Šiandien visi sveiko proto socialdemokratai (galima daiktas, toks politinis sveiko proto nusakymas ne vienam pasirodys keistas, nes Rimvydas Valatka pripratino publiką manyti, kad sveiko proto dorybe pasižymi tik liberalai) šnairuoja į Karlo Marxo kadaise išsakytą skandalingą prielaidą, jog proletariatas neturi Tėvynės.
Tačiau, kita vertus, kyla įspūdis, kad ir naujosios konfigūracijos socialdemokratijos pajėgos Lietuvoje, aktualizuodamos socialinio jautrumo prikėlimo iš mirusiųjų statuso užduotį, vengia tautinės tematikos retorikos kaip svetimo užkrato. Labai tikėtina, kad naujieji idėjiniai socialdemokratijos vadai, siekdami išgryninti socialdemokratijos vertybes ir tokiu būdu iš dešiniosios partijos atvirsti į kairiąją, bandydami įtikinti savo pasekėjus, kad toliau bus stengiamasi trūks plyš laikytis duotų programinių priesakų, su paūmėjusiu jautrumu atpažįsta bet kokios pakraipos tuščių žodžių falšą, taigi jaučia kažką panašaus į alergiją ir tokioms spekuliacijoms, kurios padaugina tuščiavidurius ideokratinius užkeikimus tautos tema.
Tikriausiai kalbant būtent apie tokią galimybę andai buvo paleista į apyvarta nesubalansuota iki galo ir didesniu ar mažesniu laipsniu nešvanki ištara, kad neva patriotizmas yra paskutinė niekšo priedanga. Kita vertus, tautos sentimentas yra toks realus dalykas, kurio neįmanoma išsižadėti, apeiti arba nutylėti. Svarbu šioje vietoje būtų suprasti, kad išpilant nešvarų vandenį iš vonios reikia žiūrėti, kad drauge į kanalizacijos vamzdį nenuleistume ir kūdikio.
Jeigu iš tiesų tuščiam burnos aušinimui laiko beveik nelieka, pasakykime trumpai drūtai, kad Lietuva atsidūrė tokioje padėtyje, kai lietuviškoji socialdemokratija net prieš savo valią ir norus tampa tuo laivu, kuris gali dar pabandyti nuplukdyti mus visus į saugią pakrantę, nesudužęs ant pirmosios uolos. Žinoma, kalbame apie teorinę galimybę, tačiau kitais atvejais neturime net teorinio plano visai Lietuvai, gelbstint tautos integralumą.
Kaip atrodo, tokį likimą lėmė vis tik ne žvaigždės, ne kažkokia dangaus kūnų konsteliacija, o susiklosčiusi nudėmingos žemės politinė inercija šalyje, kur net vadinamoji socialdemokratija kol kas gynė ne dirbančiųjų, profesijos žmonių, tautos daugumos interesus, o liokajiškai patarnavo stambiųjų savininkų užgaidoms. Tačiau jeigu svarbiausia tautos erozijos ir nenormalų savižudišką pavidalą Tėvynės atžvilgiu įgijusios emigracijos priežastis yra kraupi socialinė atskirtis, tai nieko kito ir nelieka kaip gelbėtis tautai nuo išnykimo visomis įmanomomis tokią socialinę atskirtį mažinančiomis priemonėmis, numatant socialdemokratinius sukurto bendrojo vidaus produkto perskirstymo principus, kuriant realiai teisingesnę Lietuvą.
Drauge norisi palinkėti tokiems socialdemokratams, dabar patikėjus atsinaujimo mitu ir socialdemokratinės valios atstatymo pažadu, nesigėdyti ir drąsiai prisiimti tautos vientisumo sargų užduotį, nepalikti, nusišalinant, tautinės retorikos tiems žmonėms, kurie gražiausiais žodžiais apie Tėvynės meilę neretai tik dangsto savo egoistinių interesų luošumą. Kas be ko, tokiu atveju socialdemokratai labiau atsakingai turėtų žiūrėti ir į saugumo politiką, vengiant tų dviprasmybių, kai kartais socialinis saugumas priešpastatomas kariniam saugumui, švietimas ir kultūros reikalai – gynybinių pajėgumų stiprinimui.
Anksčiau niekados nebuvęs pernelyg didelis socialdemokratinės teorijos entuziastas, šiandien dėl aptartų priežasčių nuoširdžiai linkiu ieškančiai tikrosios savo tapatybės lietuviškai socialdemokratijai pergalingos sėkmės praktiškai tampant Lietuvos žmonių daugumos partija. O sveikas protas čia be visa ko kito perspėja, kad atsisakiusi patarnavimo ekonominei stambiųjų savininkų mažumai mūsų socialdemokratijai nereikėtų perskubėti pagal naujosios kairės šabloną tampant kitų, šįkart neekonominių mažumų ideologiniu ruporu (tai prasminga būtų palikti, dalijantis atsakomybės našta, liberalų sveiko proto veikimo sferai).
2017.12.17; 02:45
