryžto pasipriešinti teroristams. Keleiviai nesugebėjo atimti lėktuvo valdymo iš teroristų ir saugiai nutupdyti orlaivio. Bet jie sugebėjo pasipriešinti teroristų planams rėžtis į strategiškai svarbų Amerikos objektą.
Žvelgiant šių dienų akimis, būtent šis lėktuvas turėjo rėžtis į Baltuosius rūmus. Kodėl? Šį lėktuvą vairavo žmogus, kurį visi vadino Zijadu Džara. Tai – vienas iš Hamburgo teroristų ketveriukės. Tai – nevykėlis aviacijos inžinierius, kuris visą gyvenimą svajojo skraidyti. Osama bin Ladenas jam suteikė tokią progą. Spėjama, kad Zijadas Džara buvo vienas iš idėjinių rugsėjo 11-osios teroro akto įkvėpėjų ir planuotojų. Todėl neatmestina versija, jog Z.Džara pasirinko patį svarbiausią taikinį – Baltuosius rūmus.
Reisu Nr. 93 turėjęs skristi lėktuvas vėlavo pakilti. Taip dažnai nutinka Amerikoje. Įprasta, kai lėktuvai vėluoja pakilti 15 – 20 minučių. O po to kilo panika, nes sužinota apie pirmuosius du teroro aktus. Taigi šiam lėktuvui iš viso neturėjo būti leista pakilti. Bet jis vis tik pakilo. Nes vis dar nebuvo oficialiojo Vašingtono įsakymo sustabdyti bet kokius skrydžius. Nes Dž.Bušas vis dar skaitė pasaką apie pilkąjį ožiuką.
Ir dar viena baisi žinia. Komisijos atasakaitoje rašoma, jog amerikiečių naikintuvai jo, besiartinančio prie Baltųjų rūmų, nebūtų galėję numušti. Įsakymas numušti visus įtartinus orlaivius buvo paskelbtas net 17 minučių vėliau, nei reisu Nr. 93 skridęs lėktuvas rėžėsi į žemę. Žodžiu, jei ne šio lėktuvo keleivių pasipriešinimas, lėktuvą užgrobę islamo fanatikai turėjo realią galimybę atakuoti dar vieną taikinį. Ne bet kokį taikinį, o Amerikos širdį – Baltuosius rūmus. Be to, tie naikintuvai, kurie galėjo numušti reisu Nr. 93 skridusį orlaivį, neturėjo įsakymo elgtis ryžtingai. Kai kuriuose į orą pakeltuose naikintuvuose nebuvo reikiamos amunicijos. Bet tai – jau kitas pasakojimas.
Taigi iš pradžių amerikietiška gynybinė sistema dirbo kuo puikiausiai, bet situacijai sudėtingėjant ėmė šlubuoti. Šlubavimas sustiprėjo dar ir dėl to, kai ilgokai nebuvo aiškių pirmųjų JAV asmenų įsakymų, kas ką privalo daryti. Tiesa, po kurio laiko amerikietiška sistema ir vėl veikė. Po kelių dešimčių minučių oficialusis Vašingtonas paskebė visus būtinus įsakymus ir instrukcijas. Bet jau buvo šiek tiek per vėlu. Arklidės sudegė, arkliai išsibėgiojo.
Galų gale turime baudžiamąją Halido Šeicho Mohamedo bylą, kurioje labai smulkiai ir tiksliai aprašyta, kaip kilo idėja pagrobti lėktuvus ir jais atakuoti strategiškai svarbius Amerikos objektus, kaip vadinamosios Hamburgo grupės nariai važinėdavo pas Osamą bin Ladeną į Afganistaną, iš Hamburgo į Ameriką, kaip lankė lakūnų kursus. Toje byloje esama duomenų, kaip Zijadas Džara 2000-ųjų metų kovo 26-ąją pradeda lankyti specialias lakūnų treniruotes, kaip 2000-iaisis specialius lakūnų kursus lanko Mohamedas Ata ir Marvanas al – Šehi.
Nuostabą kelia ir tai, kad visi teroristai be trukdžių gaudavo pinigines perlaidas iš savo rėmėjų Jungtiniuose Arabų Emiratuose. O prieš pat teroro aktą būsimieji mirtininkai dalį pinigų oficialiai nusiuntė savo artimiesiems. Juk Rojuje pinigai nereikalingi, o žemėje jie pravers artimiesiems. Pravers ir džihadui. Jie, beje, siuntė net ir ne savas bankines koreteles. Bet amerikietiškoji sistema jei ir matė šiuos įtartinus judesius, vis dėlto į juos neatkreipė reikiamo dėmesio ir, tuo labiau, nesiėmė bent jau prevencinių priemonių.
Mane labai stebina ir tai, kad tie, kurie Ameriką laiko kruvinu plėšiku ir grobuonimi, nepateikia jokių kontrargumentų. Antiamerikietiškai nusiteikusieji tvirtina, jog prieš Rugsėjo 11-osios teroristus nėra surinkta jokių įkalčių. Kaltinančioji pusė turi įrodymų. O kur ginančiųjų įrodymai? Nei radikalūs islamistai, nei liberalūs marginalai, nei žmogaus teisių gynėjai savo tiesų neparemia jokiais konkrečiais duomenimis.
