Atostogos vidurvasary tikrame kaime yra mirtinai nuobodus, bet paradoksaliai malonus laiko stūmimo būdas, leidžiantis pailsėti vidujai. Kaip atrodo bent man, intensyvios atostogos, tarkime, kopimas į kalnus, kelionė baidarėmis, išvykos į egzotiškas šalis, taškymasis pajūryje yra nekantrių žmonių išradimas ginčijant pačią atostogų idėją, dedant pastangas kaip nors sutrumpinti brangų laiką, o po to guodžiantis, kad atokvėpiui skirtas metas pralėkė kaip akimirka.
Savo ruožtu laikas kaimo aplinkoje tikrai ištįsta, pailgėja, drauge atsidengdamas smulkiausiomis savo detalėmis, tarsi žiūrint pro padidinamą stiklą tyrinėtume laiko ląstelieną. Iš kitos pusės, gyvenimas nekomercinės gamtos prieglobstyje kraštutinai išryškina paros ritmiką: labai aiškų rytmetį čia keičia akivaizdi, trumpam stabtelėjusi diena, vėliau stoja padūmijęs vakaras, galop užslenka sunki kaip juodo marmuro plokštė naktis. Kiekviena diena taip gyvenant turi savo skonį, nežiūrint to, jog tavo buvimo prasmingumas čia iš esmės susiveda į nieko neveikimą visais įmanomais būdais.
Kalbant apie skonį, bent prabėgom užsiminsiu apie maitinimosi ypatumus, slenkant dienoms niekados chemijos neragavusio daržo pašonėje. Štai, pavyzdžiui, ryte nusiskinu iš lysvės du didžiulius rasotus pomidorus, išsiraunu svogūną ir, pasidaręs su grietine salotų, kremtu užsikąsdamas gražiai parūkytais, neįtikėtino skonio kadugiu kvepiančiais lašinukais. Neįmantru, bet autentiška, kai maistas per kūną pasotina sielą. Suprantu, kad to nepatyręs žmogus niekados nesupras momento iškilmingumo! Leiskime jam ir toliau užjūrio restoranuose kimšti į skrandį visokius vėžiagyvius, sau išsaugodami teisę tyliai prunkšti į saują.
Užsiminus apie autentiškumą, leiskite ta pačia proga paporinti apie tai, kas, mano galva, yra klasika. Užplaukė anąsyk, atostogaujant man kaime, senų laikų pažįstamas, atsiveždamas paragauti namų gamybos nesakysiu ką (dėl visiems suprantamų priežasčių). Sėdėjome ilgai užstalėje, degustacijos produktą paįvairindami supjaustytais raugintais agurkais ir tais pačiais kadugiu įkvipusiais lašinukais. Pro trobesio langus matėsi, kaip už miško liūdnai, bet iškilmingai leidosi saulė, po to užstrigo už medžių viršūnių. Buvo prasminga tylėti, kai laikas sustojo. Tai ir yra Klasika ypatinga to žodžio reikšme.
Galimas daiktas, kaimiškoje gyvenimo ritmikoje fiziologija persveria psichologiją. Tačiau tai anaiptol nereiškia, jog apsamanojęs kaimietis yra mažiau dvasinga būtybė nei miesto civilizacijos virtuozas, koks nors socialinių santykių balerinas, rafinuotas dendis. Greičiau yra atvirkščiai. Psichologija, kaip taisyklė, dalija sielą į kompleksus, suskaido ją, smulkina, paverčia žaizdota sieliūkšte, kai tuo metu fiziologija leidžia atpažinti pasaulio vientisumą, skirtumuose įžvelgti vienovę.
Nenoriu pasakyti, jog gamtos artumas, natūrali aplinka išgydo visas žaizdas, taip pat nekviečiu prisiminti J.Rousseau šūkio „atgal į gamtą“, nesiekiu suvilioti F.Nietzsce‘s pažadu išmokyti gamtiškumo. F.Nietzsce, regis, turėjo galvoje užduotį išmokyti civilizacijos susargdintą žmogų labiau pasitikėti savo instinktais. Tačiau galimas daiktas yra kiek kitaip, t. y. žmogaus susiliejimas su gamta kaimiškoje aplinkoje ne tiek skatina instinktų atsiskleidimą, kiek ugdo pusiausvyros jausmą, moko atrasti balansą tarp priešingybių. Kaimo aplinkoje žmogaus instinktai neprasikiša, spėju, jog kaip tik miesto civilizacija sukuria labiau palankią terpę patologijų suvešėjimui.
