Edvardas Čiuldė. Kas iš mūsų yra kvailas?


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Nemėgstu dalyvauti viešose diskusijose intymiomis temomis. Toks atsargumas tikriausiai susiformavo dėl liūdnos patirties dar sovietiniais laikais, kai būdamas paaugliu labai susidomėjęs ir užsiangažavęs sekiau išvešėjusią diskusiją žurnale „Tarybinė moteris“ neįtikėtinai intriguojančiu klausimu – nuo kada reikėtų pradėti lytinį gyvenimą, iki ar po vestuvių? Kas dabar galėtų papriekaištauti, kad anais laikais nebuvo diskusijų, a? Nieko nesakykite, – ir anais laikais sporadiškai užsimegzdavo diskusijos tokiomis intymiomis temomis kaip minėtoji, nors atsakymas buvo žinomas iš anksto – „Neskubėk!“, man pačiam vis tik kėlęs didelį nerimą dėl to, ar nepavėluosiu į gyvenimo šventę? Dabar, sukaupęs didžiulę gyvenimo patirtį po vestuvių, aš, kaip atrodo, esu jau pakankamai subrendęs įsivelti į kito ne mažiau intymaus klausimo – kas yra kvailumas – pasvarstymus.

Kad ir kaip bandžiau spyriotis, ragindamas save neprasidėti, kaip matote, vis tik nesugebėjau susiturėti, išprovokuotas gerąja to žodžio reikšme (?) Mindaugo Liaudenskio straipsnio Apie kvailumą dienraštyje, kurį aš pats, nežiūrint visko, būčiau linkęs laikyti labiausiai objektyviu leidiniu tarp didžiųjų Lietuvos žiniasklaidos rinkos žaidėjų.  

Žinia, būtų straipsnis kaip straipsnis, jeigu ne išryškėjusi pastanga padrikai čia pateiktoms definicijoms suteikti konceptualų pagrindą, straipsnio pabaigoje kaip paradigminį kvailio pavyzdį nurodant Vytauto Radžvilo ir Nidos Vasiliauskaitės personas (sic).

Nepulsiu įrodinėti, kad akademiniai laipsniai ir geri studentų atsiliepimai, taip pat gausus pasekėjų ratas yra skiepas visam gyvenimui nuo kvailumo, tačiau šįkart stebina tai, kad minėtas autorius kaip iliustraciją pateikia labai skirtingų asmenybių veiklos ir pasisakymų pavyzdžius, siekdamas pritemti prie forsuotai vienareikšmiškos išvados. Iš tiesų, kas gali būti bendro tarp Nidos Vasiliauskaitės ir Vytauto Radžvilo, kaip atrodytų, žmonių, atstovaujančių visiškai skirtingoms mąstymo  pakraipoms? Be to, jeigu ir advokataučiau jiems neprašytas, tai ne vienodai nuoširdžiai, tačiau drauge privalau pripažinti, kad tiek vienas, tiek kitas šiandien atstovauja nekonformistiniam nusiteikimui, kiekvienas iš jų savaip stoja prieš neregėtą konjunktūros įsismarkavimą Lietuvoje. Taigi ar nėra taip, kad tas pats Liaudenskis kvailumą būtų linkęs nusakyti kaip konjunktūrinio nusiteikimo trūkumą.

Filosofas Imanuelis Kantas

Toks konjunktūrinis kvailumo supratimas savaime yra konjunktūrinis kvailumas. Taigi kvailumo apibrėžimui kaip atsparos taškas yra reikalinga labiau ar menkiau išplėtota proto samprata, bent apytikriai apčiuopta proto idėja, ar ne? Jeigu mūsų savo ruoštu netenkina tas „labiau ar menkiau“, „daugiau ar mažiau“, tokiu atveju akys savaime nukrypsta į  I.Kantą, „Grynojo proto kritikos“, kaip labiausiai fundamentalaus filosofijos veikalo Vakarų mąstymo istorijoje, autorių. Žinia, pagal savo pagrindinių veikalų pavadinimus I. Kantas yra vadinamas kritinės filosofijos kūrėju, nors, kaip žinome, žodis „kritika“ čia nereiškia kokio nors suniekinimo, pažeminimo, o yra žmogaus pozityvių mentalinių sugebėjimų pamatavimas, jų inventorizacija.

