Edvardas Čiuldė. Apie pažangą ir homoseksualių žmonių teises (I)


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Viename Platono dialoge su Sokratu priešakyje diskusijos dalyviui pareiškus, kad kažkas antai pasielgė labai drąsiai, tas pats Sokratas, nė iš tolo neturėdamas piktų ketinimų užginčyti išsakyto pasitikėjimo konkrečiu asmeniu kreditą, vis tik perspėja, kad aptariamu atveju visų pirma reikėtų išsiaiškinti tai, kas yra drąsa kaip tokia apskritai, tokiu būdu, iš vieno pusės, apibrėžiant ar nusakant drąsos sąvoką, o, iš kitos, randant kriterijų atskirti tikrai drąsų žmogaus poelgį nuo, tarkime, tuščių pozų ir pridengto žodžiais bailumo.

Šiandien mūsų susipriešinusioje šalyje visa eilė viešosios erdvės tribūnų skelbia, kad Lietuva yra pasidalinusi į dvi dalis, t. y. esą yra pažangioji Lietuva, mūsų garbė ir pasididžiavimas, ir šalia kaip didelė klampi pelkė tyvuliuoja atsilikusi, tamsių žmogelių Lietuva. Pagal kokį kriterijų taip yra padalijama viena ir ta pati Lietuva? Kaip išaiškėja, jokios paslapties čia nėra, privilegijuotieji viešosios nuomonės formuotojai jau seniai yra paskelbę savo verdiktą, kad ateities ir praeities Lietuvos skiriasi pagal savo požiūrį į homoseksualių žmonių teises.

Vis tik, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, pažangos samprata čia yra užpainiojama dvigubu pavidalu, dėl ko persidengia ir kažkur užsimeta tikroji problemos esmė. Kartais toks persidengimas leidžia vieną problemą pakeisti kita.  

Visų pirma atkreipkime dėmesį į tai, kad visuomenės pažangos sąvoka Vakarų kultūroje dažniausiai buvo vartojama kaip ideologinis tikrovės užkalbėjimas, kai pagal doktrinoje apibrėžtą kriterijų buvo siekiama išmatuoti tikrą dalykų padėtį ir pastūmėti tikrovę į priekį. Taigi tikrovės atžvilgiu keliamas pažangos kriterijus visados didesniu ar mažesniu laipsniu yra įpareigojimas prievartai, todėl neatsitiktinai pažangos ideologija yra linkusi didesniu ar mažesniu laipsniu pastūmėti visuomenę totalitarizmo linkme arba, pralaimėjusi kovą dėl protų, tuščiąja eiga buksuoja kvazitotalitarizmo prieštarose, sukurdama nesveiką moralinę atmosferą. Jau tikriausiai esate pastebėję, kad susirūpinimo dėl demokratijos idėjos gyvybingumo politinė refleksija, įpareigojanti kelti demokratinių procedūrų tobulinimo klausimus, neoperuoja arba beveik neoperuoja pažangos užkeikimais, jausdama kažką panašaus į alergija prasimušančių paviršių totalitarizmo kvazirefleksų atžvilgiu. Savo ruožtu dvigubas mazgas, apie ką jau buvo užsiminta, užmezgamas tada, kai homoseksualių žmonių teisių klausimas, kaip pažangos kriterijus, didžiąja dalimi yra forsuojamas kaip dūmų uždanga, siekiant nuslėpti visai kitokio pobūdžio interesus.

Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Apie tokį interesų pridengimą bus kalbama truputėlį vėliau, o kol kas dėl problemos išryškinimo su naiviojo patoso prezumpcija imkime šį užsiangažavimą homoseksualių žmonių teisių gynimo užduočiai už gryną pinigą, klausdama – kas čia gaunasi?

