Edvardas Čiuldė. Netikėtas pasiūlymas Henrikui Daktarui būtų pačiu laiku


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ši Garliavos istorija, palikusi vaizduotę šokiruojančius kruvinus pėdsakus, bėgant laikui, vis labiau panašėja į labirintą (kiti pasakys – primena niekados nesibaigiančią kinematografinę Tvin Pykso miestelio istoriją), todėl siekiant įgyti bent pirminį supratimą apie tai, kas vis dėlto įvyko, kaip atrodo, svarbiausia būtų pabandyti atsijoti faktus nuo per laiką susikaupusių mistifikacijų, išmokti atskirti butaforijos ir realybės abipusį persidenginimą, įveikti operetinio dekoratyvumo perteklių, atgaunat tikrovės pojūtį.

Iš tiesų, nežinau kito panašaus atveju, kai su tokiu įsibėgėjimu kažkas būtų bandęs statyti dūmų uždangas, net dideles žmonių minias siekęs nuvilioti į neišbrendamas miglas. Taigi čia taip pat svarbu išlaikyti panoraminę žiūrėjimo kryptį, nepasiduodant dėmesį nukreipiantiems klaidinantiems orientyrams, nepasimetant tarp sparčia besidauginančių dėl tikrovė sukergimo su fantasmagoriniu pasauliu detalių. Be visa ko kito, kaip atrodo bent man, svarbu atsekti, kad ši vaizduotę užnuodijusi Garliavos istorija pasižymi labai griežta dvitakte struktūra, yra, jeigu būtų galima taip pasakyti, įvykių seka su dviem skirtingais kėliniais arba dvisluoksnės tapybos pavyzdys, kai ant seno peizažo, dedant naują dažų sluoksnį, yra nutepliojamas visiškai kitas, skirtingos manieros ir stilistikos siužetinis vaizdinys.

Siekiant tokio išgryninimo, svarbu prisiminti pradžių pradžią, niekados nepametant iš akių to pirmojo postūmio, nuo kurio prasidėjo išgalvotos pedofilijos istorija, nepasiduodant dėmesį blaškančių aplinkybių vilionei. Žinia, tokia pradžių pradžia buvo Drąsiaus Kedžio užsakyta ir policijos komisariato pateikta melaginga (klastotės faktas jau yra įrodytas be jokių išlygų) pažyma apie mergaitės tvirkinimą  Laimutės Stankūnaitės tėvų namuose, tyrėjams neradus jokio reikalo atvykti į tariamo nusikaltimo vietą, apklausti liudininkus ir pan. Kaip sakoma tokiais atvejais, pažyma buvo nukopijuota iš lubų, tačiau būtent tokios kriminalinio pobūdžio, pašvinkusių nusikaltėlių su uniformomis surašytos  klastotės pagrindu buvo priimtas teismo nutarimas dėl mergaitės gyvenamosios vietos, atskiriant motiną nuo dukros.

Neringa Venckienė. Roko Markovičiaus (ELTA) nuotr.

Kita vertus, nereikia apsimesti, tik asilas su raudonais batais dar galėtų nuduoti nesupratęs, kad Pakaunės banditėliui D.Kedžiui sekėsi kaip peiliu per sviestą, surenkant tokių pažymų derlių, tik dėl įtakingos teisėsaugos sferoje savo sesers, tuometės Kauno apygardos teisėjos Neringos Venckienės tarpininkavimo. Vis tik, kaip atrodo, minimas ekscesas yra vertas nepalyginamai didesnio dėmesio nei paprastai  skiriama šiam apgailėtinam nutikimui dar ir šiandien, – jeigu iš tiesų siekiame tiesos ir gerovės savo kraštui.

Kyla klausimas – ar tokia melagingų pažymų praktika buvo tuomet paplitusi, ar nėra daugiau panašiai nukentėjusių nuo papuvusios tarnybos žmonių, kurie neturėjo galimybės apsiginti, ar galbūt jau būtų laikas nusiraminti, nes šitokio pobūdžio užkratas nebekamuoja šiandienos teisėsaugos institucijų, nežiūrint to, kad iš tos pusės dar kartas nuo karto pakyla nekoks kvapelis? Tačiau dar svarbiau pastebėti, kad jau šiame epizode susiduriame su pagrindine nešvankios istorijos heroje, kurią lengvai galime atpažinti kaip žmogų, iš savo turtingos patirties žinantį, kad pažymos mūsų padangėje neretai reiškia daugiau nei nenuginčijami faktai, o rėksmingas melas laimi dažniau nei kukli tiesa.      