Kita vertus, šios temos plėtotės požiūriu įdomiausia yra tai, kad I. Kanto filosofijoje atveriama proto raiškos ir intelekto veiklos kritinė inventorizacija neįgalina kvailumo aptikti kaip proto ar intelekto trūkumo. I. Kanto požiūriu, tai, ką vadiname žmogaus bukumu ar kvailumu, yra ne proto ar intelekto, o sprendimo galios trūkumas, nuo savęs dar pridursiu, vaizdi tokios negalios iliustracija.

Trumpai drūtai tariant, pagal I.Kantą sprendimo galia yra sugebėjimas intelekto nustatytas ar proto teikiamas taisykles taikyti atskiram atvejui (dedukcinė sprendimo galia) arba atpažinti atvejo priklausomybę taisyklei (refleksinė sprendimo galia), apskritai yra sugebėjimas subordinuoti taisyklei, t. y. skirti, ar atvejis paklūsta duotajai taisyklei, ar ne. Taigi I.Kanto filosofijoje sprendimo galia yra apibrėžiama kaip  užimantis tarpinę padėtį tarp intelekto ir proto sugebėjimas ir, kaip matėme, sprendimo galios trūkumas čia nusakomas kaip bukumo suvešėjimo pagrindas.

Tarkime, proto ir intelekto trūkumai taip pat nesunkiai yra atpažįstami kaip žmogaus nesugebėjimas peržengti savo betarpišką aplinką, galop kaip nemokšiškumas, tačiau, kaip sako liaudies patarlė,  bėgant laikui, į protą yra ateinama, o intelekto turtus galima susikrauti studijuojant, mokinantis, dirbant intelektinį darbą. Kita vertus, pagal I.Kantą, sprendimo galios neįmanoma paprasčiausia išmokti, jos esą negali atstoti jokios įkaltos ar iškaltos žinios, įdedamos pastangos esą tokią galią leidžia išlavinti tik juokingai menku laipsniu.

Diskusijose dėl demokratijos likimo šiandien jau beveik savaime teisingu laikomas teiginys, kad nėra jokio reikalo kiekvieną kartą išrasti dviračio iš naujo, esą užtenka sugebėjimo adaptuoti bendrąsias demokratijos taisykles kiekvienam atskiram atvejui. Klausimas įgyja principinę reikšmę ypač šiuo metu, kai Rusija vis garsiau kalba apie savosios rusiškosios demokratijos tipą, įrodinėdama, jog didesnę sėkmę garantuos nusiteikimas bendrąsias demokratijos vertybes skiepyti ne aklai, bet atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes, taip sakant, įvertinus šalies specifiką ir tradicijas. Iš pradžių skamba tarsi ir neblogai, tačiau tokio samprotavimo ydingumą atidengia elementarus pastebėjimas, kad čia trūksta būtent refleksinės sprendimo galios, kai atskiras atvejis yra pridengiamas svetima jam taisykle.

Demokratija

Tačiau neguodžia ir priešingas pavyzdys, kai demokratizacija yra suprantama išimtinai kaip imitacinis parodomasis procesas, kaip niekam nereikalingų surogatų gamyba. Tai primena tą tragikomišką atvejį, kai žmogus nusipirkęs vejos sėklą ir apsėjęs ja kiemą, susilaukė ridikėlių derliaus. Tarkime, jo bėda buvo aklas pasitikėjimas ženklinimo praktika, įsitikinimas, kad įvardijimai veikia savaime.

Niekas negalėtų užginčyti laisvosios rinkos ir demokratinės visuomenės tvarkos ryšio, tarpusavio priklausomybės, tačiau, regis, padaugintume dviprasmybes, jeigu įsibėgėję pradėtume skelbti, kad demokratija yra laisvosios rinkos iškamša, tiesiogiai iškišamas produktas, kurį mes, laisvi žmonės, galinantys laisvai keliauti, skelbti savo mintis, išrinkti ir kritikuoti valdžią, vartojame kaip ir kitus produktus visa apimtimi, iki pilnutinio pasitenkinimo, tapdami tobulais demokratijos vartotojais. Tokiu atveju, pasakę A, turėtume pasakyti ir B, kad demokratija, kaip ir bet koks kitas laisvosios rinkos produktas, yra parduodama ir perkama. Tačiau parduodama ir perkama demokratija yra bjauri alternatyva tikrajai demokratijai.