Tomas Vytautas Raskevičius Seimo posėdyje yra iškilmingai pareiškęs, kad su Laisvės partijos atėjimu į valdžią ir jo tapimu Seimo Žmogaus teisių gynimo pirmininku žmogaus teisės yra pakeliamos nuo atsarginių suolelio ir, kaip galima nuspėti tolesnę minties eigą, taip pradeda brėkšti naujasis žmogaus teisių rytas. Kaip atrodo bent man, mes dar nepakankamai stebimės šio pareiškimo odioziniu pobūdžiu! Štai kodėl, mielas skaitytojau, aš pats šį Laisvės partijos politiko, Komiteto pirmininko pareiškimą cituoju kelintą ar kažkelintą kartą, rizikuodamas mirtinai įkyrėti, bet drauge per užstrigusį pasikartojimą bandydamas perduoti bent tolimą savosios nuostabos šešėlį. Ar iškilmingai nuskambėję T.Raskevičiaus žodžiai turėtų būti suprantami taip, kad iki anojo pasirodymo Seime jokių žmogaus teisių nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo, o gal tokiu pareiškimu mums bandoma įpiršti nuomonę, kad žmogumi tikrąja to žodžio prasme gali būti laikomas tik seksualinių mažumų atstovas? Tačiau įdomiausia yra tai, – į ką leiskite dar kartą atkreipti dėmesį, – kad jokiose žmogaus teisių deklaracijose, įtvirtintose tarptautinėse sutartyse, nėra nė mažiausios užuominos apie kažkokias nebūtas specifines homoseksualų teises.

Todėl šiame, manding, truputėlį išgalvotame žmogaus teisių diskurse didesnio pasitikėjimo yra vertas VU politologų pastaruoju metu pradėtas tiražuoti užkeikimas apie tai, kad neva daugiau teisių turėtų būti suteikta LGBT bendruomenei. Tai tikriausiai reikėtų suprasti kaip raginimą netrukdyti šiai bendruomenei reklamuotis, įvardyti savo lūkesčius, teikti žinią apie save likusiai visuomenės daliai ir t.t. Tačiau kaip atrodo, būtų didelė klaida bendruomenių teisių kontekste LGBT bendruomenei užtikrinti tokias privilegijas ir  išlygas, kurių neturi, tarkime,  tėvų susivienijimo bendruomenės, šeimos interesų gynimo asociacijos, kitos korporacijos. Maloningoji ponia Aušra Maldeikienė neseniai garsiai pareiškė, kad šeimų maršo organizatoriai yra gašlūs diedai, leisdama mums visiems suprasti, jog tokie maršai neva yra kažkas panašaus į gašlumo mugės  renginius. Ar tokią A.Maldeikienės nuomonę reikėtų suprasti dar ir taip, kad savo ruožtu homoseksualai poruojasi vedami išimtinai tarnystės pažangai pasijos, todėl gėjų lyga kaip bendruomenė turi didesnes teises nei tėvus ar šeimas suburiantys bendruomeniniai dariniai?

Savo ruožtu Aušrinė Armonaitė yra linkusi diskusiją pakreipti dar kitaip, vadinamąjį homoseksualių žmonių teisių klausimą suvesdama į teisinėje demokratinėje visuomenėje įtvirtintą visų žmonių lygybės prieš įstatymą reikalavimą. Iš tiesų – paprasta, radikalu, konceptualu! Jeigu kažkas turi teisę ar pareigą gimdyti, vadinasi tokią teisę turiu iš aš. Tačiau neužmirškime dar ir to, kad  teisinėje visuomenėje įtvirtintas lygybės prieš įstatymą reikalavimas nurodo į formalią žmonių lygybę, jokiu būdu neįpareigodamas žmones sulyginti dar ir turinio požiūriu. Kaip žinome iš liūdnos istorinės patirties, sulyginti žmones pagal turinį yra galima tik prievartos būdu, naikinat žmogaus prigimtinius skirtumus, bandant ištrinti  turiningumą konstitutuojančią ribą iš gamtos, prigimties ir pasaulio žemėlapio.

                                                                       XXX

Garsusis antikos filosofas Platonas, atsiremdamas į gamtinės tvarkos (gr. kosmos – tvarka) pavyzdį ir pateikdamas kažką panašaus į visuminės kosmologinės konstrukcijos žmogus–valstybė–kosmosas projektą, įtvirtino luominės visuomenės idealą, kai savo ruožtu moderniaisiais laikais Švietimo filosofijoje, be didesnių svyravimų kreipiantis į gamtos pavyzdį, iškeliamas būtent luominio visuomenės susiskaidymo panaikinimo reikalavimas. Be jokios abejonės, abiem atvejais deklaruojama protingos tvarkos įgyvendinimo užduotis, gamtos idėją apibrėžiant kaip tokios tvarkos išeities tašką. Skirtumas iš esmės tik tas, jog antikinio pavyzdžio kokybiškai diferencijuoto kosmoso idėją moderniaisiais laikais keičia visur vienodai išmatuojamos, neturinčios privilegijuotų taškų, tik kiekybiškai išsakomos, t. y. matematiškai išpakuojamos gamtos (visatos) idėja. Suprantama, kad, apeliuodami į tokį gamtos pavyzdį, švietėjai išpopuliarina žmonių prigimtinės lygybės idėją kaip kertinį demokratinės tvarkos principą.

