Sakoma, jog Kūčių naktį vieną trumpą akimirką vanduo šaltiniuose tampa vynu, o sodybų gyvūnai prabyla žmogaus balsu, artikuliuotai ir suprantamai išpranašaudami stosiančių metų svarbiausius įvykius.
,,Įsikirsti“ į šią akimirką be galo sunku, tačiau esą vienam kitam yra pavykę. Žinoma, tokiame pasakojime, nežiūrint to, jog kalbama čia apie Kūčias ir šios dienos išskirtinumą, jokių, net labiausiai nukeltų, sublimuotų ar perstruktūruotų teologinės tiesos pėdsakų nėra, šitokį pasakojimą greičiau galime priskirti stebuklinės pasakos žanrui. Kita vertus, šįkart aš ir nesiruošiu liudyti tik tiesą ir vien tik tiesą, visų pirma siekdamas pasiaiškinti kai kurias vaizdinio raiškos aplinkybes, kitaip tariant, ruošiuosi kalbėti ne tiek apie žodžio atitikimą tikrovei (klasikinė tiesos apibrėžtis), kiek apie žodžio ir mūsų sugebėjimo įsivaizduoti balansą, taigi apie žmogaus keliamų idėjų adekvatumą estetinio reikšmingumo prasme.
Štai, pavyzdžiui, sukelčiau tik pasipiktinimą, būčiau negailestingai nušvilptas, jeigu, modernizuodamas pasakojimą pagal labiau tikroviškas aplinkybes, praneščiau, kad esą Kūčių naktį miesto vandentiekio ištekliai virsta vynu, o mūsų blokiniuose namuose priglausti šunys, katės ir bjauriai keiktis jau išmokytos papūgos gali išpranašauti žmogaus likimą. Iš tiesų, šitokia kalbėjimo seka, – kažką savavališkai praleidžiant ir kažką savavališkai priduriant, – galima sukarikatūrinti net labiausiai archetipinius vaizdinius. Kaip matome iš šio pavyzdžio, ne kiekvienas vaizdinys, taip sakant, pasiduoda modernizacijai, kai kurie iš jų saugo savo prigimtines ribas, o užmojis tokį vaizdinį išplėtoti privalo paklusti tam tikrai ,,logikai“.
Kaip atrodo, anksčiau minėto pasakojimo ,,logika“ reikalauja įsivaizduoti pirmiausiai ne ką kitą, o būtent tvarto, galima sakyti švelniau, tvartelio vidaus aplinką, kur atskirtam įgalinančios būti autonomišku savo prigimtinėje vietoje ribos gyvūnui suteikiamos stebuklinės savybės pranašauti. Kita vertus, kaip jau sakyta, čia nebus kalbama apie tiesą, neminėsime prakartėlės simbolikos, o apsakysime tik visą grožį, operuodami išgrynintais estetiniais simboliais. Kitas dalykas, jog kraštutinai sublimuotai sąmonei gali iškilti, netgi būtinai iškyla klausimas – ar tvartas kaip toks išvis gali tapti estetinės meditacijos objektu, ar tvarto vaizdinys apskritai nepažeidžia grožio kanonų labiausiai akivaizdžiu pavidalu?
Vienas pavyzdys veržiasi į pokalbio erdvę pats savaime, nors aš dar ilgai bandau spyriotis. Tiesa sakant, šis pavyzdys yra gana iliustratyvus, yra tarsi tamtyč sugalvotas, tinkamas mūsų atvejui, jeigu drauge iš tiesų laikysimės nusakytos taisyklės, reikalaujančios bent laikinai už skliaustelių palikti visas verifikacijos pretenzijas.
Daugelis interneto komentatorių ne kartą yra priekaištavę Vytautui Landsbergiui, žinomam Lietuvos politikui, dėl to, jog anas kadaise bylinėjosi dėl teisės privatizuoti jo tėvams priklausiusį pastatą, pavadintą sąlyginai ,,tvarteliu“. Bylinėjosi su visiškai pašaliniu šeimai žmogumi, kuris ilgą laiką naudojosi minėtomis patalpomis. Ne vienas iš komentatorių mano, kad toks žinomo politiko veiksmas nėra labai gražus, dėl to esą Landsbergiui galima prikišti smulkmeniškumą, net išpeikti jį neva dėl gobšumo.
