Remigijus Šimašius savo akcijos prieš Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimą kritikus neseniai vienoje TV laidoje pavadino užsimaskavusiais antisemitais.
Na, aš taip pat esu garsiausio Vilniaus vandalo kritikas, bet kažkodėl, – Dievas mato, – nesijaučiu nei antisemitas, nei juolab – nuslepiantis savo esmę, linkęs užsimaskuoti situacijos dalyvis. Greičiau dabar yra taip, kad jaučiu nepatogumą tik dėl to, jog ką tik kviečiau liudyti Dievą bedievio akivaizdoje ir tarsi buvau pasirengęs parodyti savo širdį ten, kur to niekam nereikia. Taigi, jeigu norite, demaskuosiu save iki galo – man net kažkiek gėda ir neramu, kad, šitaip užvirus košei, niekaip kol kas nepavyksta pasigauti žmogaus charakterį vienaip ar kitaip paspalvinančio antisemitizmo užkrato. Kartais net pavydžiu antisemitams, kurie neapsunkina savęs problemų sudėtingumu ir yra pasiryžę viską paaiškinti radikalaus supaprastinimo būdu, plėtodami savotišką atpirkimo ožio teoriją.
Kalbant daug rimčiau, svarbu pastebėti, kad blogiausia, kas galėtų mums dabar atsitikti, būtų tautinės nesantaikos pakurstymas, dar didesnės priešpriešos tarp lietuvių ir žydų paakinimas. Tai labai pasitarnautų tokiems žmonės kaip R.Šimašius, kuris, paaštrėjus tautinei nesantaikai, tikrai nepraleistų progos pasigirti, kad atseit anas jau buvo perspėjęs anksčiau, jog čia iš kiekvieno pakampio žybsi užsimaskavusių antisemitų akys (brrr..).
Nesunku įsivaizduoti, kad pirmasis tokios nesantaikos kurstytojas ir yra pats R.Šimašius, sumanęs pažvejoti nešvariame vandenyje, nusprendęs pasireklamuoti ant jo paties sukelto nešvankaus skandalo aukuro.
Kažkada poetas Gintaras Patackas gražiai surimavo žodį „meras“ su garsiausiojo dainiaus vardu, parašęs štai tokį eilėraštuką: o europos mere homere/ pasodinęs tu gėlę bodlerą/ uostai ir pats raukais. Tai tikrai neturi nieko bendro su liūdnai pagarsėjusiu Vilniaus meru turinio požiūriu, bet tinka čia nupieštu uostinėjančio mero paveikslėliu, kai ir mūsų atveju būtų galima pasakyti: o europos mažiau šimašiau/ kodėl tu pats staiga pagadinęs orą/ kitus apuostai raukais/ vaidindamas šitaip pilietį nekaltą dorą.
Kaip atrodo bent man, mes visi bėgant metams tampame profesiniais išsigimėliais, profesija mums uždeda nenuplaunamą antspaudą, savo refleksais persisunkia net į pasąmones gelmes. Savo ruožtu esu pastebėjęs dar ir tai, kad liberalų profesionalų (kai liberalizmas tampa profesija) smegenėlės bėgant laikui kažkur išteka, išsilygina, tampa plastmasinėmis (šios taisyklės, kaip atrodo, negalima pritaikyti tik Eugenijui Gentvilui, kuris, net ir būdamas nepalaužiamu liberalu, išsaugo savo dinozauriškai žmogišką prigimtį).
Iš tiesų, kai R.Šimašius kalba apie moralinį kompasą, užsimaskavusius antisemitus ir panašius dalykus, garsų artikuliacijos reikšminė skirtis palaipsniui išsitrina, viskas susilieja į tuščios puodynės barškėjimą. Gal iš tiesų nieko daugiau ir nebuvo galima tikėtis iš tokio R.Šimašiaus, tačiau aš dėl pilnos satisfakcijos vis tik norėčiau (įsisvajojau), kad aukštesniosios instancijos uždraustų apsimelavusiam merui vartoti žodį „moralė“, taip apsaugant lietuvių kalbą nuo išniekinimo.
Kaip visi žinome, net lengva intonacija neutraliam žodžiui gali suteikti melagingą prasmę, savo ruožtu Vilniaus nevykėlis meras, teisindamasis dėl savo barbariškų veiksmų, nepasidrovėjo tiesmukiškai pareikšti, kad neva būtent Jonas Noreika-Generolas Vėtra uždarė Šiaulių apskrities žydus į getą, tarsi okupuotoje šalyje butaforinės lietuviškos valdžios tarnautojas būtų galėjęs daryti kokius nors valingus veiksmus. Žinia, mūsų tautietis tik lietuviškai įgarsino okupacinės valdžios sprendimą, taigi, formaliai žiūrint, tarsi ir teisingi R.Šimašiaus žodžiai apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros nusižengimus yra iš tos pačios serijos melų, kai skelbiama, jog pasaulinį Holokaustą sukėlė arba II-ąjį pasaulinį karą pradėjo niekšai lietuviai.
