Kaip atrodo bent man, dabartinės Baltarusijos krizės aptarime labiausiai ydinga yra tezė, kad mums nereikėtų strimgalviais palaikyti sukilusios prieš diktatorių tautos jau vien dėl to, kad neva, nežiūrint visko, Aliaksandras Lukašenka visados buvo sąlyginio Baltarusijos suveriniteto garantas Rusijos užmačių paversti šią šalį savo provincija ar net gubernija kontekste.
Esą siekdamas išsaugoti savo vienvaldystę, tas pats A.Lukašenka privalėjo ginti šalies nepriklausomybę, įsispyręs ragais ir nagais. Taigi, turėtume suprasti, kad, nežiūrint subjektyvių tirono, geležine letena prispaudusio savo tautą, užmačių, objektyviai tokio tipo režimas buvo palankus reiškinys nepriklausomai Lietuvai, o gal ir visai Europos sąjungai, ar ne? O vis dėlto – kieno tiesa ar nauda šiais argumentais čia yra ginama? Iš tiesų, jeigu nebūtų visa eilė šitaip ar panašiai visiškai savarankiškai mintijančių mąstytojų, būtų galima pagalvoti, kad toks padėties nusakymas yra išimtinai A.Lukašenkos propagandistų paruoštas akių apdūmimo ir proto apnuodijimo paketas išorės vartojimui.
Prabėgomis dar paklauskime – ar ir šiandien A.Lukašenka yra Baltarusijos nepriklausomybės garantas? O gal dėl pasikeitusios padėties, kai dabar, apimtas panikos ir siekdamas išsaugoti savo nutriušusį hienos kailį, Baltarusijos diktatorius jau strimgalviais pardavinėja šalies nepriklausomybės likučius, užvis labiausiai kalta yra sukilusi baltarusių tauta ar liaudis?..
Pasakojimai apie A.Lukašenkos kuriamą sąlyginį gėrį toli gražu nėra naujas dalykas, tačiau labai nuliūdau užtikęs tokias daug kartų girdėtas, bet, mano požiūriu, apgailėtinas mintis apie neva mūsų neprotingą įsitraukimą, palaikant Baltarusijos laisvės kovotojus, bedėstantį V.Radžvilą (sic) http://www.propatria.lt/2020/10/vytautas-radzvilas-baltarusija-i-laisve.html.
Žavingasis V.Radžvilas kaip niekas kitas Lietuvoje sugeba pakelti daug kartų girdėtus, išdėvėtus, iki koktumo išvažinėtus pasakojimus nuo žemės, pateikiant tokias mąstymo nuodėvas kaip savo dabar naujai atrastas spontaniškas tiesas, iš vienos pusės, pranokstančias įprastinį žmogaus sugebėjimą kažką suprasti, o, iš kitos, turinčias mus priblokšti savo netikėtumu. Tačiau, kaip yra pasakyta, kalnas gimdo pelę, o kartais ji būna jau ir padvėsusi.
Kaip atrodo bent man, bjauriausias dalykas Baltarusijos opozicijos palaikymo akcijose būtų mūsų užkulisinės mintys, bandant išpešti kažkokios tiesioginės naudos pirmiausiai sau.
Niekas nesiginčija dėl to, kad kaimynų civilizuotumas yra godotinas, mums palankus veiksnys, tačiau jokių išankstinių sąlygų demokratijos naudai nusiteikusiai Baltarusijos opozicijai neturime teisės nė iš tolo kelti, o ypač kvaila būtų reikalauti kažkokio antirusiško nusiteikimo, – tai jau būtų tiesioginis vandens kaskadų liejimas ant putininės-lukašeninės propagandos malūnų. Palaikome baltarusių tautos laisvės žygį, jos teisę laisvai pasirinkti, o tolesnius sprendimus turėtų lemti laisvuose rinkimuose išrinkta, legitimi, tautos įgalinta valdžia. Kas be ko, niekas nedraudžia puoselėti vilties, kad demokratiniais pagrindais organizuota Baltarusijos visuomenė, palaikanti draugiškus santykius su sau broliška rusų tauta, drauge būtų veidu atsisukusi į Vakarų kultūros vertybes. Labiau idealiame pasaulyje Baltarusijai galėtų atitekti net savotiško tilto vaidmuo.
Drauge daug negražbyliaujant būtina pastebėti ir tai, kad neturime teisės neatsiliepti į mušamų, žudomų ir prievartaujamų žmonių pagalbos prašymą, juolab kai pirmose gretose už skriaudžiamo žmogaus orumą čia stoja moterys https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-apie-idealizmo-tikroviskuma-ir-realizmo-utopiskuma-pamastymai-vladimiro-lauciaus-straipsnio-parastese-ii/. Tokią teisę neatsiliepti turi tik idiotai ir padugnės!