Kaip yra pasakyta, gamta – tai pažemintas žmogaus nuodėme rojus. Taigi žmogaus buvimas arčiau žemės, o taip arčiau dangaus, leidžia anajam priartėti prie savosios esmės.
Be visa ko kito, noriu papasakoti, jog gamtos artumas veikia ne tik tokio įtaiso kaip siela parametrus, bet ir techninius įrenginius tiesiogine to žodžio reikšme. Įsitikinau šią vasarą aiškiai, jog vienintelis ryšys iš šios daubos su išoriniu pasauliu, t. y mobilusis internetas yra įtakojamas mėnulio fazių, – nepriekaištingai jungiasi per pilnatį, kitais tarpsniais vos-ne-vos, priešokiais.
Kita vertus, dabar leiskite apsakyti vienos vasaros grand įvykį, iliustruojantį tai, kaip čia, totalinės gamtos apsuptyje, apskritai „įsipaišo“ kompiuteris… Baksnojau anąsyk klaviatūrą, kurpdamas straipsnelį, šlovinantį, kaip visados, D.Grybauskaitę.
Rašant JE vardo raidę D ir dedant čia tašką, netikėtai atsispaudė du taškai: vienas, kaip įprasta, raidės papėdėje, kitas – lygiagrečiai pirmajam, tačiau aukščiau, kita vertus, mažesniu atstumu nei turėtų būti žymint dvitaškį, be to, antrasis taškas buvo didesnių gabaritų nei pirmasis, labiau, kaip sakoma, riebus. Atsispaudė taip, nelyg pilvotas taškas būtų užgulęs simpatiškai apvalainą taškytę, tačiau laukti tol, kol atsiras daugtaškis, neturėjau laiko. Kadangi tokio spaudos ženklo nėra jokioje nomenklatūroje, mėginau jį ištrinti, po to iškirpti, pranokdamas pats save, išbandžiau dar ir kitas klaviatūros komandas. Visgi, kaip teisingai spėjate, viršutinysis taškas nesitrynė net ištrynus beveik visą anksčiau surinktą tekstą, kai staiga nevalingai ištiesęs ranką nagu pakrapščiau monitorių giluminio taško vietoje.
Tada ir įvyko tas stebuklas, taškas pradingo iš ekrano. Kaip jau supratote, tai buvo musės kaka. Nesunku įsivaizduoti, jog Stalino laikais už tokį triuką sušaudytų. Žinoma, ne musę, bet vargšą raštininką.
(Skaitytojas gali papriekaištauti autoriui dėl pateikto palyginimo, nes, tikra tiesa, Stalino laikais stalinių kompiuterių nebuvo. Tačiau nepraleisiu progos pastebėti, jog kompiuterio kaip analitinės mašinos principas buvo aprašytas dar viduramžių pabaigoje, taigi dar iki Leonardo da Vinci‘o, kuris išrado beveik viską, išskyrus atominę bombą.)
Jau drąsiai galima spėti, jog šie metai bus mažiau grybingi nei pernai. Prasidėjus sezonui, miškai buvo tušti, – be grybų, taipogi ir be grybautojų. Tačiau ar gali miškas būti tuščias? Taip yra sakoma („tuščias miškas“), kai kalba mus klaidina, tačiau toks posakio netikslumas savo ruožtu yra daug ką sakantis. Tiesa sakant, net ir mažiau grybingais metais miške gyvena senojo ąžuolo dvasia, o iš tankmės akimis spigina įvairiausio gymio žvėreliai. Apskritai tuštuma yra ne fizinės, bet moralinės prigimties dalykas, tuštumą į tikrovę įneša žmogus savo utilitariniu žvilgsniu arba kaip maudulį paširdžiuose.
Štai R.Descartes įrodinėja, jog jokios tuščios erdvės nėra, iš tiesų, tai, ką mes vadiname tuščia erdve, yra užpildyta ultramikroskopiniais įvykiais tikrovės konfigūracija. Tačiau net ir Demokritas, kuris tuštumą laikė vienu iš būties principu (čia slypi jo išskirtinumas) sako: jeigu tarpinė erdvė būtų neužkrauta, žmogus lengvai matytų kaip mėnuliu rėplioja musė. Tačiau ar galėtų būti net tokių akylų, kurie sugebėtų įžvelgti mėnulyje musės paliktą kaką?..
x x x
baigės žiogų koncertas
išsiskirstė nereiklūs žiūrovai
suprunkštęs po to nusižiovavo
pro aptvarą sartis
dilo kaimas seniai užrašytas
nereikšmingu mėnulio raštu
kolei kaupės drėgmė pro kraštus
į kanopos jau paliktą` pėdą
ir atstumams rūke taip pakitus
buvo vėl nesmagu ir gėda
