Edvardas Čiuldė. Kodėl taip staigiai smigo žemyn valdančiųjų reitingai? 

Kaip visiems gerai jau žinoma, sociologiniai tyrimai parodė, kad kovo mėnesio bėgyje pastebimai sumažėjo Laisvės partijos ir Tėvynė sąjungos populiarumas, sumenko valdančiosios koalicijos vedančiųjų politikų reitingai. Populiarumo nuosmukis yra toks ryškus, kad dabar dar dažnai iš inercijos kartojamas posakis apie medaus mėnesio pabaigą jau nepridengia esmės, o kaip tik atkreipia dėmesį į bandymų nuslėpti tiesą pastangų bergždumą.

Dar labiau tragikomiškas yra žinomų politologų paaiškinimas, kad valdančiųjų reitingų drastišką sumažėjimą lėmė karantino sugriežtinimai, kaip nesunku nuspėti, jau greitai tie patys politologai tvirtins, kad tolesnį reitingų kritimą užtikrina karantino priemonių atlaisvinimas. Kaip čia yra, kad Skvernelio pastangos suvaldyti karantiną, o po to išeiti į atlaisvinimus suteikė progą reitingų dugne atsidūrusiems žaliesiems valstiečiams pakilti iš pelenų, o Šimonytės pastangos ta pačia kryptimi lemia priešingą rezultatą? Ar Šimonytė yra žioplesnė nei Skvernelis, o pastarosios bandymas susidoroti su koronaviruso iššūkiais yra mažiau sėkmingas nei Skvernelio vyriausybės laikais? Kaip atrodo bent man, ko jau ko, o technologinio problemos išmanymo Šimonytei tikrai netrūksta, savo dalykiškumu ji galimai pranoksta net Skvernelį, tačiau pribloškia ir ne juokais išgąsdinti gali naujosios kadencijos valdančiųjų humanitarinis nususimas, – štai šia kryptimi Šimonytė tikriausiai lenkia taip pat ir Skvernelį, anksčiau ne kartą pavadintą storžieviu policininku.

Kovo mėnesio įvykiai labai aiškiai parodė, kad naujojo Seimo šaukimo suformuota valdžia kasdien įgyja stiprėjantį antitautinį pobūdį, tampa pro-okupacinio tipo kvazi-kolonialine valdžia, kai teisėtajam valstybės suverenui parodoma vieta už durų, kažkur tvarto prieangyje. Ar mūsų šaunieji politologai nemato to akis badančio dalyko, siekdami paaiškinti ženklaus reitingų pokyčio priežastis? Žinote, prostitucijos sąvokos klasifikaciniame nusakyme reikėtų skirti dvi užsiangažavimo būti prostitute atmainas, t. y, lytinę ir politinę prostituciją. O kai kurie mūsų politologai tokiu savo užsiangažavimu lenkia net ir politikus.

Pabandykime atlikti minties eksperimentą, įsivaizduodami tai, kaip puikiai Šimašius, Šimonytė, Čmilytė-Nielsen, Armonaitė žiūrėtųsi Tel Avivo savivaldybės fone, o Gedimino kalno fone nesižiūri, nors tu ką, net ir pripažįstant, kad kai kurie iš jų turi kažkokius techninius sugebėjimus.

Kaip atrodo, antirusiškos retoriškos demonstravimas, kurio reikalingumu niekas neabejoja, vis tik negali užpildyti atsivėrusios baisios tautinio nususimo tuštumos. Dievaži, nenoriu pasakyti, kad antisemitinė retorika savo ruožtu padėtų užpildyti tokią tuštumą. Kad man nudžiūtų liežuvis, kad aš prasmegčiau, po šimts kalakutų, suk tave devynios, kad tu nesulauktum, rūta žalioji, kūtvela tu pasipūtęs, birbink tu genį, kapok varškę, eik į peklą autų skalbti, kračiau ant tavęs, uostyk tu Vincą, – apie antisemitizmą, kaip neva paralelinį antirusiškumui reiškinį, nedrįsčiau net pagalvoti.

Net jeigu nedaug  kas lieka, antirusiškomis, kaip antiimperialistinio imuniteto dalis, yra pozityvus sąmonės gyvybingumo palaikymo faktorius. Ta proga ne pro šalį bus pastebėti, kad štai Gabrielius Landsbergis Užsienio reikalų ministro poste atrodo nepalyginamai geriau nei vilkdamas partijos pirmininko naštą, ar ne? Kita vertus, Rusija ir Izraelis, žiūrint pro mūsų interesų prizmę, yra nepalyginami dalykai. Putino Rusija yra ideologinis ir geopolitinis mūsų priešininkas, o Izraelis – sąjungininkas. Tačiau ar iš tiesų Izraelis yra mūsų geopolitinis sąjungininkas? Čia kaip niekur kitur tinka posakis, jog teoriškai – arklys, o praktiškai – pastipęs.

Kad ir kaip ten būtų, yra rimtas pagrindas manyti, kad kai kurie Lietuvoje siautėjantys ir liejantys vandenis ant Putino Rusijos malūnų Zuroffo tipo veikėjai, yra Rusijos specialiųjų tarnybų emisarai. Jūs taip negalvokite, be aš kartais leidžiu sau nuodėmingai pagalvoti, kad apskritai Izraelio slaptosios tarnybos greičiau būtų linkusio informacija pasidalinti su Rusijos, o ne Lietuvos slaptosiomis tarnybomis. O kaip teoriškai ir praktiškai turėtų reaguoti Lietuvos slaptosios tarnybos, susidūrusios su galimai nedraugiška ar net priešiška izraelitetų veikla Lietuvoje?

Tarkime, tas atvejis, kai Izraelio ambasadorius Lietuvoje ant kilimėlio išsikviečia ir rusų burlioko, tapusio komunistų partijos sekretoriumi, stiliumi aprėkia nepriklausomos Lietuvos svarbių įstaigų vadovus, yra ne specialiųjų tarnybų kompetencijos atvejis, tačiau kyla klausimas – ar mūsų žvalgybininkai sureaguotų kitu atveju, jeigu minėtas ambasadorius, be visa ko kito, žinomas kaip talentingas žvalgybininkas, užsimotų pavogti Lietuvos valstybės paslaptis? Kaip atrodo bent man, greičiausiai tylėtų, pridėję į kelnes.

2021.04.23; 16:00