Edvardas Čiuldė. Nebaigta istorija


Print
Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Praeitą kartą baigiau cituodamas F. Nietzsche, sakiusį, kad visuomenė paprastai būna dviejų tipų: arba karinė, arba korupcinė. Tačiau, kaip atrodo, Lietuvoje susiklosčiusi politinė santvarka yra mišraus pobūdžio, kai savo ruožtu tokią tvarką tikslingiausia būtų vadinti policine-korupcine visuomene.

Taip sakau ne tik dėl to, kad Lietuvoje į aukščiausius šalies valdymo organus vis dažniau užkopia policininkai, buvusių policininkų ir teisėsaugos darbuotojų daugėja visuose politinio vadovavimo sferose, taip pat ir savivaldybių lygmenyje. Taip išdrįsau pasakyti taip pat ne tik dėl to, kad Lietuva pateikė kraštutinai pavojingą precedentą, kai buvęs specialiosios tarnybos vadovas tapo Seimo nariu nuo Panevėžio,  faktiškai užimdamas vietą to žmogaus, kuriam sukurpė bylą. Kaip atrodo bent man, šio fenomeno pavojingumą ir atgrasumą mes dar nesugebėjome įvertinti, žiūrėdami į tokią „rotaciją“ kaip į  linksmą nutikimą. Galimas daiktas, neatsitiktinai, o, tęsiant tradiciją, Panevėžyje panaši istorija yra užsukama iš naujo, kai ta pati specialiųjų tyrimų tarnyba pradeda purtyti miesto merą, kai anas nepakluso ir pradėjo maištauti prieš išeivį iš specialiųjų tarnybų, dabartinį atstovą nuo Panevėžio.

GinkDie, nesiūlau teisėsaugos institucijoms, o ypač kovos prieš korupciją tarnyboms lėtinti apsukas, tačiau net ir neginkluota akimi galima pastebėti, kad mūsų kasdienybėje vis dažniau pasitaiko bylų, suadytų baltais siūlais. Negaliu nei patvirtinti nei paneigti fakto, nes nežinau, neturiu slaptų informatorių, tačiau gal kuris nors skaitytojas gali atsakyti į klausimą – ar neseniai išgarsėjęs kaip banditų talkininkas, kalėjime platinęs narkotikus Pravieniškių kriminalinės žvalgybos pareigūnas nėra tas pats „žvalgybininkas iš Pravieniškių“, kuris andai pamokė savo dukrą slaptai įrašinėti KTU gimnazijos direktoriaus Bronislovo Burgio pasisakymus, o po to pradėjo garsiojo Lietuvos pedagogo teisminį persekiojimą. Tąkart tėvelio pavardė nebuvo minima, saugant nepilnametės dukros incognito, tačiau nuo gretinamų įvykių kyla labai panašus dvokas.

Negaliu viešinti detalių, nes toliau minimų faktų negaliu dokumentuoti, įrodyti, tačiau bent užsiminsiu apie keistą istoriją, kai kartą nei iš šio, nei iš to universiteto dėstytojui buvo pradėtas siūlyti kyšįs (anksčiau to nebūdavo nė iš tolo, o tą semestrą tris ar keturis kartus), o dėstytojui – atsižegnojus, anas buvo keikiamas, dergiamas, keli sportinės laikysenos vyrukai baisiai nepatenkinti net grasino primušti, kad nepaėmė brukamų pinigų. Dėstytojas ir šiandien laikosi versijos, kad tąkart labai keisti dalykai dėjosi tikriausiai tik tuo pretekstu, kad jisai parašė blogą pažymį kokio nors aukšto rango teisėsaugininko debiliškai atžalai. Kitaip esą nepaaiškinsi…

Klausimynas

Šiandieninę lietuviškosios demokratijos atmainą savo rizika vadinu, ilgiau neapsistojant prie aptartų įvykių, policine-korupcine iš esmės dėl to, kad aukščiausiojo rango Lietuvos teisėsaugininkai, vyriausieji prokurorai, patarnavę metus kitus valstybės tarnyboje, be didesnio konfūzo pereina į priešingą barikadų pusę, tampa, švelniai tariant, įtartinos reputacijos veikėjus aptarnaujančiu personalu.

Čia nesiruošiu pernelyg ilgai linksniuoti Kazio Pėdnyčios, kuris savo laiku choru buvo vadinamas kišeniniu prokuroru, o dabar, kartas nuo karto, gina nusikaltėlių interesus. Negrasinkite man pirštu, ne aš tai sugalvojau, kišeniniu prokuroru K.Pėdnyčia, jam būnant vyriausiuoju šalies prokuroru, viešojoje erdvėje buvo vadinamas taip dažnai, kaip nė vienas iki jo, ar po jo, o toks pavadinimas minimam teisėsaugininkui prilipo kaip niekam kitam, tiko kaip pirštu į akį. Kita vertus, nesunku įsivaizduoti, kad perlipti iš vienos kišenės į kitą nėra sudėtinga transakcija.