Gali būti, kad ir šių eilučių autorius, atkreipęs dėmesį į tokį, tarsi ir atsitiktinį, dar neaišku kaip iš tiesų klasifikuotiną dalyką, skaitytojui pasirodys pernelyg smulkmeniškas. Tačiau, mano akimis žiūrint, ši istorija jau įgijo principo reikšmę. Galų gale nusibodo nesąmonės, kartojamos metai iš metų. Iš tiesų, nejaugi žinomas žmogus vien dėl savo žinomumo neturi turi teisės grįžti į savo vaikystės žemę, į atminties vaizdinio ,,margis ar sargis, pririštas prie malkinės“ meditaciją? Žinia, taip paklausti galėtų kiekvienas jautresnės sielos bendrapilietis, tačiau, antra vertus, už lyriškos intonacijos klausimo drauge slypi sunkiau pastebimas, tačiau daug rimtesnis, beveik valstybinės reikšmės klausimas – kur V. Landsbergis laikytų savo garsųjį arklį, jeigu neturėtų tokio tvartelio?
Apie išmanųjį V.Lansbergio arklį esu viešai bylojęs ir nerimtai pliurpęs ne kartą. Prisimename, kad garbusis politikas, įsikarščiavęs diskusijoje, lemiamais momentais neretai pateikia argumentą, kad tai ar tai neva yra aišku net arkliui. Vis tik čia svarbu nepasiduoti pirmam įspūdžiui, kad toks V.Landsbergio posakis yra nuoroda į kažkokią lengvabūdišką instanciją. Tiesą sakant, čia kalbama apie visažinį, dar daugiau – turintį aiškiaregystės dovaną arklį, taigi neva atsaini V.Landsbergio nuoroda „tai aišku net arkliui“ gali būti traktuojama kaip Sokrato posakio „aš žinau, kad nieko nežinau, o Protagoras ir to nežino“ viena iš parafrazių. Jeigu norite, V.Landsbergio arklys gali būti prilygintas net Delfų orakului. Tai savo ruožtu man leidžia kelti hipotezę, kad nepaprastasis V.Landsbergio arklys yra nužengusio iš herbo Vyčio baltojo žirgo metamorfozė, gyvasis įsikūnijimas su nedidele paklaida. Jeigu tokia prielaida didesniu ar mažesniu laipsniu yra teisinga, toliau nesunku bus padaryti išvadą, kad V.Landsbergio tvartelis įgyja vos ne valstybinės institucijos reikšmę. Būtent čia, o ne kažkur kitur, savo asmeninį asilą pririšęs laiko dabartinis šalies generalinis prokuroras, nuo seno čia savo dienas leidžia VSD sidabrinis grifonas, nerimastingai dūlinėja STT erelis su fakelu (baugu, kad nepadegtų pašiūrės), giliame šešėlyje tūno Dovilės Šakalienės krokodilas (kaip šis egzotiškas gyvūnas pateko į garbingą draugiją – paaiškinsiu vėliau).
Nesunku įsivaizduoti, kad greitai užstosiančių Kūčių naktį V. Landsbegio arklys generalinio prokuroro asilui bandys paaiškinti tai, kokią nešlovę visai šaliai užtraukia prasidėjusios šnipomanijos konvulsijos. Nereikia būti V.Landsbergio arkliu, kad galėtum suprasti, jog labiausiai negerbiamas, šlykščiausias šalies gyventojas nebūtinai yra šnipas. Net ir arkliui aišku, kad šnipai paprastai bando ištirpti pilkoje minioje, nesistengdami atkreipti masinį dėmesį rėksmingomis savo menkystės kompleksų demonstracijomis. Kanopų laižytojui tenka pernelyg didelė garbė pavadinant jį šnipu. V. Landsbergio arklys neabejotinai išsakys savo nuogąstavimus, kad už viso to čia gali slypėti noras trūks plyš skelbti šnipų medžioklės sezono pradžią, galimas daiktas, tokiu būdu pridengiant bjaurias valdžios nesėkmes, nei konkretus reikalas. Nėra žmogaus nei gyvulio Lietuvoje, kuris imtų ir pradėtų gailėtis Algirdo Paleckio, tačiau liūdna patirtis byloja, kad kartą prasidėjusios šnipų medžioklės paprastai turi tendenciją tęstis be pabaigos vis labiau išgalvotais pretekstais.
Koks asilas, – sakys V. Lansbergio arklys, – galėjo sugalvoti formuluotę, kad A.Paleckis yra kaltinimas šnipinėjęs Sausio 13-osios bylos aplinkybes. Tarsi čia būtų kokia nors visuomenei nežinoma valstybės paslaptis, kurią gali išžvalgyti priešo pasiųsti šnipai, išskyrus tą aiškią kaip ryto metas, visiems žinomą tiesą, kad nepriklausomos šalies piliečius, civilius gyventojus užpuolė ir žudė ginkluota iki dantų skeltanagių orda. Tokia formuluotė įneša bjaurias, nesunkiai pritempiamas iki šmeižto dviprasmybes, gali suniekinti laisvės kovotojų ir aukų atminimą.
