Pasklidus žiniai apie valdančiosios koalicijos atsargiai brandinamus užmanymus apmokestinti stambiausius bankus 0,4 % metinės apyvartos turto mokesčiu, kilo toks baisus žviegimas, kad nesunku buvo pamanyti, jog į scena įžengė pilnutinės apimties kiaulių choras su visais savo cimbolais.
Žinia, visų pirma tai buvo bankų vyriausieji ekonomistai ir patarėjai, visokiausio plauko bankus aptarnaujantis personalas, išgarsėjęs kaip bankų liokajų armija, o pro pirmąsias gretas į sceną, skelbiant pasaulio pabaigą, veržėsi mažiau žinomi personažai, galimas daiktas, dabar radę progą atkreipti bankininkų dėmesį, dar nepraradę vilties atrasti pelningą vietą bankininkystės orbitoje antrojo ešelono ekonomistai. Kai einant gatve išgirdau staugiant sirenas, pirmiausiai pagalvojau, kad taip bankininkai iš didelės nevilties praneša apie bankų apmokestinimo pavojų, tik vėliau man buvo paaiškinta, kad mieste vyko pratybos, rengiantis galimam Astravo AE sprogimui.
Bankus aptarnaujančių ekonomistų kontrargumentai neatrodė įtikinimai, matėsi baisus intelektinis skurdas, pritempiant argumentus prie iš anksto visiems žinomų interesų, todėl čia, nenorint tiražuoti tų pačių banalybių, pakalbėkime truputėlį kitu klausimu – ar mūsų laikais dar turi kokios nors reikšmės banko ir bankininkų reputacija, dar kitas klausimas – kodėl bankus aptarnaujantys ekonomistai neretai daro meškos paslaugą banko įvaizdžiui?
Kaip visi žinome, per visą istoriją, pradedant griežtomis Šventojo Rašto nuorodomis apie palūkininkus, velkasi nekoks, net būtų galima pasakyti, atgrasus bankininko įvaizdis. Tačiau šiandien mes visi, valstybinės įstaigos, verslo struktūros, taip pat dėl namų ūkio reikmių besiskolinantys žmonės, esame tampriai susiję su banko teikiamomis paslaugomis, todėl bankas ne tik drausmina mus, reikalaudamas vykdyti pasirašytos sutarties sąlygas, bet ir tikisi didesnio ar mažesnio lojalumo jeigu ne nuoširdžios pagarbos gestų.
Todėl, kaip atrodo bent man, bankininkas ir žydas šiandien mūsų visuomenėje yra dvi į šventosios karvės statusą pretenduojančios figūros, įpareigojančios kiekvieną gražbylį prieš pradedant kažką burnoti gerai pagalvoti apie savo pretenzijų pagrįstumą. Turint galvoje tai, kad nuo senų laikų žydai puoselėjo pinigų skolinimo meną ir su tuo susijusią subkultūrą, ne vienam gali kilti noras forsuoti hipotezę, kad bankininkystė kaip tokia, apskritai finansinis kapitalizmas yra žydų tautos išmonės pagrindu atsirandantys deriniai.
Čia prie mūsų išankstinės nuomonės dėl žydų polinkio skolinti pinigus dėl pinigų, tradicinei krikščionių Bažnyčiai smerkiant tokią veiklą, jų kaip apžavėtosios auksu genties įvaizdžio prisideda Senojo Testamento pasakojimas apie tai, kad klajojančiam po dykumą Mozei trumpam atsitraukus nuo savo vedamos tautos į asmeninį susitikimą su Viešpačiu ant Sinajaus kalno, tautiečiai nieko nelaukę pasidarė aukso veršio stabą ir pradėjo jį garbinti, vietoj tikrojo tautos Dievo. Tačiau, kaip esu jau bandęs keletą kartų užsiminti, aukso veršio hiperbolė čia turi visai kitą reikšmę nei esame įpratę manyti (jeigu bus laiko, tai dar kartą priminsiu vėliau), kita vertus, dabar nepraleisiu labai puikios progos pastebėti, kad žydas žydui – nelygu.
Štai psichoanalizės mokyklos kūrėjas, žydas Sigizmundas Froidas įrodinėja, kad pinigų pasija, aukso kaupimo manija yra žmogaus, užstrigusio savo vystymosi analinėje fazėje, simptomai. Esą kūdikio raidoje yra metas, kai mažutėlis labiau už viską domisi savo išmatomis, o jeigu tokioje savo išsivystymo stadijoje anas lieka užstrigęs net ir pilnametystėje, kaip taisyklė, tai bus žmogus, kuriam pinigai yra svarbiausioji gyvenimo aistra. Kitaip tariant, šūdas čia yra suprantamas kaip aukso simbolis, iš kitos pusės žiūrint, auksas kaip turtų kaupimo priemonė yra laikomas pasibaisėtinai šūdinu reikalu.
Kitas garsus psichoanalitikas, žydas Erichas Frommas turtų kaupimo patologiją ir pinigų pasiją vertino su ne mažesniu kritiniu užsidegimu nei K.Marxas, remdamasis būtent humanizmo principais ir pilnavertės asmenybės ugdymo psichologijos nuostatomis.
