Kai temperatūra lauke vos-ne-vos perkopia nulį Celcijaus, mano daugiabutyje paprastai iškart yra išjungiamas centrinis šildymas. Čia gyvuoja taupiųjų pensininkų, sudarančių namo gyventojų daugumą, imperatyvas, kad, nutirpus balų ledukams, jau ir tūnantis namuose žmogus gali verstis be dirbtinės šilumos šaltinio, pasišildydamas savo alsavimu arba susivilkdamas ant savęs visus spintos rūbus.
Vis dėlto savigarbos likučiai neleidžia vaikščioti atvėsusiuose kambariuose apsimuturiavus paltu, nes ne karo metas gi, galop Rusijos ekonominė blokada jau kadaise baigėsi… Taigi belieka tik pagalvoti apie kažką tokio, kas sušildytų sielą net ir pašiurpusia žąsies oda pasidengusiam žmogui. Išties, ne kartą girdėti, neretai su didesniu ar mažesniu sarkazmu ištariami žodžiai apie karštą moterį dabar ataidi visu trenksmu be jokių išlygų ir mažiausio ironijos atšešėlio kaip išganymo pažadas nusidėjėliui. Dar daugiau, – pradedu įsisvajoti apie karštą moterį, sutinkamą karštuose kraštuose arba pasimatančią mūsų padangėje per didžiausius vasaros karščius.
Albertas Kamiu dienoraštiniuose užrašuose savo įspūdžius 1936m. gegužės mėnesį iš esmės išsako tokiu kondensuotu sakiniu: ,,Pavakariai Alžyre, kai moterys būna tokios gražios“ (Albert Camus. Užrašų knygelės I. Baltos lankos, 2009, p.24). Atkreipkime dėmesį, jog A.Camus nurodo ne tik vietą, kur moterys būna gražios, užstojus karščiams, bet ir laiką – pavakario metą.
Alžyro sotinėje Alžyre, kur rašytojas praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, nepaprasti, sunkiai pakeliami karščiai užstoja dar balandžio mėnesį, o baigiasi – įpusėjus rudeniui. Tačiau dabar ir Lietuvoje beveik kiekvieną vasarą galima išbandyti ekstremalius temperatūrų svyravimus, turint progą stebėti, kaip atlėgus alinančiam dienos karščiui, pailgėjus šešėliams, padvelkus žengimo į naktį paslaptimi, dar neatvėsusios moterys sutyvuliuoja, pradeda žaižaruoti visu neįmanomu savo grožiu, ilgai leipusios ir truputėlį pavytusios karščio zenite, iš naujo atsidengia ilgesingais aromatais. Kita vertus, į dienos pabaigą kavinės dialektikai ne tik Alžyre pradeda diskusijas dėl amžinojo rato – ar moteris tampa viliojančiai paslaptinga nuo artėjančios nakties dvelksmo, ar – priešingai – naktis pavirsta paslaptingu labirintu dėl moters artumo?
Moteris gyvena paslapties kriauklėje, tai – tikrieji moters namai; moteris be paslapties yra besivalkiojanti dykumos karštyje, užklimpusi proletarinėje dienos šviesoje moteris.
Kita vertus, Sandro Botičelio „Venera“ vaizduoja deivę, atplaukiančią į krantą, jai stovint ant kriauklės kraštelio. Iš tiesų, išsilukštenimo, jeigu norite, išplyšimo, dar kitaip tariant, išsipakavimo ar išpakavimo motyvas kiekvieną moterį daro deive. Ar sakote, kad moteris užburia kaip vaizdinys? Tačiau, kaip atrodo, normalių refleksų vyrą, sutikus moterį, drauge ištinka garsinės haliucinacijos, t. y. jis girdi, kaip turėtų skambėti jos išsipakavimo iš rūbų melodija, koks čia yra rūbų šlamėjimo kontrapunktas tarp standumo ir minkštumo pustonių. Jeigu aš tokio moters skambėjimo negirdžiu, darau išvadą, kad prasilenkiau su visiškai tuščiavidure moterimi.
Nesakykite, lengvai paryškintas, nieko čia neperspaudžiant, daiktiškumas, mechaniškumas ar net objektiškumas daro moterį dar labiau pikantiška ir paslaptinga būtybe.
Negali būti jokių abejonių dėl vyrų ir moterų teisių lygybės. Tai minimali civilizuotumo norma. Tačiau, mano galva, feministinių judėjimų karingumas iliustruoja ne ką kitą, o patriarchato pergalę, įtvirtina tokią pergalę. Kadaise, pasakykime taip, dar pirmykštės visuomenės brandžiojo matriarchato epochoje, skirtinguose pasaulio arealuose steigėsi vyrų sąjungos, kuriose, išeinat už matriarchato vertybių skalės, didesniu ar mažesniu laipsniu buvo bandoma reabilituoti kario savybes ir pasirengimą kovai, tokiu būdu parengiant visuomenės perversmą kario dorybių išaukštinimo labui. Savo ruožtu šiandien kovos patoso apsėstos feministės, regis, yra tokios susiorganizavusios į sąjungas arba pavieniui veikiančios moterys, kurios puoselėja karingumą ir vyriškumą su dar didesniu įkarščiu nei buvusios vyrų sąjungos.
