Edvardas Čiuldė. Ką aš galvojau po savo mirties?

Po savo mirties aš iš pradžių dažnai pagalvodavau, kad užstojusi klampi žiema yra gilesnė net už pačią giliausią mintį.   

Apsnigti automobiliai gražiai pūpso kieme, kuriame manęs jau nėra. Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad ir gyvas būdamas nebuvau didelis vairavimo entuziastas, nesiveržiau nei į profesionalus, nei į mėgėjus, o kieme vakarais stovėdavo ne mano, o mano žmonos automobilis.

Langai čia apšalę, tačiau niekam dėl to neskauda, o jeigu pasaulis staiga imtų ir atitirptų, pro nušvitusį iliuminatoriaus stiklą šmėkštelėjęs veidas greičiau priklausytų neatpažintam vaiduokliu nei man.

Jeigu dabar būčiau gyvas, brisčiau į žiemą nesustodamas, per speigą ir pūgą be pabaigos, nebijodamas nušalti iki skausmo rankų ar kokio kito organo, nes fizinis skausmas prideda egzistencinio tikrumo ir užaštrina gyvasties pojūtį. Gaila, kad gyvas būdamas nesupratau, jog didžiausioji gyvenimo prasmė yra bristi per pūgą be pabaigos nežinoma kryptimi.

Keista, nieko nesakykite, yra stebėti pasaulį be manęs, kuriame siautėja netramdomas objektyvumas, nerimsta jau nekontroliuojamas lyrinio subjekto pavidalu įsismarkavęs nesuinteresuotumas.

O labiausiai vargina šiame apleistame pasaulyje be manęs tai, kad vien tik siela pastumti daiktų iš vietos čia nepavyksta net ir nemažai paplušėjus. Visai neseniai uraganiniu greičiu praskriejau virš apsnigtų medžių, tačiau nesujudėjo nė menkiausia medžio šakelė, nepasikėlė į viršų nė smulkiausia sniego dulkelė!  Prabėgus valandėlei kitai, didelė sniego paklodė šlamštelėjo nuo medžio ant žemės neatlaikiusi savo pačios svorio savaimingai. Nesunku įsivaizduoti, kad užstojęs pasaulio savaimingumas tokioje nesmagumo būsenoje anksčiau ar vėliau taip pat pradeda įkyrėti. Kaip norėtųsi dabar įmerkti rankas į sniego pusnį ir nušalti, – net sunku papasakoti. Todėl tikriausiai neatsitiktinai man artimiausia būtybė šiame pasaulyje yra sniegena, t. y. toks paukštukas su nušalusiai raudona papilve.

Kita vertus, tik dabar, po mirties, pasimato tikrasis, t. y. ne adaptuotasis estetikos kategorijose ir pritaikytas patogiam vartojimui, o klaikusis pasaulio grožis. Dabar apžvelgiant pasaulio tyrlaukius ištuštėjusiu žvilgsniu jau nekyla jokios abejonės dėl to, kad pasaulio grožis neturi jokios pridėtinės vertės, o yra tik nuožmaus abejingumo mirtingojo likimui manifestacija.

Jeigu už tiesą kai kurie universitetų bendruomenės naivuoliai laiko sielos preegzistencijos teoriją, skelbiančią apie išankstinį sielos egzistavimą, kurį ji esą beveik pamiršta subendravardiklinta su kūnu ir išsibarsčiusi jusliniuose pasaulio potyriuose, tai dabar šios teorijos teisingumą labai savotišku atvirkštiniu būdu, t. y. su inversija arba, dar kitaip sakant, iš priešingos veidrodinės simetrijos pusės paliudija pasaulio, kuriame manęs nėra, trikdantis išgyvenimas, atidengiantis aiškaus įsisąmoninimo reikalaujantį sielos postegzistencijos faktą. Tačiau įdomiausia čia yra tai, kad panašiai kaip kūnas niekados iki galo neužgožia sielos nerimo įsikūnijimo virsmuose, taip ir bekūnis sielos postegzistavimas tęsiasi su kažkaip neįtikėtinai, taigi beveik nelegaliai prisikabinusiu kūniškumo likučiu.

To keisto „kūniškumo likučio“ nederėtų suprasti kaip nedidelį, sielos apimtyje užsimetusį kūnelį, kurį siela saugo kaip savotišką talismaną, kontrabandos būdu persigabentą į kitą dimensiją. Netoli nukeliautume pradėję samprotavimus ir apie tai, kad dabar, po mirties, didelė siela įsikūnija iš anksto duotose, pageidautina labai lengvuose, plunksnuoto pavidalo, be to, panašiuose į skraidančius aparatus kūneliuose, savo turiningumo disproporcijomis nustelbdama kūną, su tokia pat intensyvumo požiūriu, bet atvirkščiai proporcinga įtampa kaip anksčiau kūnas užgoždavo sielą, tapdama paukščiu, tarkime, šikšnosparniu, balandžiu ir kt. Užsižaidę tokiu vaizdiniu, turėtume pripažinti ir iškart besiperšančią loginiu būdu kitą išvadą, kad mūsų sielos po mirties teršia miestų aikštes išmatomis arba platina virusus.

Dėkoju jau už tai, jeigu paskubomis nepadarėte išvados, kad pati siela yra virusas. Tokiu atveju, pasakius A, turėtume tarti ir B,  nusišnekėdami iki tokio lygio, kad neva mutavusių sielų pavidalu mirusieji sugrįžta keršyti gyviesiems.

Tarkime, kad ir paukščio įvaizdis, užsimezgusioje diskusijoje tarp gyvųjų ir mirusiųjų, yra tik graži metafora. Apie sniegenos artumą savo dūšiai pasaulyje, kuriame manęs nėra, kalbėjau nurodydamas ne metafizines, o fizines tokio nostalgiško įsižiūrėjimo priežastis. Savo ruožtu Platonas sako, kad poetai, kaip gražiai suokiančios, bet labai paviršutiniškos žmogystos, po mirties atgimsta paukščiais arba, kitaip tariant, čiuldėmis (lietuvių kalboje žodis čiuldėti reiškia tą patį, ką ir čiulbėti, o žodis „čiuldė“ yra žodžio „čiulbuonėlis“ sinonimas). O Platonui, kaip prisimenu dar iš ano gyvenimo, priešgyniauti netinka, mažiausiai yra neskoninga, Platono nuginčyti neįmanoma, Jį galima tik apeiti, o apeinant Platoną savo ruožtu galima užsirauti ant Aristotelio, – o tai jau tikrai niekur neveda. Galiausiai tai – pavojinga!

Kūniškumo  likutis mūsų aptariamu atveju yra ne kas kita kaip užsilikęs įprotis viską įvaizdinti. Liudydama tokį faktą iš pomirtinio gyvenimo perspektyvos, nenoriu pasakyti, kad pasaulis kaip vaizdinys yra tik iliuzija, tik mūsų išstatytos dekoracijos. Ir idėjų pasaulyje viena iš idėjų yra vaizdingumas, tokia idėja užima deramą vietą tarp kitų idėjų. Dabar noriu pasakyti tik tai, kad pasaulyje, kuriame manęs nėra, nevaizdinė pasaulio pusė yra totalinio pragaro monotonija.

Žinia, ir paukštis paukščiui – nelygus. Kai kurios paukščių rūšys pasižymi ypatinga metafizine nuojauta, kitaip nepasakysi. Taigi ir dabar mano nuogą sielą beprotiškai baltos žiemos fone stebi piktai atsisukęs ir nieko gero jau nenutuokiantis varnas.

2021.02.16; 18:00