Kita vertus, čia man rūpi truputėlį kitas demokratijos vartojimo aspektas vartotojų visuomenėje. Jeigu pripažindami demokratijos tinkamumą mums, demokratiją vartojame kaip tobulą produktą puikiame įpakavime pagal nusistovėjusią inerciją, atpažindami vartojamą objektą iš garantijas teikiančio firminio ženklo, bėgant laikui dėl tokio mūsų pasyvumo vartojimo turinys gali nepastebimai, bet labai ryškiai pakisti, išliekant tam pačiam ženklinimo tipui. Čia kalbu net ne apie tokius lengvai atpažįstamus dėl savo karikatūrinio turinio demokratijos surogatus kaip Brežnevo konstitucija ar Putino suvereni demokratija, demokratijos vardu įtvirtinanti tironiją, o apie galimybę labiau subtiliai falsifikuoti demokratijos idėją, iškišant mums hiperrealistinį demokratijos pavidalą, patogų vartojimui objektą, kai tariama tikrovė yra panašesnė į tikrovę labiau už pačią tikrovę. Atskirti negyvą hiperrealistinį demokratijos pavidalą nuo realios dalykų padėties demokratiškai tvarkomoje visuomenėje yra galima tik tada, kai mes patys, netobulos būtybės, esame įtraukiamos rūpesčio dėl realios dalykų padėties atitikimo demokratijos idėjai, taigi nesame tik patogūs nusistovėjusiai sistemai demokratijos vartotojai, bet labiau – pagiežingi, kartais pikti ir įsiutę demokratijos idėjos sergėtojai. Kaip atrodo bent man, būtent dėl antikonjunktūrinio nusiteikimo trūkumo mūsų Lietuvėlės išpurentoje dirvoje buvo pasėta demokratijos sėkla, iš kurios galiausiai išdygo ne kas kita, o Trojos arklys. Jeigu norite, Trojos arklio  sindromu aš pats esu linkęs pavadinti tą dabar Lietuvoje susiformavusią valdžios sistemą, kai svarbiausiu valdžios rūpesčiu tampa jau ne lietuvių tautos, o greičiau Izraelio interesai. Drauge būtina pastebėti, kad dirbtinai puoselėjama  ir pritempiama prie kiekvieno pavyzdžio, valdžios palaikoma konjunktūra yra valstybę naikinanti stichija.

Atsargiai – ragai. Slaptai.lt foto

Įdomu tai, kad pasaulio tautų pasakose labai panašiai kaip ir. I.Kanto filosofiniame palikime yra nusakomas bukos galvos fenomenas, siužeto plėtotėje atpažįstamas kvailumo triumfas. Žinoma, čia turime galvoje ne trečiąjį brolį Joną, vadinamą kvailiu, kuris, kaip išaiškėja yra daug protingesnis už vyresniuosius brolius, o humoristinių pasakų siužetą, bylojantį apie tai, kaip tikras kvailys patiria dideles negandas, neteisingai pritaikęs mamos pamokymą  (intelekto nustatytą ar proto teikiamą taisyklę) atskiram atvejui. Mama išleisdama savo sūnų kvailį aplankyti giminaičių perspėja, kad pakeliui sutikus laidotuvių procesiją reikia nusilenkti, persižegnoti, išreikšti užuojautą artimiesiems, tačiau atsitiko taip, kad mūsų nelaimėlis, sutikęs vestuvių procesiją, neatpažino atvejo savitumo ir išsakęs savo užuojautą jauniesiems skaudžiai gavo į kuprą.

Galiausiai, baigdamas šį pasisakymą, nieko netvirtinu, o tik klausiu – ar būtų geriau, jeigu savo ruožtu sutikęs pro miestus ir kaimus slenkančią Lietuvos laidotuvių procesiją, kvailys dėl konjunktūrinių sumetimų imtų ploti katučių, po to pradėtų šokti su pritūpimais, plekšnodamas sau per kelius ir užpakalį delnais, sveikindamas procesijos dalyvius su įsisiautėjusia gyvenimo švente?..

2021.09.29; 12:30

print

Vienas komentaras

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.