Kitas kėlinys arba nauja teplionė – tai bandymas vienos šeimos sukilusių ambicijų užgimusios intrigos pagrindu persikelti į visai kitą plotmę, į Kauno apygardos teismą, primetant neįtikėtinus kaltinimus šio teismo teisėjui Jonui Furmanavičiui ir, kaip atrodo, tokiu būdu pradedant pasiruošimą paties nešvankiausio pobūdžio Lietuvoje žudynėms. Tačiau kaip įmanomas toks skrydis iš pusiau kriminalinės, nykiai buitinės D.Kedžio aplinkos į raudonais kilimais nuklotą apygardos teismo sceną, kai atrodytų jokio lifto tarp šių skirtingų stichijų neegzistuoja?

Iš tiesų, kaip atrodo bent man, labiausiai žeminantis Lietuvos žmones skandalo režisūros dalykas, pranešantis apie kruvino spektaklio užmanytojų apgailėtiną įsivaizdavimą, kad neva dauguma tautiečių yra tik beviltiški kvailiai, šioje melagingoje istorijoje bus bandymas prasikišančiais baltais siūlais sujungti šias dvi nesujungiamas sferas. Dėl minios kvailumo pasakysiu dar tai, kad, žiūrint abstrakčiai, žmogus nėra tiek kvailas, kiek jam norisi būti kvailiu, – taip gyventi yra patogiau! Iš kitos pusės žiūrint, nesunku bus pastebėti, kad šios dvigubos istorijos susisiekiančio indo funkciją iškūnijo, nesusiejamas sferas susiejo ne kas kitas, o tuometė teisėja N. Venckienė,  savotiška paribio atstovė, jeigu norite, įtakingos šeimos, vienijančios kriminalinio pasaulio žymūnus ir gausią teisininkų plejadą, princesė. Na, o gavosi taip, kad šiandien jai labiausiai prie veido tiktų būtent kruvinosios princesės titulas.

Ne kartą forsavau klausimą, kas finansavo projektą „Pedofilų klanas“? Ne kartą turėjau progą išsakyti savo nuomonę, kad svarbiausia Garliavos istorijos grandis yra banditų keršto akcija, užsakant teisėjo J. Furmanavičiaus nužudymą su iškrypėliškos vaizduotės įpliekstu labai įmantriu jojo atminimo išniekinimu. Visa kita yra tik klaidinantys manevrai, neskoningos mistifikacijos kaip firminis, lengvai atpažįstamas šios kampanijos ženklas. Dar daugiau, – esu linkęs manyti, kad, nužudęs teisėją J. Furmanavičių, D. Kedys nušovė L. Stankūnaitės seserį tik dėl klaidinančio afekto, siekiant užmaskuoti pasirinkimą, jog taikinys iš esmės buvo tik vienintelis teisėjas, būčiau linkęs ginčytis net dėl to, kad, nežiūrint užderėjusios folklorinių pasakojimų gausos, D.Kedys nė iš tolo nesiruošė žudyti nei L.Stankūnaitės, nei Andriaus Ūso; A. Ūsas dėl savo apatiško veido, ištransliuojamo TV reportažuose, labai tiko tolesniam skandalo pūtimui, maskuojant tikrąsias nusikaltimo užmačias,  dėl savo  gražaus veidelio išgalvotos pedofilijos istorijai taip pat labiau tiko, siekiant palaikyti įtampos dramatiškumą, gyva, o ne mirusi  L. Stankūnaitė (be gyvos L. Stankūnaitės ši kruvinų režisierių išgalvota istorija būtų likusi kaip mėnulio gatvė be mėnulio). O nužudymai   tęsėsi dar ir kitais metais, kaip atrodo, tik dėl išgalvotos pedofilijos istorijos inercijos.

Antrankiai

Neįrodyta šios loginės dėlionės prielaida yra niekaip nenustumiama į pašalį mintis, kad J. Furmavavičiui galėjo būti kerštaujama dėl to, kad teisėjas griežtai kalėjimo bausmei pasmerkė H. Daktaro sūnų. Tačiau turėkime galvoje dar ir tai, kad J. Furmanavičius Garliavos istorijoje buvo pradėtas minėti tuo laiku, kai jau stipriai buvo užveržta pabėgusio H. Daktaro paieškos kilpa, o padugnės teisėją nušovė po mėnesio, kai į Lietuvą iš Bulgarijos buvo parvežta kriminalinio pasaulio įžymybė H. Daktaras.

