Straipsnelio pagrindinę mintį šįkart tiesmukai iškėliau į antraštę dėl to, kad ji, kaip tokia, nepasimestų įrodinėjimo sekoje tarp detalių ir atskirų niuansų. Nusprendžiau, kad pamintijimų šia linkme sau po nosimi kritinė masė jau susikaupė arba net perbrendo, taigi atėjo laikas pasidalinti nesmagiais savo būgštavimais su kitais tėvynainiais.
Kita vertus, suprantu, kad iškelta prieš įrodymų seką, užbėgant tokiam įrodinėjimui į priekį, grėsmingai skambanti išvada ne vienam skaitytojui gali sukelti abejones dėl autoriaus sugebėjimo nepamesti sveiko proto, išlaviruojant tarp galinčių prisikabinti paranojinių būsenų. Tačiau pagalvokime kartu – kodėl dabartinės Rusijos oficialiosios valdžios struktūros ir propagandos ruporai Lietuvos partizanų šmeižimui skiria tokią ypatingai didelę reikšmę, dėmesio koncentravimu išsiskiriančią net Kremliaus organizuojamų informacinių karų įkarščio fone? Žinia, putininei Rusijai daug kas nepatinka iš to, kaip nepriklausomybę iškovojusi Lietuva elgiasi tarptautinės politikos sferoje, Kremlių siutina mūsų šalies užimta principinga poziciją sankcijų klausimu, ne mažiau – gynybinių pajėgumų įtvirtinimas ir karinės galios akumuliavimas, kryptingai dedamos pastangos stiprinti ryšius su sąjungininkais NATO ir kituose formatuose.
Tačiau labiausiai masyvios Rusijos propagandinės atakos Lietuva susilaukia, kai viena ar kita proga prisimena pokario Laisvės kovų sąjūdžio dalyvius partizanus, atiduoda jiems būtiną pagarbą. Tada Kremliaus tulžingumas pasiekia aukščiausiąjį laipsnį, tyška net pro kraštus kaip nuodingi purslai. Sausio 13 d. Seimo iškilmingame posėdyje Laisvės premijos įteikimo Lietuvos Laisvės Sąjūdžio partizanų grupei proga atsinaujinusi Kremliaus isterija ir bandymai išlieti naują srutų porciją, siekiant pažeminti Lietuvos partizano vardą, nė vieno iš mūsų nenustebino. Būtų keista, jeigu būtų kitaip, nors, tiesą sakant, nėra taip paprasta atsakyti į klausimą – kodėl Kremliaus propagandistams neatsibosta kartoti nesąmones, kuriomis netiki net jie patys. Kodėl Rusijos propagandos smaigalys yra nukreiptas prieš tokius Lietuvos praeities įvykius kaip šlovingosios partizanų kovos net labiau nei bandant užkardinti šiandieninės Lietuvos drąsias, orientuotas į ateitį iniciatyvas? Ar nėra taip, kad imperijos idėjos puoselėtojų instinktai vis dėlto kužda, kad Lietuvos praeityje slypi kažkoks fatališkas pavojus nežmogiškumo imperijos atstatymo užmačioms? Kad ir kaip būtų, mums svarbu bent iškelti klausimą – kodėl imperinės sąmonės statytojai bijo pralaimėjusių (?) savo karą Lietuvos partizanų labiau nei velnias kryžiaus? Iš tiesų, taip keliant klausimą, jam įsišaknijus, gali pasirodyti, kad paradigminė praeitis niekados nepraeina, ji visados išlieka kaip svarbi atvirumo ateičiai sąlyga.
Pabandykime įsivaizduoti, kad dabartinė Rusija, kaip Sovietų sąjungos teisių perėmėja, be visa ko kito, drauge paveldėjo kažką panašaus į okupanto genetinę atmintį, kuri, tarkime, yra svarbus post-imperinės valdančiosios klikos sprendimų priėmimo faktorius daugiau ar mažiau įsisąmonintu, o kartais net pasąmoniniu pavidalu. Ką tokia okupanto genetinė atmintis galėtų byloti, žiūrint į Lietuvą? Na, visų pirma tai, kad nepriklausomą valstybę galima okupuoti, užimamos šalies armijai, tapusiai politikų intrigų auka, neiššovus nė šūvio, valstybės sargybiniams, devintiems gražias uniformas, pasidavus be kovos.