Narve. Slaptai.lt nuotr.

Be visa ko kito, švietėjai žmogų kaip politinę būtybę tiesiogiai siejo su valstybe, neigdami bet kokio tarpininko šioje situacijoje galimybę, drauge žmogaus bei valstybės santykį apibrėždami tikra to žodžio prasme matematiškai kaip atskiros valios santykį su bendra valia, t. y. su visų valių suma.

Žvilgtelėkime į tai, kas gaunasi iš tokio apibrėžimo? Valstybė kaip visų valių suma iškyla prieš atskirą individą kaip ta neaprėpiama didybė, kuri pranoksta jį visų šalies gyventojų skaičiaus minus 1 proporcija. Švietėjų požiūriu, visa tai, kas atskiria individą ir valstybę, t. y. patriarchalinė šeima ir priklausomybė, Bažnyčia, įvairios žmonių organizuotumo korporacinės formos yra istoriškai netikslingi dariniai, kuriuos reikia nedelsiant panaikinti.

Žinia, viduramžių visuomenės teisė buvo korporatyvinė, juridinės atsakomybės vienetu čia buvo korporacija, t. y. įvairūs luominiai ir profesiniai susivienijimai, kurie nepalikdavo žmogaus vieno akistatoje su valstybinės galios mechanizmais, vien iš inercijos arba dėl jėgos pertekliaus automatizmo galinčiais sutrinti minus 1 individo būtį. Korporatyvinės teisės aplinkoje pravartu susiturėti net ir turint perteklinės galios instrumentus, keliant klausimą – ar verta kišti lazdą į širšių lizdą, savo ruožtu išvilktas iš bendruomeninio organizuotumo korporatyvinių formų žmogus neretai praranda tą paskutinį apsaugos ratą, galintį amortizuoti nemotyvuotą valstybės prievartą. Jau jakobinų diktatūra Prancūzijoje tai parodė prikišamai, dar baisiau įvyko kiek vėliau valdžią užgrobus bolševikams kitoje šalyje. Kita vertus, regis, demokratijos praktiniam įgyvendinimui kaip niekas kitas turiningai pasitarnavo konservatyviosios politinės minties adeptai, parodę atsakingą požiūrį į istorinės gyvenimo įvairovės puoselėjimo uždavinį, be visa ko kito, ginantys korporatyvinio bendruomeniškumo vertybes net kraštutinio individualizmo epochoje. Tikras konservatorius neabejotinai žino bent tai, kad idealus trikampis yra įsivaizdavimo dalykas, o ne gyvenimo forma.

Laisvės partijos suvažiavimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Korporatyvinės teisės reliktiniai pavidalai moderniųjų laikų demokratinės visuomenės teisinėje aplinkoje išlieka universitetų autonomijos pavidalu, taip pat pripažįstant ypatingą profsąjungų statusą, tačiau būtent šeimų korporacija ir apskritai šeimos instituto sureikšminimas yra nė mažiausio reikšmės mūsų laikais nepraradęs valstybės gyvastingumo pagrindas. Kaip turėjau progą priminti praeitą kartą, būtent šeimose buvo išsaugota nepriklausomos Lietuvos atmintis per visas okupacijas https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-po-marso/.

Taigi pagal idėją turėtų būti taip, kad šeimos kaip valstybės pagrindo tvirtybę ir nepažeidžiamumą konservatoriai yra pašaukti saugoti kaip niekas kitas, su ypatingu savo konservatoriško orumo įsisąmoninimo pietetu, tačiau lietuviško kirpimo konservatoriai, vadovaujami Gabrieliaus Landsbergio, pasuko diametraliai priešingu keliu, demonstruodami savo ypatingąją panieką šeimai ir tokiu būdu pastatydami valstybę ant blakstienų. Kas toliau?

(Bus daugiau)

2021.06.16; 08:30

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.