Vienos odiozinės LRT žurnalistės garbei reikėtų pastebėti, kad ji teisingai atkreipia dėmesį į mus visus jau turėjusį šokiruoti faktą, kad pastaruoju metu ypač katastrofiškai sumenko žmonių pasitikėjimas žiniasklaida. Kažkada besipuikavusi reitingų viršūnėse, šiandien Lietuvos žiniasklaida murkdosi kažkur labai žemai apačioje, nerodydami iš esmės didesnių pastangų pakilti iš nuopuolio dugno. Tikriausiai nėra jokio kito visuomeninio instituto, kuris apžvelgiamu laikotarpiu būtų patyręs tokią ar panašią metamorfozę neigiama kryptimi, a? Tačiau žavioji žurnalistė tvirtina, kad dėl to galvos kvaršinti nereikėtų, nes esą meinstryminė žurnalistika stovi mokslo ir sveiko proto pusėje, o, kaip sako kiti propagandistai, ir, pasigavęs kiekvieną dieną kartoja Arūnas Dulkys, – mokslu reikia tikėti!
Iš tiesų, visuomenės mentalinius pokyčius galiu pajusti beveik iškart greitai pašiurpstančia oda, – štai, atrodytų, dar taip neseniai mokslo galimybių, jo įgalinimo, tuščių iliuzijų ir neįgalumo klausimus nesibaigiančiose diskusijose svarstė filosofai, paskyrę šiai temai visą savo gyvenimą, taip pat ir žymiausi mokslininkai, pasukę mokslo filosofijos keliais, o šiandien diskusijai dėl mokslo galimybių kritinės inventorizacijos ir pretenzijų pamatavimo tašką dėti yra pasiruošusi žurnalistė, pasižyminti, meiliai tariant, šventuoju naivumu.
Praeitą kartą su panašiu aplombu apie mokslo visagalybę, gelbstint žmogų iš keblios situacijos, kalbėjo nebent mokslinio komunizmo kūrėjai ir pasekėjai, – teisybės dėlei pripažįstant ir tą aplinkybę, kad šios doktrinos kūrėjai buvo išsilavinę, baigę klasikines gimnazijas žmonės, kai savo ruožtu šiandien mokslo kaip panacėjos nuo visų negandų vardą su užsikirtusios plokštelės balsu neretai kartoja labai lėkšto ideologinio turinio propagandistai, baigę paspartinto ugdymo komjaunuoliškas mokyklas, nežiūrint to, kaip nominaliai jos būtų pavadintos. Nedaug betrūksta pasijusti patekusiam į naujai atgimusią proletkulto epochą, kur mokslo vardu į visas puses puses yra pyškinama iš makarovo ar nagano!
Nedidelę paslaptį praversiu pasakydamas, kad dar taip neseniai žiniasklaidai aukštus reitingus lėmė garbingas anosios pasirinkimas būti žmogaus pusėje, ginant jo orumą valdžios kasdieninio savivaliavimo arba net politinio susvetimėjimo situacijoje. Ar kažkas pasikeičia iš esmės taip ryškiai, kad šalia žurnalisto reikia statyti policininką, ginantį jį nuo žmonių pasišlykštėjimo, kai žiniasklaida pereina į kitą, o būtent mokslo ir sveiko proto pusę? Ar mokslas ir sveikas protas yra priešinga žmogui stichija, nežiūrint to, kad mokslas yra žmogaus kūrinys, o sveikas protas yra žmogaus proto drausminimo idealas, o gal mokslas ir sveikas protas yra kita, t. y. nežmogiška to paties žmogaus pusė? O gal čia žurnalistė paprasčiausiai nusišnekėjo? Tačiau net stovintis laikrodis du kartus per parą rodo teisingą laiką, o, be to, mus nuo seno mokė, kad vaikų ir kvailių lūpomis neretai ištrykšta pati tiesa. Įstabi tai būtų tiesa, nuskambėjusi idioto/ės lūpomis, ar ne?
Kadangi ši tema yra bedugnė, trumpindamas pokalbį, paklausiu iškart labai šiurkščiai – ar žmogus kaip toks gali būti mokslinio pažinimo objektu?
Jau ne kartą buvo kalbėta, jog mokslas pažįsta tik tai, ką gali išardyti, o, kaip suprantame, gyvos būtybės atveju toks išardymas yra nugalabijimas. Jeigu neklystu, būtent Arvydas Šliogeris yra pasakęs, kad mokslas pažįsta tik lavonus, taigi, nuo savęs galėtume pridurti, kad žmogus kaip mokslinio pažinimo objektas yra lavoninės produktas. Jeigu norėtumėte sušvelninti toną, būtų galima pasakyti taip – mokslinio pažinimo objektas yra iškastruota būtis. Laimingo atsitiktinumo dėka turime pavaduojantį terminą „žmoga“, taigi būtų galim patobulinti apibrėžimą, tvirtinant, kad žmogus kaip mokslinio pažinimo objektas tampa žmoga, t. y. antropologiniu likučiu be lyties, tautybės ir kitų žmogui svarbių parametrų. Tikriausiai kiekvienas reaguoja kitaip, tačiau dėl savęs prisipažinsiu, kad išgirdusios aplinkoje be reikalo kartojant žodį „mokslas“ mano juslės fantasmagoriškai pasišiaušia ir pradedu užuosti iš toli atplaukiančius lazareto kvapus, nori nenori pradedu įsivaizduoti po metodo svoriu užpūliavusį žmogą, t. y. apipjaustytą, be galūnių, drauge be amputuoto lytiškumo ir tautiškumo padargų, taigi tik iš inercijos žmogumi vadinamą padarą, jeigu norite, žmogaus pamėklę be tos neišskaidomos išeigos, kuri Biblijoje yra vadinama „Pagal Dievo atvaizdą ir panašumą“.
