Viduramžių pabaigos filosofas J.Buridanas, svarstydamas valios laisvės problemą ir siekdamas užginčyti tezę, kad neva mūsų apsisprendimus nulemia tik išoriniai objektai, pateikia tokį, iliustruojantį tezės prieštaringumą ir oponentus įvarantį į kampą pavyzdį: esą asilas numirtų iš bado tarp dviejų vienodų šieno kupetų, esančių visiškai vienodu atstumu nuo paties asilo, nes tokiu atveju nebūtų jokios išorinės paskatos išbadėjusiam gyvuliui kurią nors iš jų pradėti doroti visų pirma.
Žinia, šiandien „Buridano asilu“ esame linkę vadinti neryžtingą, ilgai dvejojantį, nesugebantį apsispręsti žmogų. Ta pačia proga galima pastebėti, kad gyvenimas kartais verčia kažko griebtis, pasirinkti paskubomis, neapgalvojus visų galimų pasirinkimo pasekmių, tiktai jau po to, kai šaukštai būna po pietų, dar bandant kažką pateisinti ar pasiteisinti.
Kaip žinoma, asilo pavyzdys nuo seno yra vartojamas pažymėti taip ar kitaip prasikišančiam kvailumui. Tačiau Buridano asilo kvailumas yra ypatingas, tai loginės mašinos, jeigu galima būtų taip pasakyti, kvailumas arba, kitaip tariant, yra nuoroda į tokį neadekvatumą, kuris atsiranda dėl logiškumo pertekliaus; neatsitiktinai šis pavyzdys užgimsta logikos teoretiko galvoje. Problema išties slypi ne šieno kupetoje, o logiškumo sekos būtinume. Buridano asilas logine prasme yra visiškai teisus (po mirties).
Tačiau taip pat girdėjome poringę apie V. Landsbergio arklį. Ne, nesakykite, – tokie mitai neatsiranda tuščioje vietoje. Kita vertus, mūsų smalsumą pastoviai pakursto pats V.Landsbergis, kartas nuo karto paslaptingai nutęsdamas: „Ir arkliui tai aišku…“ Nereikia būti dideliu gudruoliu, kad suprastum, jog kalbama čia ne apie paprastą arklį, tikrai ne apie kokį gūdaus kaimo kuiną…
Kaip atrodo, Landsbergio arklys (LA) nėra toks sutvėrimas, kuriam grėstu mirtis dėl vaizduotės trūkumo ar logikos pertekliaus. Jau mūsų laikais LA garsėja nepaprastais pranašautojo sugebėjimais ir šioje sferoje gali konkuruoti net su pačiais žymiausiais tokios Dievo dovanos institucionalizacijos pavyzdžiais, pradedant nuo Delfų orakulų; labai tikėtina, jog istorija tik dar labiau išryškins lietuviškojo fenomeno spalvas.
Taigi Landsbergio arklys yra nepalyginamai protingesnė būtybė nei Buridano asilas. Vieni pasakoja, kad tokie arklio sugebėjimai, t. y. visokeriopas spontaniškumas atsirado mutacijų pasėkoje, – esą nuo pusiau mitologinės būtybės V.Lansbergio artumo stebuklinių savybių įgyja net negyvi apyvokos daiktai, taigi nieko nuostabaus, jeigu minėtasis arkliškas fenomenas LA viršija paprastojo arklio standartus, lygiai kaip patriarcho vaizdinys toli pranoksta mūsų pageidavimus ir reikalavimus, keliamus paprastam politikui; kiti įrodinėja, jog vadinamasis Landsbergio arklys yra tiesiog iš Herbo nužengęs Vyčio Žirgas.
Ar nebūtų pernelyg įžeidu dabar tokiam arkliui siūlyti šieno stirtą, gal ir avižų gorčius būtų visai ne vietoj?.. Vaizduotė per prievartą perša įsivaizdavimą, kad toks arklys vakarais, atitokęs nuo valstybės rūpesčių, rūko kaljaną ir kibirais geria sidrą. Tačiau kaip yra iš tikrųjų – valstybės paslaptis.
Galima, žinoma, be visa ko kito prisiminti, kad jau Kaligula yra bandęs įvesdinti arklį į pašvęstųjų ratą, įpareigojęs Romos diduomenę savo mylimą ristūną vadinti senatoriumi. Tad ar Landsbergio arklys galų pagalės taip pat negalėtų pretenduoti užimti bent ministro posto, jeigu greitomis pasistengtų pramokti kokią nors užsienio kalbą?
O moralas toks: mums visiems svarbu, stojus išbandymams, neprarasti arkliško humoro jausmo.
2018.10.03; 18:00
