Visuotinės vizualizacijos metu, kuomet vaizdo transliacijos tampa pagrindine bendravimo priemone, pats laikas būtų prisiminti tuos atvejus, kai vaizdinys užstoja būtį, įvaizdinimas atitraukia nuo tikrovės, o vaizdo transliacijos gali nuvesti šunkeliais.
Prikelti vaizduotę yra lengviau nei pažadinti protą, išties, dėl to nereikia įdėti tiek pastangų kiek racionalumo ugdymui, vaizduotė pati yra pritvinkusi noro gundyti ir susigundyti.
Prieš eilę metų ne kartą esu bandęs atkreipti dėmesį į bankų ekonomistų pastangas užburti Lietuvos žmonių vaizduotę, kurpiant vaizdingą pasakojimą apie tai, kad neva visų pirma reikia išsikepti pyragą, ir tik po to jau esą bus galima pagalvoti apie jo padalinimą http://www.propatria.lt/2013/03/edvardas-ciulde-kaip-issikepti-pyraga.html
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, šis vaizduotę beveik įtikinantis pasakojimas yra socialinio teisingumo užduoties nukėlimo vaizdinės metaforos dėka labiausiai agresyvus pavyzdys, kai būtent žmonių vaizduotės tvirkinimas yra panaudojamas kaip įrankis populiacijos mulkinimui. Tokiame posakyje apie kepamą pyragą slypi visa bananų respublikos politinės ekonomikos išmintis, mažai deranti su europietiško pavyzdžio socialinio teisingumo praktika. Dar kitaip tariant, kai kepamo pyrago vaizdinys yra forsuojamas siekiant pagrįsti nukėlimo į „po to“ tikrovę praktiką, labai tikėtina, kad mums pavyks išsikepti tik svilėsių krūvą. Karalienės pažadas apie šaukštą uogienės vakar ir šaukštą uogienės rytoj, be niekados – dabar, Alisos negali pasotinti. Taigi, kad ir kaip būtų apmaudu, stebuklų šalyje kartas nuo karto pritrūksta paprasčiausiojo racionalumo. Tačiau jeigu anksčiau ar vėliau vaizduotę čia vis tik pergalės protas arba bent jau protingasis egoizmas, mes visų pirma pabandysime susitarti dėl pyrago padalijimo principų, o po to pulsime kočioti ir tešlą. Ne tokia vaizdinga, bet labiau turininga išeitis.
Garsus NATO generolas, koalicinių pajėgų Afganistane vadas kampanijos metu uždraudė jo vadovaujamiems daliniams tarpusavyje bendrauti, nurodymus ir išplėtotas komandas perduodant skaidrių su visais grafiniais pavaizdavimais ir lentelėmis būdu, netikėtai pareiškęs, kad tokia, jau neginčytinai įsiteisėjusi, totaliai įsigaliojusi praktika, bukina žmones, jo kolegas ir bendražygius, taigi labiau trukdo nei padeda reikalo esmei. Kartais ekstremaliomis aplinkybėmis žmogus privalo pasielgti netikėtai, atsisakydamas įprastų šablonų, tačiau, kaip atrodo, čia paminėtas talentingas generolas be visa ko kito buvo apdovanotas būties intuicija, padedančia suprasti, kad vaizdinių seka toli gražu nėra pačios tikrovės seka ir „tvarka“.
Vaizduotės lakumas yra gerbtinas ir godotinas žmogaus sugebėjimas, vaizduotės trūkumas neretai yra nusakomas kaip dvasios luošumas. Vaizduotė padeda mokantis, darbe, kaip atrodo, moksle – ne mažiau nei mene. Vaizduojamieji menai (tapyba, skulptūra teatras, grafika, kino vaizdo produkcija, fotografija, videoinstaliacijos) užburia sielą pasaulio vaizdinio spindesiu. Tačiau yra ir tokie atvejai, kai mes dėl tos pačios tiesos sklaidos galimybių privalome pristabdyti, iš dalies užblokuoti įvaizdinimo galias, pasistengti užeiti vaizdiniui už nugaros.
Biblijinės tradicijos religijos, išpažįstančios Dievo kaip anapusybės idėją, ypač griežtai draudžia tokios transcendentinės idėjos įvaizdinimą, kvalifikuojant mažiausias to apraiškas kaip kraštutinai nuodėmingą atkritimą į stabmeldystę. Siekis įvaizdinti transcendenciją visose Šventojo rašto religijose yra traktuojamas kaip didelis papiktinimas, kaip pati didžiausia nuodėmė. Kaip atrodo, biblijinį pasakojimą apie aukso veršį iš tiesų reiktų suprasti ne kaip atnašavimo turtams pasmerkimą, bet kaip nusakymą to kolapso, kurį žmogus patiria bandydamas pasigaminti Dievo atvaizdą. Žinomas Biblijos pasažas apie Dievo pakeitimą aukso veršiu liudija apie tokio draustino „atkritimo į vaizduotę“ atvejį. Laikantis tokios interpretacijos sekos, galėtume sakyti, kad aukso veršis užgimsta iškart bet kokiose platumose, kai tik idėją pakeičia vaizduotės konvulsijos.
Savo ruožtu mokslininkas, o ypač fizikas taip pat nurodys ne vieną atvejį, kai, pereinant nuo fizinių prie fizikinių reiškinių, privalome peršokti įvaizdinimo užtvarą, nors, kaip sakyta, mokslinių tyrimų praktikoje laki vaizduotė, t. y. sugebėjimo įvaizdinti spontaniškumas gali pasitarnauti detalėse. Kaip atrodo bent man, ne fizikui, kvantų teorijoje kažką galime pradėti nutuokti tik visiškai išjungus vaizduotę.
Jeigu ir visas pasaulis yra menas, tai vis tik menas menui – nelygu. Kaip jau esu kartą užsimojęs įrodyti, Platono idėjų teorija labiausiai adekvačiu būdu įgalina atskirti fizinės šviesos užrašymo (vėliau pavadinto fotografija) meną, vaizdinio meną, šokančių paveiksliukų meną nuo menančio meno, t. y. išsilukštenusio iš vaizdingumo luobo, jau už savo nugaros palikusio visas vaizdingumo miglas meno http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id105/KB_2016_11_WEB.pdf.
Mūsų dabartinės situacijos tragikomiškumą žymi tai, kad išsisiautėjęs virusas išstūmė mus iš tikrovės, priversdamas užsidaryti virtualioje erdvėje, palikdamas tarpusavio susisiekimui tik efemeriškus vaizdinius kanalus. Yra kaip yra, mano pagraudenimų virusas tikrai neišgirs. Tačiau ypač neramina džiugūs balsai ir iš mūsų pačių tarpo, mano geriausių draugų postringavimai, kad esą tokia transportacija galop gali išeiti į naudą, nes paskatins mus paspartintu tempu prisijaukinti virtualią erdvę, padės apčiuopti naujus patogumus, gyvenant prisijungus, be jokios pagundos atsijunti.
Tačiau aš pats nejaučiu jokio preteksto džiaugtis, kai tikrąją tikrovę okupavo virusas, privertęs mus skubiai evakuotis, paknopstomis emigruoti, kažkur keberiotis, pakibusiam užsidaryti virtualybėje. Tai galop nėra saugus prieglobstis, nes kitas virusas dar lengviau nei jo pusbrolis „ant žemės“ gali pritykinti ir ištrinti šį virtualų gardą su visu čia susikaupusiu inventoriumi.
Tegul tas virusas pasikaria! Pabandykime įsivaizduoti – kaip tai galėtų atrodyti?..
(Bus daugiau)
2020.03.31; 13:27