Kodėl aš taip domiuosi Rugsėjo 11-osios tragedija? Ogi todėl, kad šis pavyzdys puikiai išryškina platinamo melo ir dezinformacijos technologijas. Užuot ginčijęsi su faktais, dezinformatoriai pateikia daug nelogiškų palyginimų. Jie tarsi pamiršta, jog šis teroro aktas – vienas geriausiai ištirtų per visą žmonijos istoriją. Taigi dezinformatoriai teigia: aviacinis kuras įkaista iki 800 laipsnių karščio, o metalinės konstrukcijos lydytis pradeda tik tuomet, kai karštis pasiekia 1500 laipsnių ribą. Jų klausimas toks: kodėl tada Prekybos centrai sugriuvo būtent tokiu būdu, kokiu sugriuvo? Kvailas klausimas. Juk niekas niekad nesakė, kad metalinės Prekybos centrų konstrukcijos rugsėjo 11-ąją išsilydė. Ekspertai tvirtino, jog įkaitęs metalas tapo ne toks tvirtas, koks turėjo būti, ir metalinės konstrukcijos deformavosi. Išlinko, sulinko, pakrypo. Neatlaikiusios milžiniško svorio sugriuvo iki pamatų.
Vos tik Rugsėjo 11-osios tragedijos tyrėjai paneigia vieną dezinformatorių nesąmonę, dezinformatoriai tuoj pat apipila kitais kvailais klausimais. Pavyzdžiui, kodėl tvirtinama, kad plienas lydosi įkaitęs iki 800 laipsnių. Kai toks klausimas pakartojamas keletą kartų – vienas variantas. Bet šis klausimas kartojamas nuolat, šimtus, tūkstančius kartų. Štai tada pradedi aiškiai suvokti, jog reikalą turi arba su niekšu, kuris asmeniškai mirtinai nekenčia Amerikos, arba debilu, kuris nesugeba nei logiškai mąstyti, nei turi bent minimalių žinių, būtinų racionaliai diskusijai palaikyti. Кaip tokiam paaiškinti, jog metalo išsilydimas ir metalo suminkštėjimas – ne tas pats reiškinys, nors vienodai pavojingas?
Žodžiu, labai įdomios melavimo ir dezinformavimo technologijos, kurias naudoja Rugsėjo 11-osios sąmokslo teorijos propaguotojai. Melavimui reikalingi keli komponentai. Reikalingi žmonės, kurie kryptingai, nuolat, visur kartoja nepagrįstus kaltinimus. Prie melagingus duomenis ir versijas platinančiųjų reikėtų priskirti pačius teroristus. Tuoj po Rugsėjo 11-osios Anvaras al – Avlaki, vienas iš rusgėjo 11-osios bendrininkų, padėjęs rengti šį teroro aktą, pareiškė, kad tuos pastatus susprogdino amerikiečiai, siekdami sukompromituoti taikųjį Islamą. Taigi šis “tiesos” platintojas pats rengė teroro aktą, o paskui pats ir teisino savo ir savo sėbrų veiksmus.
Liūdniausia, kad atsiranda užtektinai daug idiotų, kurie nori tikėti tokiais sapaliojimais. Tokių idiotų labai daug diktatorių valdomose šalyse. Jų užtenka ir Rusijoje, kuri Rugsėjo 11-osios išvakarėse rodė įvairiausių filmų. Tų rusiškų filmų kūrėjai visą kaltę vertė Amerikos slaptosioms tarnyboms. Esą kruvinasis Amerikos režimas pats sunaikino Prekybos centrus, o bėdą suvertė vargšams musulmonams. Tokias versijas platina tie, kurie Amerikos nekenčia panašiai kaip ir islamo fundamentalistai. Išskirčiau tris kategorijas: niekšai, kurie susiję su teroro aktu, niekšai, kuriems naudinga, kad susilpnėtų Amerika, ir liberalūs idiotai, manantys, kad kuo daugiau blogų dalykų papasakosi apie bet kokią valstybę, tuo jie patys atrodys kietesni ir reikšmingesni.
Pasakojimų apie Rugsėjo 11-osios sąmokslą gausa byloja apie sąmonės liumpenizaciją. Esama daug apsišaukėlių inteligentų, kurie tingi skaityti, gilintis, analizuoti, bet mėgsta pateikti daug kvailiausių klausimų. Pateikdami absurdiškiausius klausimus jie dedasi esą labai protingi, įžvalgūs.
Dar viena pastaba. Melas, kurį skleidžia arba niekšai, arba idiotai, gretinamas su tiesa. Melas ir tiesa gretinami tarsi būtų du lygiaverčiai dalykai. Tiesai tokiaisi atvejais labai sunku apsiginti. Tiesa negali ginčytis su absurdiškais kaltinimais. Bet jei tiesa nesiginčija, anoji pusė visuomet pradeda šaukti, girdi, tiesa bijo diskusijų. O jei bijo diskusijų, vadinasi, supranta, jog yra neteisi.
Sveikas protas sako, kad derėtų ignoruoti absurdiškus kaltinimus. Bet ignoruodamas absurdiškus kaltinimus visuomet sulauki priekaištų, esą neturi kontrargumentų. O jei įsiveli į ginčus, vadinasi, nusileidi iki jų lygio. Žodžiu, padėtis kebli. Tau staiga primeta diskusiją: žemės rutulys laikosi ant trijų banginių. Tu – paneigi. Tada tau primeta diskusiją: jei Žemė negali laikytis ant trijų banginių, tai gal Žemę laiko penki banginiai?
Nuotraukoje: Rusijos žurnalistė Julija Latynina, per RTVi transliuotos laidos “Kod dostupa” autorė.
Pateikiamas sutrumpintas RTVi laidos „Kod dostupa” variantas.
2011.09.14