Iš visos eilės kaltinimų šiandien pargabentai į Lietuvą N.Venckienei liko tik katino ašaros, neužtraukiančios realios laisvės atėmimo   bausmės. Žiū: bus taip, kad eksteisėja ir atšaukta Seimo narė ilgai nelaukus prisiteis dar ir milžiniškas kompensacijas iš Lietuvos valstybės už pradėtą ekstradicijos bylą ir įkalinimą JAV perkėlimo kalėjime. Visuomenė jau pratinama prie tokių ar panašių minčių. Ar tai reiškia, kad ta populiacijos dalis, kuri nepalaikė  neįtikėtinai įkyriai pučiamo vadinamosios pedofilijos skandalo liks su ilga nosimi? Neramu ne dėl to, kad, taip pasisukus įvykiams, paliktų neužganėdintas satisfakcijos poreikis, labiau neramina tai, jog  reto įžūlumo nusikaltėliams, su kriminalinių jėgų pagalba užsimojusiems prieš nepriklausomos valstybės tęstinumą ir demokratinę šalies sandarą, lengvai pavyktų sumėtyti pėdas, tokiu  būtų pažeminant pačią valstybės idėją (apmaudo kartėlis  nusėstų kažkur taip giliai į paslėpsnius, kad neįmanoma būtų to nei atkosėti  ar nuskaidrinti refleksijos šviesa).

Knygos "Tikroji Daktarų istorija" virselis
Dailiaus Dargio knygos „Tikroji Daktarų istorija“ virselis

Prokurorai mus pratina prie minties, kad N. Venckienė negali būti nuteisiama už tariamus ar kažkieno įsivaizduojamus, loginėje dėlionėje atpažįstamus nusikaltimus, kai nėra jokių duomenų, kad tokie nusikaltimai išties buvo padaryti. Tačiau, kaip atrodo bent man, tokius duomenis apie N. Venckienės galimą įsitraukimą į  kraupių nusikaltimų sūkurį galėtų pateiktis tas pats H. Daktaras, jeigu tyrėjams pavyktų susitarti su  garsiuoju kaliniu dėl bausmės naštos palengvinimo, imtinai iki liudytojo apsaugos programos pritaikymo šiai kriminalinio pasaulio įžymybei.

H. Daktaras dabar sėdi kalėjime, t. y. užima savo vietą. Aristoteliniu požiūriu, tobulumas yra sugebėjimas užimti savo prigimtinę vietą kosmoso struktūroje, tačiau lyginamuoju požiūriu, gretinant su N. Venckiene, H. Daktaras yra tik sutrikęs skautas su trumpomis kelnaitėmis. Kad ir kaip ten būtų, N.Venckienė kelia didesnį pavojų visuomenės moralei, stabilumui ir saugumui nei šiandien garsiausiojo kalinio Lietuvoje dalinis atleidimas nuo bausmės.

Kas išdrįs išrauti Garliavos princesės geluonį, apsaugojant visuomenę nuo tolesnio nuodijimo ir klaikaus protų drumstimo?

2019.11.20; 15:04

print

4 komentarai

  • Gerbiamas Edvardai gal galėtumėt man priminti ką kada nors mūsų,,teisingumas“taip didvyriškai gynė kaip buvo ginama laimutė.Gal Ingą Renau,o gal kokį lietuviuką išplėšė iš Norvegijos vienalyčių,, globėjų“.Gal mūsų krištuolinio tyrumo tyrėjai ištyrė Pciūno žūtį,gal tyrė žurnalisto P.Šliužo,,savižudybę“ir tt,ir tt,ir tt…..ačiū

  • Visiškai sutinku su Jūsų nuomone, kad Lietuvos valdininkams turėtų būti gėda dėl to, kad jie nė karto nepadėjo lietuvėms motinoms atsikovoti savo vaikų iš ne visai adekvačiau veikiančių norvegiškų tarnybų. Bernevernet akivaizdžiai yra pusiau nusikaltėliška organizacija. Apskritai skandinaviškas viuomeninės tvarkos tipas man kelia tik alergiją. Atrodytų, kad nieko čia jau netrūksta, aukštas pragyvenimo lygis, beveik tobula socialinė apsauga, o kažkas vis dėlto yrane taip, jeigu individas jaučiasi bejėgis prieš valstybines institucijas. Kitas klausimas, ar iš tiesų Lietuvos valdžia kažkaip ypatingai gynė L.Stankūnaitę? Sureagvo biurokratiškai, kai ju nereaguoti buvo neįmanoma. Ar jūs manote, kad reikėjo šią moterį palikti minios sudorojimui? Prisiminkime tai, kaip ji buvo pesekiojama, speičiama į kampą, sekama pusgalvių entuziastų. Štai dėl to labai gėda ir nesmagu, net nupurto prisiminus. Nelaikykite šio mano atsakymo už pamokymą, aš tik išsakiau savo požiūrį. Dėkoju, kad parašėte, buvo proga apsikeisti nuomonėmis.

  • autoriui gydytis reikia. ir kaip kažkoks analitikas šitas žmogelis tik psichiatrinėj patarinėt galėtų.
    čia net komentuot ir nagrinėt straipsnio nėra ką.

  • Nesutinku su Tamsta,gerbiamo Edvardo straipsniai yra puikūs,aš jų laukiu ir su malonumu skaitau bet…šis atrodo kad vamzdžiu prie smilkinio rašytas…kas galėtų paneigt.

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.