Žinoma, dėl to sovietinės Rusijos specialiosioms tarnyboms reikėjo iš anksto paplušėti, plačiai pasėjant papirkinėjimų ir šantažo subkultūros nepriklausomoje Lietuvoje bacilą. Būtų didelė nuodėmė, jeigu mes pagal precedento dėsnį suabejotume šiandieninės Lietuvos kariškių pasiryžimu ginti nepriklausomybę, tačiau genetinė okupanto atmintis gali pradėti piešti net ir menkai tikėtinus vaizdinius, prisimenant tą patį precedentą. Kita vertus, kas galėtų paneigti įtarumo prezumpciją, kad ir šiandieninė Rusija yra linkusi plačiai atverti piniginę kitos šalies politikų ir įtakingų asmenų papirkinėjimams. Tačiau ir šiandien mus guodžia tai, kas, iš kitos pusės, turėtų labiausiai varyti į neviltį ypatingai nešvankaus tipo, visados nešvariai žaidžiantį rusišką okupantą – štai jau visos tautos neįmanoma nei nupirkti, nei išgąsdinti. Tai iškilmingai byloja užsitęsęs visą dešimtmetį partizaninis karas Lietuvoje, stojant priešpriešai su gremėzdiška rusiško imperializmo karo mašina. Kaip atrodo, tai labiausiai nervina, varo į pasiutimą apgailėtinus politikos avantiūristus, puoselėjančius nešvankius imperijos atstatymo planus.
Kitas pasakys, partizaninio karo Lietuvoje pamoka yra užverstas puslapis, kaip tokia ji neva neturi didesnės reikšmės ateities labui, nes mūsų šaliai įsijungus į NATO gretas, niekados nebus reikalo griebtis tokių kraštutinių priemonių. Ar švaria sąžine galėtume pakartoti, kad dėl to esame visiškai užtikrinti? Tai, kad NATO reikalingumu buvo suabejota net tarp labiausiai patikimų sąjungininkų, tarkime, yra atskiras, vienkartinis, nors ir labai apmaudus pasiklydusių žodžių sukeltas nesusipratimas, tačiau tokie nesusikalbėjimų arba nusikalbėjimų incidentai pažadina blogą nuojautą ir neaiškius įtarimus, jog labai norint galima pasikasti ir po NATO pamatais.
Kas tuo visų pirma yra suinteresuotas, niekam ne paslaptis. Tačiau neįmanoma nužudyti legendos, neįmanoma išmesti žodžių iš dainos apie tai, kad net palikusi viena vienui su karine galia pranokstančiu agresoriumi, tauta nepasidavė, stojusi į žūtbūtinį partizaninį karą už savo laisvę. Kartais kasdienybės vingiuose mes tarsi ir pradedame pamiršti laisvės kovotojų pamokos nelygstamą vertę, tačiau, kaip matome, su didžiausius kartėliu tai vis dar mena, niekados nepamiršta didžiausi mūsų neprieteliai, skeltanagių palikimo paveldėtojai.
Žiūrint šiuo rakursu, užsitęsusio partizaninio judėjimo pokario Lietuvoje atvejis savo pergalinga reikšme gali būti lygintinas nebent tik su Žalgirio mūšio pergale!
Kartą anais laikais po įvykusios mokslinės konferencijos tuomečiame Leningrade, neformalioje užstalės aplinkoje man vienas imperinių pažiūrų maskvietis labai užsidegęs bandė įpiršti nuomonę, kad garsioji Kauno krepšinio komanda buvo pavadinta Žalgirio vardu, pagerbiant miško brolius, laisvės kovotojus iš žaliosios girios – pokario lietuvių partizanus. Kiek prisimenu, kažką numykęs, vis tik nepersistengiau bandydamas užginčyti išsakytą hipotezę. Būna, kad ir didžiausi oponentai pasako daug tiesos.
2019.01.21; 09:00