Negaliu sutikti ir su gerbiamo filosofo, profesoriaus V. Radžvilo išvada minėtame straipsnyje, kad neva dabartinio baltarusių tautos pakilimo jokiu būdu negalima vadinti revoliucija jau vien dėl to, kad esą dabar Baltarusijoje maištaujantys žmonės neturi kryptingo vadovavimo ir ideologinio pagrindimo.
Kaip atrodo, išties V.Radžvilas revoliuciją įsivaizduoja tik pagal prancūzų XVIIIa. pabaigos Didžiosios revoliucijos ir lenininio Spalio perversmo kruvinus pavyzdžius, užmiršdamas mūsų laikų pateiktą, jau kitokios logikos vadinamosios aksominės revoliucijos netikėtumą. Kitas dalykas, kad tironai šiandien jau bando perprasti tos „aksominės revoliucijos“ logiką, ieškodami veiksmingų priešnuodžių, savo inciatyva siekdami išprovokuoti kruvinus susidūrimus.
Kaip atrodo bent man, V.Radžvilo neretai turiningo mąstymo didžiausias defektas yra tai, kad revoliuciją jis suprantą kaip siauro ratelio žmonių pokario žaidimą, didžiąją dalį tautos laikant tik už inertišką biomasę.
Kita vertus, kai tas pats V. Radžvilas tampa tarsi visai kitoks, kai jis nebandydamas nieko perspjauti, paprastais žodžiais primena tas tiesas, kurias politinio turgaus aplinkoje buvome tarsi pamiršę (kaip sufleruoja Sokratas, žinojimas visados yra tik prisiminimas). Kas galėtų nesutikti su V.Radžvilu, kuris ką tik paskelbtame interviu delfi.lt sako, kad mūsų valstybė, nedrįstanti apmokestinti užsienio bankus ir transnacionalines kompanijas, tapo neturinčia politinės valios kolonijinio mentaliteto pastumdėle https://www.delfi.lt/multimedija/seimo-rinkimai-2020-ka-rinksimes/vytautas-radzvilas-tapome-vakaru-ekonomine-kolonija.d?id=85297713. Spalvų sutirštinimas čia nėra jokia nuodėmė, nes tik taip galima išryškinti po viešaisiais ryšiais ir politiniu tuščiažodžiavimu paslėptą problemą.
Nėra jokių abejonių, kad būtent V.Radžvilas nuožmaus nutautinimo aplinkoje labiausiai vykusiu būdu atstovauja tautos idėją, net nežiūrint anksčiau minėtojo jo šnairavimo į inertiškas nesusipratusių (?) tautiečių mases. Kad ir koks būtų netobulas, V.Radžvilui nepavyksta subanalinti tautos idėjos, kai kiti tautininkais besivadinantys veikėjai užsirekomendavo turintys tobulą sugebėjimą iš tautos idėjos padaryti košmarišką karikatūrą, sukeliančią alergiją žmonių masėms, o ypač jaunimui.
Vertas pagarbos yra taip pat V. Radvilo pasišventimas ginant lietuvių kalbos teises ir bandant pasipriešinti tokiam universiteto nususinimui, kai jo veiklos sėkmė šiandien yra matuojama išimtinai pagal tarptautiškumo rodiklius, paminant po kojomis universiteto įsipareigojimą savo tautai ir valstybei (aptarto tipo universiteto nuosmukiui labiausiai pasitarnavo buvęs Vilniaus universiteto rektorius, neatsitiktinai gi jo pavardė šiandien puikuojasi „Laisvės partija“ pasivadinusios draugijos rinkiminiuose sąrašuose, tačiau viltį sugrąžina naujai išrinkto VU rektoriaus pirminiai pareiškimai). Kartas nuo karto vis tik prisiminkime, kad modernioji lietuvių tauta ir nepriklausoma Lietuvos valstybė užgimė ne iš Dzeuso galvos, o iškilo iš lietuvių kalbos, jai tampant mokslo, meno, filosofijos, politinės refleksijos kalba.
Skirtingų tautų keliai į politinę brandą gali būti skirtingi, tačiau moderniosios Lietuvos atsiradimo substancinis pagrindas yra gimtosios kalbos prigimtinių teisių ir nelygstamo potencialo išplėtojimas. Todėl yra labai rimtas pagrindas tvirtinti, kad, stumiant lietuvių kalbą iš filosofinės ir mokslinės refleksijos sferų, atkertant ją nuo būties regnum ir uždarant buities gete, mokslo konferencijas universitetuose vis dažniau organizuojant anglų kalba, drauge yra naikinama ir Lietuvos valstybė, griaunami tautos gyvastingumo pamatai. Nesakykite, išmanusis stribizmas mūsų laikais turi ką veikti!