Žinia, mokslas yra įvairiapusis, kintantis kultūros reiškinys, o kultūrologinė refleksija neleidžia fetišizuoti net ir moderniojo mokslo metodų taip, tarsi jie būtų visiems laikams duoti, invariantiški, nekintantys mokslinio tyrimo būdai ir priemonės.
Kita vertus, istorikui, kultūrologui, filosofui svarbu yra išryškinti mokslo dabartine to žodžio reikšme skiriamuosius bruožus, nes ypač dramatiškai, galingai ir drauge prieštaringai, mokslas apsireiškė būtent moderniaisiais laikais. Taigi – kuo moderniųjų laikų mokslas arba, kitaip tariant, mokslas dabartine to žodžio reikšme skiriasi nuo episteme ir doctrina, t. y. nuo antikoje ir viduramžiais savaip kultivuotų mokslinio pažinimo standartų?
Mokslo dabartine to žodžio reikšme atsiradimas yra apspręstas objektinio gamtos priešpastatymo žmogui kaip veiklos ir pažinimo subjektui. Tikrovė naujaisiais amžiais jau tarsi suskyla į aiškiai iš žmogaus pozicijų atspindimas subjekto, t. y. paties žmogaus ir objekto, t. y. visų pirma gamtos sferas.
Tokia subjekto ir objekto priešprieša yra ryškiausias naujųjų amžių įvykis, įgalinantis, kaip sakyta, mokslo dabartine to žodžio reikšme atsiradimą ir to mokslo naująjį turiningumą, pasireiškiantį objektyvumo siekimu. Būtent tik įsisąmonintoje subjekto ir objekto priešpriešoje iškyla žinojimo objektyvumo idealas, suprantamas kaip pažintinė orientacija į tokią dalykų padėtį, kokia ji yra pati savaime, nepriklausomai nuo pažįstančiojo subjektyvumo.
Kaip sako Martinas Heideggeris, visais laikais mokslas buvo suprantamas kaip realybės teorija, tačiau moderniųjų laikų mokslo apimtyje realybė yra įspraudžiama į objektiškumą, taigi yra suvokiama objektinėje perspektyvoje. Kita vertus, čia privalome labai aiškiai pažymėti, kad toks realybės įstatymas į objektiškumą nėra koks nors tos realybės adekvatumo iššaukimas, nėra jos absoliutumo išraiška, tarkime, panašiai kaip ankstų vasaros rytą mes atidarome langą į švytintį sodą. Dar daugiau,- galima sakyti net taip, kad mokslinio pažinimo objektas yra žmogaus sąmonės konstruktas griežčiausia to žodžio reikšme. Šiuolaikinis mokslinis pažinimas yra pažintinis pasaulio konstravimas, tampantis efektyviomis technologijomis, o technikos pažangos poreikiai lemia, jog toks konstrukcinis pradas įsivyrauja žmogaus sąmonėje ir pasaulyje. Žinoma, tai galiausiai lemia, kad moderniųjų laikų objektyvuojančios nuostatos mokslinis pažinimas atplyšta nuo realios būties, tapdamas prigimtinę tikrovę nutikrovinančiu faktoriumi, tačiau mainais už tokį nutikrovinimą žmonija įgyja technikos pažangą.
Mokslo dabartine to žodžio reikšme forsuojamas objektyvumo idealas, be visa ko kito, reiškia, kad toks moderniaisiais laikais atsiradęs mokslas labai aiškiai dehumanitarizuojasi, t. y. atplyšta nuo žmogaus spontaniškumo tiesioginės raiškos. Be jokios abejonės, aptartas mokslo dehumanitarizacijos atvejis yra svarbus pažangos rodiklis, nes tik tokia mokslo dehumanitarizacijos seka užtikrina pažangiųjų technologijų išplitimą. Kita vertus, kyla klausimas – ar aptarto tipo dehumatirizuota mokslo patirtis, pasiteisinusi gamtos pažinime, drauge tinka ir visuomenės, istorijos bei žmogaus tikrovės pažinimui? Išryškėjus moderniojo mokslo laimėjimams gamtos pažinimo sferoje, ne kartą buvo bandoma įrodyti, kad tą mokslo patirtį, kuri pasiteisino gamtos pažinime, reikia perkelti į žmogaus tikrovės pažinimą, nors, kaip atrodo, labiau teisūs yra tie tyrinėtojai, kurie skelbia, jog mokslas gali būti dviejų tipų ir siekia išryškinti savitus žmogaus tikrovės pažinimo metodus.
Tačiau štai A. Dulkys nepavargdamas kartoja ir kartoja, kad mokslu reikia tikėti. Plačiau apie tai – kitą kartą.
(Bus daugiau)
2021.11.19; 09:38