Daug labiau mus turėtų dominti Ramučio Jancevičiaus pavyzdys, kuris, dirbdamas Vilniaus miesto vyriausiuoju prokuroru, labai dažnai rodydavosi viešojoje erdvėje ir buvo tapęs savotišku teisėsaugininkų klano reprezentaciniu atstovu, o, atėjus laikui, perėjo dirbti Dariui Mockui, įsidarbino aukštose pareigose koncerne, kuris Seimo tyrimo išvadoje yra pavadintas „turinčia organizuoto nusikalstamumo požymių“ organizacija (o Seimas – tai ne šuns papas, a?). Kita vertus, turint prieš akis R. Jancevičiaus karjeros pavyzdį, kyla klausimas – ar teisingai sakome apie šio straipsnelio herojus, kai tvirtiname, kad tas ar anas aukšto rango teisėsaugininkas perėjo į priešingą barikadų pusę? Iš tiesų, ar jiems reikėjo kur nors pereiti, ar jie kada nors buvo žmonių pusėje?

Nepulsiu abejoti, kad savo laiku šis įtakingas prokuroras padarė labai gerą darbą, panaikinęs įtarimus D.Mockui, kuris buvo kaltinamas savo kompaniono nunuodijimu. Apginti gerą žmogaus vardą yra ne mažiau svarbu nei nusikaltimų užkardinimas. Tačiau iš dainos žodžių neišmesi, VSD slapta padaryti įrašai prikišamai liudija, kad R.Jancevičius, būdamas Vilniaus miesto vyriausiuoju prokuroru, nusikalstamai naudodamasis savo įgaliojimais, pridengė D. Mockaus koncerno statybinės firmos neteisėtą veiklą, taip pažeisdamas teisėtus miesto gyventojų lūkesčius. Tiesa sakant, nesuprantu – kodėl šiandien, kai yla išlindo iš maišo, garsiajam bylininkui dėl šio epizodo nėra pradėtas teisinis tyrimas, neužvesta byla?

Tai tik uogelės, o mano išsikerojusi nuoskauda, iš naujo sudilgsinti, kai tik ištariama R.Jancevičiaus pavardė, visų pirma siejasi su Gintaro Beresnevičiaus mirties (žūties?) aplinkybių tyrimu – ogi R. Jancevičius kuravo šį daug klausimų kėlusį, o man ir šiandien, prabėgus 12 metų, tebekeliantį, tyrimą. Prasidėjusio rugpjūčio mėnesio 5 d.  sukaks G. Beresnevičiaus mirties dvyliktosios metinės.

R.Jancevičiaus iniciatyva, kaip atrodo bent man, tragiško nutikimo istorija buvo užglaistyta, konstatavus, kad neva policininkai, įsodinę G.Beresnevičių į tarnybinę mašiną, niekuo dėti, nes ant rasto negyvėlio kūno neaptikta smurto pėdsakų. Tačiau buvo liudininkas, kuris matė, kaip  garsųjį religijotyrinką, stamboko sudėjimo vyrą policininkai sukišo į šunims vežioti skirtą bagažinę. Ar tai nėra smurtas, nusikaltimas žmogiškumui, kai, galimas daiktas, taip supakuotas žmogus užduso arba, kita galima mirties priežastis, nuo patiriamo fizinio streso, prilygintino kankinimui, sustojo jo širdis. Kur pradingo šis liudininkas, išgaravo, kodėl jo paliudijimas netapo tyrimo duomenimis? R. Jancevičius pats TV laidoje aiškino, kad to, kaip teigia liudininkas, negalėjo būti, nes esą atliktas eksperimentas parodė, jog žmogaus neįmanoma įkišti į šunims vežioti skirtą policijos mašinos bagažinę. Tačiau mums nesunku įsivaizduoti, kad sužvėrėję policininkai užsimanę galėtų sugrūsti žmogų be liekanos net į degtukų dėžutę. Gal šie policininkai šiandien taip pat tarnauja koncernui, a? Tai, žinoma, labai spekuliatyvi prielaida.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Tuo metu daug rašiau apie šį baisų nutikimą, atviru laišku kreipiausi net į tuometį prezidentą Valdą Adamkų, prašydamas įsikišti, ieškant čia teisybės. Niekas man neatsakė, visi tylėjo tarsi prisisėmę vandens į burnas, taigi jau tąsyk supratau, kad policinėje-korupcinėje visuomenėje eilinio žmogaus balsas į dangų neina. Ką reiškiame mes, žemės dulkės, Olimpo gyventojams, su žemės dulkėmis nenoriu net kalbėtis. Ypač apmaudu dėl V. Adamkaus, kurį visados minėdavau tik geriausiuoju žodžiu, švelniai jį vadindamas senuoju džentelmenu.

Kaip atrodo bent man, sveikoje visuomenėje G. Beresnevičiaus mirties aplinkybių tyrimo dviprasmybės turėjo sukelti masinius žmonių protestus arba net tikrą revoliuciją, nušluojančią tokius pūzrus kaip R. Jancevičius jau tuomet. Tik nesveikoje, prisitaikėlių ir apsidraudėlių, visuomenėje jie turi šansą nebaudžiamai nugalabyti, išmesti iš darbo (čia jau kitas – radžviliados pavyzdys) geriausiuosius iš mūsų, kol patys anksčiau ar vėliau užsirauna.  

2018.08.04; 08:15