Edvardas Čiuldė. Koronaviruso dienoraščiai. Be(ne)laukiant ligos protrūkio (VII)


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Būtis yra ne mažiau didingai rimtas išbandymas nei mirtis.

Žinia, mirtyje sustoja laikas, taigi negalima būtų sakyti, kad pasimirė žmogelis su vakarykštės dienos nuolaida ar rytojaus sąskaita.

Taip pat ir būtis yra nedali laike, kaip ir erdvėje. Nėra būties vakarykštės dienos ar būties rytojaus. Kaip sako Parmenidas, būtis yra visa iš karto kaip tobulai išreikšta pilnatvė, įpareigojanti kažką padaryti dabar, nenukeliant užduoties komplikuotumo į „vakar“ ar „rytoj“. 

Niekas nenorėtų gauti tokį atlyginimą už savo darbą, kokį Karalienė siūlė Alisai: šaukštą uogienės vakar ir šaukštą uogienės rytoj, bet niekados – dabar, tačiau lenktyniaujame su laiku, bandydami pasivyti vakarykščią dieną ir pralenkti  rytojų.

Istoriniu  požiūriu svarbus dalykas yra praeities pamokos ir ateities lūkesčiai (nepadaryti darbai pasiveja, o nepamatuoti lūkesčiai prislegia, priverčia prabuksuoti), tačiau ontologiniu požiūriu gaisrą reikia gesinti dabar, o ne vakar ar rytoj.

Ąžuolo mirtis. Slaptai.lt nuotr.

Nedalumo stichija yra būtis, o pasidauginimo stichija – virusinis užkratas.

Mirties karantinas nepadaugina būties, o būties garantija neatšaukia mirties.

Dabar didžiausia veidmainystė būtų, pasinaudojus proga, be leidimo stoti į besirikiuojančią mirties karavano eiseną, tokiu būdu tampant mirties kontrabandininku. Tokius gudručius pažįstu, ne vieną esu sutikęs, kai žmogus jaučiasi pavargęs gyventi, bet tempia savo dienas, sukandęs dantis, bijodamas net įsivaizduoti tai, kokį vargelį galėtų užtraukti jo paskutinio kvapo išleidimas artimiesiems, privalėsiančiais pasirūpinti – kur padėti jo kūną po mirties? Jeigu galėtum spragtelėdamas pirštais pranykti be jokio pėdsako, viskas būtų daug paprasčiau, ar ne?

O dabar, baisu net pagalvoti, kokia sumaištis gali kilti ir organizaciniai rūpesčiai pristoti dėl iš esmės niekam nereikalingo mirusio kūno. Nesmagiai nuteikia, net nupurto mintis, kad į tavo šermenis būtinai atsivilks didžiausias neprietelius, kuriam pagal paprotinę teisę bus leista stebėti tavo ontologinį pralaimėjimą, išstatytą viešai.

Todėl pandemijų metu gali pasitaikyti ir tokių, kurie pabandys įsimaišyti į mirusiųjų minią nelegaliai, puoselėdami viltį būti palaidotiems anonimiškai masiniame kape valstybės sąskaita. Tačiau jiems neišdegs, mes, budrieji, to neprileisim. Niekam nebus leista pasprukti, neatidavus visos skolos būčiai.

Prie kapinaičių. Slaptai.lt nuotr.

Paradoksaliai tariant, mirtis paryškina būtį, o būna ir taip, kad būtis prisijaukina mirtį. Tačiau į parmenidiškai dėliojamą būtį būtų galimą pažiūrėti dar ir taip, kad dabar, būties pilnaties metu, daug kartų atidėliojęs savo ketinimus  jaunuolis tiesiog privalo pasipiršti savo išrinktajai. Mes to tikimės, nes kito karto gali nelikti. Kad ir kaip ten būtų, nenoriu įtikinti tūlo piliečio, jog niekas nenukentėtų, jeigu pirmoji jaunųjų naktis įvyktų nuotoliniu būdu.

Apskritai karantino laikas yra pasitikrinimas, ar mes, užsidarę savo narveliuose, pradedam pasiilgti tų žmonių, su kuriais anksčiau dažnai prasilenkdavome.

Demokritas yra sakęs, kad jeigu tarpinė erdvė būtų neužkrauta, mes lengvai galėtume matyti tai, kaip mėnulio paviršiuje ropoja skruzdė.

Tačiau dabar aktualesniu lieka klausimas – ar Demokritas sugebėtų matyti ir tai – ant kokių paviršių tupia ir tupia, tupia ir tupia tie virusai, – jeigu tarpinė erdvė būtų neužkrauta…

(Bus daugiau)

2020.03.25; 15:00

print

Vienas komentaras

  • Straipsnelio pabaigoje pasimetė žodis „karto“. Turėjo būti: nes kito karto gali nelikti.

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.