Edvardas Čiuldė. Koronaviruso dienoraščiai. Be(ne)laukiant ligos protrūkio (XXIX)


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jau tarsi ir būtų galima apsiraminti, karantinui riedant į pabaigą, tačiau nelyg druska pilama ant žaizdos veikia įkyriai kartojami perspėjimai, kad neva labai tikėtina, jog netrukus sulauksime antros koronaviruso išplitimo bangos, po to – galimai trečios, ir t.t.

Mes pratinami prie minties, kad tas pat gali pasikartoti, taigi nėra garantijos, jog pavyks nutraukti beprasmiškų pasikartojimų be pabaigos ratą, rusų folklore vadinamą kvaila begalybe. 

Kol pažadas apie skiepus yra visiškai neaiškus, mes pratinami prie minties, kad koronavirusą reikės prisijaukinti, leidžiant jam apsigyventi šalia, drauge bandant suvaldyti jo protrūkius, perdėtą agresyvumą, nenusakomą veržlumą.

Toks užkeikimo kartojimas apie beprasmį to paties pakartojimą pažadina iš atminties Friedricho Niezsches filosofijoje bandytą įprasminti amžino to paties sugrįžimo idėją, kaip didžiausią anojo filosofijos misteriją ir gluminantį proto mitą. Tas pats F.Nietzsche perspėja, kad apie šią idėją galima kalbėti tik pašnibždomis, bauginantis atidengti visą užuolaidą, kur pats mąstymas randa savo slėptuvę. Tai iš tiesų yra tamsiausia F.Nietzsces idėja, žadinanti neaiškius mūsų lūkesčius ir giluminį sielos maudulį.

F.Nietzches filosofijoje už užuolaidos puoselėjama amžino to paties sugrįžimo idėja vis tik, kaip atrodo, prasilenkia su mums gerai žinoma, ne kartą aptarta ciklinio laiko žmogaus tikrovės ritmikoje arba pasaulio kaip kosminio ciklo samprata. Nuolankus jūsų tarnas apie tiesinės ir ciklinės laiko sampratos skirtumus visuomenės vyksmo aptarime yra kalbėjęs begalę kartų, nevengdamas įkyraus pasikartojimo, o čia dar kartą pateiksiu ilgą išrašą iš straipsnelio, publikuoto slaptai.lt, dabar jau siekdamas išryškinti būtent negatyvų reljefą F.Nietzsches filosofijoje atsirandančiai cikliškumo ar pseudocikliškumo sampratai.

Friedrichas Niezsche

Štai visuomenės kitimo istorinis apmąstymas yra visiškai nežinoma antikai visuomenė apmąstymo perspektyva. Visuomenės kitimą antika įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusia stebint dangaus kūnų judėjimą. Todėl visuomenės kitimas čia buvo suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris pastoviai kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas.

Istorijos idėja Vakarų mąstysenoje pirmą kartą, bet drauge užbrėžiant lemtingą pavyzdį, iškyla istorijos teologijos pavidalu krikščionių mąstysenoje dar viduramžių istorinės epochos priešaušryje, o tiksliau tariant, iškilaus krikščionių mąstytojo Šv. Augustino darbuose. Krinta į akis, jog šios idėjos kristalizaciją didžiausia dalimi apsprendė tai, jog krikščionių religija ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios  būties, suprantamos kaip transcendentinis (lot. transcendens – peržengiantis, išeinantis už ribų) Dievas ir laike išsibarsčiusio pasaulio sferas.

Vardan palyginimo prisiminkime, kad laikas antikoje dažniausiai buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono apibrėžtis, jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas. Tuo metu Šv. Augustinas amžinybei ir laikui suteikia diametraliai priešingas reikšmes, pažymėdamas, jog laikas, priešingai nei amžinybė, yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t. y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formuojasi tiesinė laiko samprata, įgalinanti visuomenės kitimo istorinį, pagrįstą progreso lūkesčiais, supratimą, leidžianti, be visa ko kito, unikalizuoti įvykius praeities, dabarties, ateities vaizdinių kontekste.

Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo transcendencijos idėja, įgalinusi atplėšti vieną nuo kitos ,,įsimagnetinusias“ amžinybės ir laiko ,,puses“ https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-laiko-grafika-po-istorijos-pabaigos/.

Iš pirmo žvilgsnio tarsi ir artima pirmapradėms F.Nietzsches intuicijoms ciklinė laiko samprata nedera su amžino to paties sugrįžimo idėja esmiškai, nes cikline vadinama laiko samprata yra susijusi su tam tikru laiko automatizmo postulavimu, o F.Nietzsches ištaros padeda forsuoti nuojautą, kad būties ištakomis yra neapribota jokiu laiko automatizmu valia.

visata_1
Visata

Tiesa sakant, nežiūrint  teologinio pamušalo, tiesinė laiko samprata taip pat yra savitos pakraipos automatizmo postulavimas, pagal tą patį principą, jog pasaulio laikinumas yra tam tikro tipo automatizmas.

Laikrodis Gedimino prospekte Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

F.Nietzsches filosofija yra valios valiai manifestacija, kai, nežiūrint laikmečio instaliacijų įvairovės, valia visados nori tik pati savęs pagal amžino to paties sugrįžimo dėsnį. Tokiu būdu valios filosofas taip pat numato valios dvigubumą, žiūrėdamas toli į priekį kiaurai tarsi per vandenį ryto šviesoje, kai, vienu atveju, valia yra valia galiai, gyvenimui, būčiai, žemei, tikrovei, mąstymui gimtosios kalbos pavidalu, žmonių bendravimui, o, kitu atveju, tai yra valia neįgalumui, virtualumui, beždžioniavimui, nuotoliniam mokymui, kriminalinių nusikaltėlių romantizavimui, papūgavimui pagal anglų kalbos pavyzdį.

Kodėl žemės civilizacija nesutinka kitos civilizacijos pėdsakų beribėse Visatos erdvėse?

Tarkime, visos kitos civilizacijos jau laimingai išnyko totaliniame virtualume, patogiausiu visiems pavidalu neužimdamos vietos nei laike, nei erdvėje, o žemės civilizacija, nepasiduodanti grynajai žmonių tikrovės multiplikacija, laikosi įsikibusi tikrovės paviršiaus dėl įskiepytų mums F.Nietzsches tipo mąstytojų ištarų apie žmogaus kaip būties sargo misiją.

 (Bus daugiau)

2020.06.15; 16:47

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.