Jau buvo galima pradėti nerimauti dėl to, kad priešingą nuomonę turinčių žmonių sąstingis ir ten užstojusi pauzė užsitęsė pernelyg ilgai, kažkas iš jų turėjo trūks plyš iššauti jau vakar, tačiau vis tik labai nustebau, jog šiandien triukšmingai driokstelėjo būtent Vladimiras Laučius, netikėtai pareiškęs, kad mūsų pusės politika Baltarusijos atžvilgiu, labai aiškiai palaikant prieš diktatorių sukilusią pilietinę visuomenę ir nepripažįstant suklastotų prezidento rinkimų legitimumo, yra Lietuvos pralaimėjimas visais atžvilgiais („Kaip mes nešame Baltarusijai demokratijos saulę”; delfi.lt portalas).
Kaip tvirtina minėtasis žurnalistas (cituoju iš atminties), mūsų aukščiausiųjų politikų barškinimas tuščiavidurėmis vertybėmis, noras papozuoti prieš savo rinkėjus Baltarusijos žmonių kovos už laisvę kontekste galiausiai nieko doro nedavė, o už savo naivumą ir tuščiagarbiškumą dabar turėsime užmokėti nepritekliais arba net naujai iškilusiomis grėsmėmis mūsų artimiausiame horizonte. Kitaip tariant, svarbiausiuoju V. Laučiaus straipsnio leitmotyvu skamba pasikartojant išvada, kad Lietuvos užsienio politikai, palaikant prabudusią laisvei tautą, o ne diktatorių ir išsigimėlį, pritrūko politinio realizmo, susiviliojus niekur nevedančiais idealistiniais užkeikimais apie tautos teises pačiai lemti savo likimą.
Nesunku įsivaizduoti, kad tokios ar panašios išvados dalyje mūsų populiacijos galimai jau brendo nuo pat krizės Baltarusijoje pradžios, o dabar jau buvo subrendusios ar net perbrendusios, kai V.Laučius drąsiai pasiryžo sudėti visus taškus ant i. Tačiau, kaip jau minėjau, buvau apstulbintas, kad tokio apibendrinimo lokomotyvu tapo V.Laučius, neabejotinai labiausiai intelektualus šiandienos mūsų padangėje politikos apžvalgininkas. Taip pat neabejoju ir gera V.Laučiaus valia, siekiant perspėti tautiečius ir įtakingus politikus dėl daromų klaidų, galinčių užtraukti dideles negandas, tačiau, kaip atrodo bent man, pats žurnalistas galimai didesne ar mažesne dalimi klysta, įtikėjęs, kad politinis realizmas yra politinės išminties pribuvėja, o idealistiniai motyvai politikoje yra nebrandaus proto požymis arba geriausiu atveju tuščias maivymasis, veidmainingas pozavimas.
Dievas mato, esu suėstas visos eilės nuodėmių, tačiau drauge niekados nesu šunuodegiavęs prieš valdžios vyrus ir moteris. Tačiau tai netrukdo man prisipažinti, kad didžiavausi net savo valstybės valdiškomis institucijomis aną kartą, kai jos parodė ne valdišką (idealistinį?) sugebėjimą surengti tinkamas partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuves, neabejotinai jaučiu dėkingumą politikams, kurie stoja prieš valstybės simbolio Vyčio išniekinimą arba be jokių išlygų palaiko kaimyninės tautos, taip pat išpažįstančios Vyčio simbolikos turiningąją reikšmę, kovą už laisvę.
Kaip atrodo, net didžiausias oponentas privalėtų pripažinti, kad Gitano Nausėdos labai aiškiai išsakytas požiūris ir įsipareigojimai Baltarusijos krizės kontekste yra toli gražu ne pozos, o užimtos pozicijos padarinys.
Kas be ko, tas pats oponentas gali pastebėti, kad čia pademonstruotas jau šio straipsnio autoriaus jausmingumas mažai ką turi bendro su užduotimi žiūrėti į šiandieninį politinį virsmą labiau blaiviai, atstačius „konceptualias akis“.
Tačiau, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, mūsų pasirinkimas be kompromisų palaikyti baltarusių tautos laisvės žygį yra neabejotinai labiausiai konceptualus pasirinkimas iš visų įmanomų dar ir dėlto, jog tai be visa ko kito yra įsipareigojimas neleisti savo šalyje formuotis lukašenkinio mentaliteto užuomazgomis net ir pakitusiu, prisitaikiusiu prie kitų sąlygų pavidalu.
Mūsų priešstata ir alergija Baltarusijos diktatoriui įgalina detoksikuoti labiausiai užkrėstus savo pačių sielos užkulisius, kai savo ruožtu kompromisas su Lukašenka galiausiai lemtų tik tai, jog mūsų pasąmonę apsėstų gausybė tarakonų!
O dabar pareikime prie svarbiausio punkto. V.Laučius čia – niekuo dėtas, tačiau, atmetus dėmesį blaškančias detales, nesunku bus pastebėti ir tai, kad Lukašenką šiandien užvis labiausiai tenkintų vadinamosios realistinės politikos požiūris, tokią nuostatą jis bando įskiepyti tiek lazdomis daužomiems savo šalies piliečiams, tiek pasaulio visuomenei, o ypač kaimyninių šalių publikai, paplūdęs bjauriausiais grasinimais. Tačiau ir Vladimiras Putinas, jeigu pastebėjote, šiandien desperatiškai siekia ne tiek sąjungininkų ir draugų, kiek vadinamojo politinio realizmo principų pasaulio politikoje įtvirtinimo, užtikrinančio geriausias sąlygas diktatūrų vystymuisi.
Be jokios abejonės, V. Laučius yra prisiekęs demokratijos šalininkas ir vienas iš išradingiausių rusiško imperializmo kritikų. Galop čia ginčą pradėjau ne dėl vertybių, o dėl teorinių principų. Apie idealizmo ir realizmo kolizijas Baltarusijos įvykių kontekste plačiau pakalbėsime kitą kartą.
(Bus daugiau)
2020.09.25