Į moterį reikia įsižiūrėti iki kraujo akyse, kad būtent toks vaizdinys tau išliktų, stojus mirties akivaizdoje! Tiesa, taip filosofas kalbėjo apie būtį, atsidengiančia jusliniais didingo grožio, tarkime, kalnų tarpeklių pavyzdžiais. Taigi kyla klausimas – ar toks sugretinimas nesubanalina kalbėjimo apie būtį, neperveda filosofinio užsiangažavimo į nepateisinamai lengvabūdišką plotmę? Tačiau šiuos pavyzdžius galima apversti, neprarandant didingos rimties, tariant, kad būties pasimatymas be visa ko kito turi pažadinti ir mūsų drovumą bei pietetą, jeigu nenorime prilygti tam vojaristui, kuris bukai išsproginęs akis pro rakto skylutę žiūri į nusirenginėjančią moterį.
I.Ilfo ir J.Petrovo kultinio romano „Dvylika kėdžių“ pagrindinis personažas O.Benderis į gyvenimą paleidžią skrajojančią frazę – „Karšta moteris – poeto svajonė“. Įsiklausius į frazės sąskambį gali išgirsti kažką panašaus į nuskambėjusių žodžių dvigubą dugną arba pusiau nuodingos ironijos užtaisą. Taigi vien dėl šios frazės esu linkęs patikėti nuogirdomis, jog šie rašytojai buvo homoseksualų pora, mat išsakyti žodžiai gali būti suprasti kaip bandymas apsiginti nuo gilesnio pasaulio, tariant, kad aistringa, karšta moteris gali dominti tik kažkokius keistuolius, poetus, kraštutinius individualistus.
Tačiau suprantant žodį „karštas“ ne kaip metaforą, o tiesmukai, banaliausia temperatūros prasme, ne taip jau viliojančiai skambėtų pažadas apie karštą kaip Sacharos saulė moterį savaime jau karštą dieną, ar ne? Tačiau kaip tik čia sau leisiu įsiterpti, primindamas, kad, regis, kiekvienas brandesnio amžiaus vyras yra sutikę tokių moterų, nuo kurių kakta išrasoja šaltais prakaito lašais net pačią karščiausią dieną. Tarkime, kad taip yra dėl to, jog moteris gali būti tokia pat gili paslaptis kaip kapo duobė.
Mirtis ir erotika yra dvi skirtingos to paties reiškinio pusės… Daug kartų girdėti, banalūs žodžiai, tiesa? Net ir neskaitę Biblijos žmonės žino pasakojimą apie išvarymą iš rojaus, apie tai, kaip nuraškęs uždraustą gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių žmogus Dievo yra baudžiamas mirtimi.
(Dievas yra toks negailestingas, kad pasmerkia žmogų myriop dėl vieno obuolio?)
Kaip visi gerai žinome, šis Biblijos pasažas yra tapęs lengvabūdiško pasišaipymo dalyku mūsų mokslingoje, t.y. pusiau išsilavinusių žmonių visuomenėje. Tačiau iš tiesų ne pasakojimo fabula sukuria prasmę, o galimos interpretacijos. Garsus žydų tautybės filosofas Levas Šestovas šį mitą interpretuoja taip, kad esą pats žmogus savo laisvu apsisprendimu pasirenką mirtį vardan gyvenimo kaip pažinimo savo rizika ir erotikos nuotykio. Tobuloje rojaus pilnatvėje nėra jokio judėjimo į priekį, nėra pažinimo sekos padalų ir gyvenimo įvairovės. Visa to nėra Edeno soduose, tačiau visa tai uždera mirties šabakštynuose.
Taigi žmogaus baigtinumas, t. y mirtingumas gali būti suprantamas kaip pozityvus būties pradas (taip pat ir I.Kanto filosofijoje fokusuotas dėmesys žmogaus baigtinumui nėra kokia nors nuoroda į negatyvumą, trūkumą, nepakankamumą, baigtinumas čia nereiškia defektyvumo, bet yra atpažįstamas kaip gyvenimo įprasminimo prielaida).
Šio mito kontekste moteris („gundytoja“) iš tiesų gali būti atpažinta kaip mirties kūrėja, bet būtent kaip tokia, kuri drauge yra gyvenimo upė.
Žmogus yra baigtinė, bet drauge atvira begalybei būtybė. Šitaip paradoksalus žmogaus būties būdas daro jį imlų paslapčiai. Toks savo esme yra „sugundytas“ žmogus.
2020.03.03; 11:00