Visiems gerai žinomas yra paties K.Marxo požiūris į pinigus, jeigu „Kapitalo“ autorius būtų buvęs religingu žmogumi, pinigus jis būtų pavadinęs pragaro išradimu. Tarkime, kad K.Marxo kaip ekonomisto šlovė pasaulyje ėjo ir praėjo, suvis nunyko, tačiau, kaip pradeda vaidentis man pastarosiomis dienomis, mūsų laikais jis vėl gali pradėti stipriai intriguoti kaip neprilygstamas gobšumo fenomenologas. Kaip atrodo, mūsų laikais vis labiau prasikiša faktas, kad iš visų žmogaus instinktų sunkiausiai pasiduoda civilizacijos poveikiui būtent gobšumas, duria į akis tai, jog gobšumas šiandien reiškiasi labiau neapvaldytu pavidalu nei, tarkime, lytinis potraukis, mirties baimė ar pan.
Dėl pilnesnio vaizdo reikia pastebėti ir tai, kad savo ruožtu garsusis XX a. pab. žydų poetas, Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis, tvirtina, kad pinigai yra didžiausias žmonijos išradimas.
Neviltį ir didelį nusiminimą išties kelia ne tai, kad bankų samdomi žmonės su ekonomisto išsilavinimu stoja bankų interesų gynyboje. Tai jiems priklauso pagal pareigas, uždirbant savąjį duonos kąsnį, tačiau pasibaisėti verčia intelektinis ir moralinis nuosmukis, kai jie nurodo visuomenės švietimą ir sveikatos apsaugą kaip tas sferas, kur neva toliau plėtojant „optimizavimą“, bus galima atrasti reikiamą sumą pensijų padidinimui, tokiu būdu kaip perteklinio dalyko atsisakant didžiųjų bankų apmokestinimo turto mokesčiu.
Tokio saliamoniško sprendimo esmė – atimti lazdą iš ubago, dar labiau suintensyvinti švietimo ir sveikatos apsaugos nususinimą! Ne kiekvienam yra duota būti Romu Lazutka, t. y. paprastai tariant, sąžine apdovanotu ekonomistu, tačiau banko ekonomistų terpėje pastaruoju metu prasiveržia net tokios, rodančios visišką nukvakimą ir moralinį apsiginimą „auksinės mintys“, kai su labai oria mina tvirtinama, jog bankininkai turi daugiau pinigų nei mokytojai ir gydytojai dėl to, kad jie geriau tvarkosi savo veiklos sferoje, dirba našiau nei pastarųjų profesijų atstovai.
Taigi ginant mikroskopinius bankų interesus, kai kurie ekonomistai mainais už tokių interesų išsaugojimą siūlo naikinti visuomenės gyvastingumo pagrindus, todėl pavadinkime juos drąsiai tikraisiais vardais – jie yra visuomenės priešai.
Kažkas negero yra su tais skandinaviškais bankais, panašūs nerimo klausimai kyla, kai netikėtai vieną dieną sužinai, kad didžioji Lietuvos privatizuojamų miškų dalis jau priklauso tų pačių skandinavų verslo įmonėms.
Dabar pabandykime suskaičiuoti šios bankų apmokestinimo istorijos nuostolius. Be jokios abejonės, didžiausias nuostolis visuomenei bus net ne ta sumokėta ar nesumokėta banko mokesčio pavidalu dalis į biudžetą, o tai, kad kilusi kakofonija, bankų ekonomistams sukėlus baisų žviegimą, tikriausiai leis valdančiajai koalicijai išlikti kažkur netoli valdžios (jeigu ne pačios valdžios epicentre) net ir po kitų rinkimų kaip pseudo-kovotojams prieš riebių katinų savivalę ir godumą.
Kaip atrodo, Gabrielis Landsbergis, su savo šeimos verslu investavęs 750 tūkst. eurų į „SEB Modern Growth Fund“, neturės manevro laisvės net dėl taktinių sumetimų pritarti tokiam bankų kosmetiniam apribojimui, taigi nukentės politiškai su visa gimtąja partija. Taigi, kai žemumos įteka į žemumas ir suformuoja nuosmukio peizažą, yra visos galimybės, kad su Ramūno Karbauskio vardu siejamas slogutis viešųjų reikalų tvarkyme prasitęs ilgiau ne buvo manyta, puoselėjant optimistines vizijas.
P.S.
„Aukso veršio“ paniekinantis pasažas Senajame Testamente toli gražu nėra kažkoks ekonominio pobūdžio apibendrinimas, bet yra teologinės intuicijos pagrindu susiformavusi nuoroda į neperžengiamą prarają tarp prasmės anticipacijos ir vaizduotės galimybių, yra vaizdingas imperatyvas, radikaliai draudžiantis Dievo kaip anapusinės būties įvaizdinimą, atpažįstant tokias pastangas kaip labiausiai nuodėmingus stabmeldystės atvejus, yra liudijimas apie transcendencijos idėjos principinį netapybiškumą.