Kad ir kaip ten būtų, sunku paneigti faktą, kad šiandien mūsų padangėje įtarumo bacila dauginasi su katastrofišku pagreičiu, prasidėjo labiausiai intensyvus nepriklausomybės laikų istorijoje piktavalių kenkėjų paieškos laikotarpis, kai valstybės priešais jau taikomasi pavadinti žmones, kurie bando priešintis Lietuvos miškų nusikalstamam niokojimui ir stoja prieš vasaros viduryje priimtą kretinišką vaiko teisių apsaugos įstatymą bei įsiteisėjusią liūdną praktiką neretai be didesnio preteksto paimti vaikus iš šeimų valstybės vardu.
Dovilė Šakalienė neseniai apsipylusi ašaromis TV ekrane guodėsi dėl to, kad jos nemyli Lietuvos žmonės, rašo nepagarbius ar net grasinančius atsiliepimus komentarų rubrikose. Drąsiai sakau, kad tai krokodilo ašaros, nes ta pati jautrioji D.Šakalienė jau su nudžiūvusių ašarų veido mimika, be jokio konfūzo aiškina, kad jos oponentai ir kontroversiškojo vaikų teisių įstatymo kritikai dirba priešiškų Lietuvai šalių specialiųjų tarnybų naudai. Kaip atrodo bent man, taip kalbėti gali tik žmogus, kuris jau negrįžtamai yra pasiklydęs padugniškumo rūkuose.
Kaip atrodo, V.Landsbegio arklys garsiai išsakys savo nerimą, kad valstybei užtraukia didžiulį pavojų tai, jog VSD vadas, kaip rodo jo gudragalviški pasisakymai spaudoje, tapatina valstybę su valdžia. V.Landsbergio arklio žodžiais tariant, jeigu viskas klostysis ir toliau ta linkme, kitų Kūčių metu valstybinės reikšmės tvartelyje kriuksės tik kiaulių banda be pretenzijų į žmogui suprantamos kalbos artikuliacijas net ir stebuklinę naktį.
Garsus rusų filosofas emigrantas Nikolajus Berdiajevas, apeliuodamas į man nežinomus ezoterinius šaltinius, yra išsakęs tokią tezę, jog esą gamta yra ne kas kita, bet pažemintas rojus. Kadangi šis teiginys tiesiogiai nesisieja nė su vienos konfesijos dogminiais pagrindais, leiskite jį traktuoti kaip savotišką išbandymą vaizduotei. Šiaip ar taip, šiuo atveju ,,išvarymo iš rojaus“ vaizdinys neįpareigoja manyti, jog kažkas kažkuriuo momentu privalėjo išvykti iš taško A į tašką B. Gamta esą yra tas pats rojus, tik kitame statuse, yra su žmogaus nuopuoliu pažeminta aplinka. Kita vertus, tas pats Berdiajevas teikia pastabą, leidžiančią užaštrinti vaizduotę naujais iššūkiais. Esą kažkuris iš šventųjų yra atpasakojęs savo viziją, kad į žmogaus pasmerkimą minėto išvarymo situacijoje atskiros gyvūnų rūšys (tarkime, jog tai buvo neįsivaizduojamo pavyzdžio konfigūracijos gyvūnas-idėja) reagavo skirtingai: vieni gyvūnai žmogų be galo barė, bjauriai koneveikė, rodė jam savo panieką ir pasišlykštėjimą, kiti – bandė užsistoti, užjausti. Neva dabar, šioje ašarų pakalnėje žmogus vis dar atpažįsta šį įvykį būtent savąja grožio pagava gamtos akiratyje.
Vienos gyvosios gamtos apraiškos žmogui iš tiesų yra nesimpatiškos, šleikščios, pavyzdžiui, lipnios kirmėlės, gleivėti šliužai, kažkokie šūdvabaliai ir pan. Tai esą ir yra minėti kaltintojai, piktžodžiautojai. Savo ruožtu, reikia manyti, visas gamtos grožis, margaspalviai sparnuočių būriai, gražiausios jų trelės dar ir dabar teisina žmogų.
Kita vertus, čia mano vaizduotė, teisėtai ar neteisėtai, įsikiša piešdama savuosius pavyzdžius, įpareigodama įsižiūrėti į mūsų likimo bendrakeleivius. Ką čia matome? Lyg ir kažkam priekaištaudamas kinkavo galvą tuomet senasis arklys, kol jo širdį iš karto užliejo kraujas. Galime spėti, kad užsistodamas žmogų labiausiai triukšmavo, nerimavo, draskėsi šuo. Katinėlis visai pasimetęs sukosi apie kojas…
2018.12.23; 10:14