Ar jau girdėjote, yra tokių lietuviškos spaudos darbininkų, kurie garsiai trimituoja pašaliais, kad Vilniaus meras, išniekindamas laisvės kario atminimą, pasielgė drąsiai ir garbingai. Jeigu Tu, skaitytojau manai, kad jie yra lietuviai, tokie patys kaip ir mudu abu, leisk man tapti konvertitu, atvirsti į žydą. Tie niekados nėra pasmerkę net ir didžiausio budelio, baisiausio sadisto iš savo tarpo, nors nedidelė paslaptis yra faktas, kad daktaras Josefas Mengele, palyginus su Nachamu Dušanskiu, buvo tik spuoguotas paauglys.
Ar reikėjo dar kartą užsiminti apie žydus, kai čia aptariamas visai kito pobūdžio klausimas, diskutavome apie niekingą R.Šimašiaus poelgį ir jo nepraustaburniškas kalbas? Nagi, dėl pilnesnio vaizdo nepraleisiu progos dar kartą pareikšti, kad žydai neabejotinai yra didvyriška, labai talentingų žmonių tauta, iš kurios būtų galima daug ko gero pasimokyti. Tačiau šįkart labai nuvylė Lietuvos žydų bendruomenės oficialūs atstovai, pritarę R.Šimašiaus iniciuotam vandalizmo aktui. Kaip atrodo bent man, šįkart buvo prašauta pro šalį net žiūrint iš egoistinio žydų bendruomenės taško.
Klausiu – ar išties reikėjo prisidėti prie laisvės kario atminimo išniekinimo, juolab kad kalbame apie tokį žmogų, kuris pogrindžio spaudoje smerkė Holokaustą, kuris, kaip liudija garsiausi Šiaulių krašto žydų gelbėtojai, buvo nepaprastai tauri, talkinusi asmenybė?
Kita vertus, šalies žydų bendruomenės nedraugiškumas šioje istorijoje pasireiškė dar bjauresniais ekscesais. Štai mūsų didvyrio anūkė liudija, kad Kauno miesto žydų bendruomenės pirmininkas anajai neva bandė įpiršti nuomonę, kad Jonas Noreika-Generolas Vėtra pats asmeniškai dalyvavo žydų žudynėse, kastuvu pribaigdamas sužeistas aukas. Kodėl šitaip prireikė dergti Lietuvos didvyrį? Žydai yra tokie pat žmonės kaip ir lietuviai, tačiau šitoks melas yra tikrai nežmogiškas.
Kitas, ne mažiau baisus pavyzdys. Žydų tautybės Lietuvos rašytojas Markas Zingeris, pasitelkę vaizduotės sparnus, piešia vaizdelį, kad neva nacių kalinamas Štuthofo koncentracijos stovykloje mūsų minimas herojus jautėsi kaip kurorte, nepatyrė jokio vargo, čia jam buvo suteiktas vos ne garbės svečio statusas. Kodėl šitaip nežmogiškai meluojama? Kokie tai buvo kurortai, – vaizdžiai aprašė tokiu pat pagrindu kaip Jonas Noreika-Generolas Vėtra į koncentracijos stovyklą įgrūstas Balys Sruoga savo atsiminimų romane „Dievų miškas“. Ar jūs mane palaikysite antisemitu, jeigu aš dabar palinkėsiu minėtam žydų tautybės rašytojui, pliauškiančiam apie kurortus, to, kad nudžiūtų jo dvišakis liežuvis?.. Tačiau aš pats savęs nelaikau antisemitu net didžiausio įtarumo akimirkomis, net ištiktas panikos priepuolio.
Kaip matote, šiame straipsnelyje taip ir nebuvo atsakyta į klausimą – kas yra tie užsimaskavę antisemitai? Kaip manau aš pats, tai yra visokie šimašiai, vanagaitės, ivaškevičiai, gailiai, labai darbštūs ir atkaklūs žmonės, su tanko rimtumu siekiantys tarptautinės karjeros, be visa ko kito naiviai tikintys, kad pasaulyje įtakingi žydai gali jiems patalkinti, puoselėjant neeilinio skrydžio į viršų planus. Toks požiūris yra antisemitinis, nes čia pasaulio žydai yra traktuojami instrumentiškai, o ne jų nelygstamos žmogiškos vertės požiūriu. Todėl galima pasakyti dar ir taip, kad antisemitizmo išsižadėjimas reikalauja neapkrauti žydų savuoju balastu.
2019.08.02; 06:00