Dar kitaip tariant, anglų kalbos kaip mokslinio ir filosofinio diskurso kalbos teisių išplėtimas lietuvių kalbos sąskaita Lietuvos universitetuose yra tikrai ne aukštojo, bet žemojo lygio požymis, žymi įsisiautėjusią Lietuvoje universiteto idėjos vulgarizaciją.
Ne tokia jau didelė bėda yra kartais prasikišantis V.Radžvilo pozų komiškumas. Netrivialūs žmonės visados yra truputėli komiški padarai, o fundamentinių idėjų apsėstiems veikėjams, kaip taisyklė, trūksta saviironiško požiūrio.
Kaip bandau įsivaizduoti, užkeltas V.Radžvilo tonas su lengvai prasisunkiančiais komiškumo elementais vis tik turėtų būti mielas dalykas doro lietuvio širdžiai, ypač tame kontekste, kai didžiausi jo oponentai politinio diskurso lauke dažniausiai yra ištreniruotų veido mimikų, pagal viešųjų ryšių specialistų patarimus robotizuoti, įdėtais į lūpas žodžiais kalbantys politinės scenos dalyviai, panašūs į švelniakailius ir nulinio prieš kablelį smegenėlių tūrio triušius.
Pašaliečio teisėmis norėčiau patarti V.Radžvilo brolijai neimti į galvą ir nepasiduoti nesmagumui, nepradėti kompleksuotis net ir tokiu atveju, jeigu rinkimai parodys tą patį sociologinių tyrimų metu fiksuojamą 0,2 % Nacionalinio susivienijimo partijos populiarumo rodiklį. Donkichotiškumas nėra jokia yda net ir politikos sferoje, drauge nesunku įsivaizduoti, kad tie procentai, susiklosčius naujoms aplinkybėms, staiga gali pasidauginti dešimtimis ar šimtais kartu. Net ir būdamas pašalietis, aš matau tokią netolimą perspektyvą. Kita vertus, čia man dar kyla dalykinio pobūdžio klausimų.
Kokį susivienijimą pagal turinį turi omenyje Nacionalinio susivienijimo partijos steigėjai, kaip jie įsivaizduoja nacionaliniu vadinamo susivienijimo subjektą?
Sakote, kad toks klausimas yra perteklinis, nes pačiame Nacionalinio susivienijimo pavadinime glūdi atsakymas, kad tokio susivienijimo subjektu yra tauta? Iš dalies taip ir būtų galima atsakyti, tačiau drauge neužmirškime to, kad tauta yra toks neaprėpiamas ir išsibarstęs darinys, kurį staiga pavadinti subjektu bent aš tikrai nedrįsčiau.
Prieš trejetą su trupučiuku metu esu kėlęs idėją, kad pasitinkant Vasario 16-osios Lietuvos šimtmetį būtu labai svarbu surengti Nacionalinį susirinkimą, jeigu norite, kažką panašaus į generalinių luomų suvažiavimą (Seimas jokiu būdu nėra toks tautos idėjos surinkimas, nes mūsų šalyje politikai dažniausiai atstovauja tik uždarą politikų luomą) http://www.propatria.lt/2017/09/edvardas-ciulde-kaip-pasigaminti-ideja.html. Toks Nacionalinis susirinkimas būtų galėjęs įgalinti susitarimą dėl Nacionalinio susivienijimo, o dabar, kaip atrodo, yra taip, kad vežimas statomas prieš arklį.
Kitas klausimas – ar paties V.Radžvilo brolijoje yra kokio nors susitarimo kultūros plėtotės apraiškų? Nenoriu būti labai kategoriškas, tačiau vis tik esu linkęs manyti, kad tarp V.Radžvilo bendraminčių vyrauja ne tiek susitarimo, kiek pritarimo vadui dvasia.
Susitarimo galimybė gali užsimegzti tik ten, kur tvyro nesutarimo grėsmė.
2020.10.12; 06:00
Ačiū Dievui kad nereikia išgalvot bet turim tokių kaip Radžvilas…tokia jau mūsų realybė, daugumą sudaro runkeliai ir leftistai (lyberjugendas).
Šitas pliurpimo apie viską ponulis praleido progą patylėti… Jo rašliava, palyginus su p.Radžvilo mintimis, kalbomis ir parašytais straipsniais, tai kaip dangus ir žemė… Bet šitas ponulis mėgsta sekliai ir prėskai malti liežuviu – nieko čia jau nepadarysi.