Dabar toks metas, kai diena beveik neišaušta, todėl kaimų gyventojai paprastai tupi savo trobose, tik retkarčiais iškišdami nosį į lauką apsiliuobti arba apsiuostyti aplink artimiausius namų pastatus ir apledėjusius vaismedžius.
Mieste turėtų būti kitaip, tačiau, įvedus karantino sugriežtinimus, gyvenimas slopsta ir čia, nurimsta kaip nusibaigęs banginis ant kranto. Be to, ėmė ir netikėtai gražiai pasnigo, todėl tiek miestai, tiek kaimai mūsų padangėje žiemos pradžioje jau pradeda po truputį priminti pomirtinio gyvenimo infrastuktūros išpuoselėtus statinius. Kai pagalvoji, tikriausiai iš dalies teisus buvo ir anas poetas, kuris kažkiek sutirštindamas spalvas andai skelbė, kad šiose lygumuose išgyventi galėtų nebent tik hermafroditai, turėdamas galvoje, kaip atrodo, krašto reto apgyvendinimo lygį ir išdidėjusias moralines distancijas tarp čionykščių žmonių. Kad ir kaip žiūrėtume, šio krašto žmonės nuo seno kultivavo uždarą gyvenimo būdą ir mėgo saugoti savo paslaptis.
Tačiau būna, kad gyvenimas ir čia staiga atgyja, virte užverda, skatina išsijudinti net didžiausią paliegėlį, priverčia atsimerkti net pašarvotą numirėlį karste. Kaip galima spėti, taip atsitinka rečiau nei to norėtųsi, tik kartas nuo karto, priešokiais, po ilgiau ar trumpiau užsitęsusios pauzės, kai susiklosto palankios aplinkybės ir susikaupia kritinė masė naujam atpirkimo ožio paieškos ir jo sumedžiojimo entuziazmo prasiveržimui. Tačiau būtų pernelyg lengvabūdiška sakyti, kad atpirkimo ožio užvaikymo malonumai čia yra tik terapiniais sumetimais toleruojamas dalykas kaip, tarkime, liaudiškos prigimties sportas, leidžiantis masiškai atsikratyti pasąmonės kompleksų. Iš tiesų, atpirkimo ožio medžioklė su varovais yra šios šalies nacionalinė idėja, puoselėjama kaip kultūrinis paveldas ir ideokratinis mobilizacinių tikslų užtaisas, yra kažkas panašaus į sausą paraką, kurį reikia deramai užlaikyti ir saugiai perduoti ateinančioms kartoms.
– Pagal kokius pirminius požymius galima atpažinti atpirkimo ožį, – klausiai kažkas iš salės, dar nesuspėjęs įsisąmoninti visos atpažinimo kebeknės.
Iš tiesų, pradžioje išplinta užburiantis vaizduotę gandas, kad kažkas kažkur užtiko paslaptingus atpirkimo ožio pėdsakus. Tačiau, kaip sako filosofas, mūsų laikas net ir velnias nedėvi ragų, o kvailys iš anksto neperspėja apie savo pasirodymą, pasirišdamas skambantį varpelį po kaklu. Taigi ir atpirkimo ožys gali būti įvaizdinamas vienaip ar kitaip, ne tai svarbiausia… Daug svarbiau yra tai, kad medžioklė prasideda iškart, kai tik susirenka nekantraujančių varovų minia su styrančiais virš galvų šūkiais „Išgelbėkime mergaitę“ arba, tarkime, „Apginkime kultūrą nuo Gražulio“. Taigi ne atpirkimo ožys čia yra svarbiausiasis personažas, o tokių akcijų varovas, paprastai tai – apsėstas vidinių demonų žmogus, kuris bando sau ir kitiems įrodyti, kad grynai teoriniu požiūriu pasaulyje, kur viskas įmanoma, gali būti net ir didesnių nei jis pats atmatų.
X
Garsiausieji Lietuvos kultūrininkai surašė grėsmingą laišką apie tai, kad didžiausią pavojų Lietuvos kultūrai užtraukia toks Gražulis, jau iš visur išspirtas, nieko nereiškiantis, visiškai sukvailėjęs, pusiau pamišęs žmogelis (sic). Nepagėręs to nesuprasi, ypač šalyje, kur dar yra gyvas bolševikų inspiruotų smerkiančių laiškų su kultūros žmonių parašais bjaurus atminimas.
Ar žmonės pasirašė po tokia naujosios formacijos bjaurastimi tik dėl to, kad atsižegnotų nuo varovų vardan šventos ramybės, šitaip pabandę išvengti įtarimo, kad galimai kartais užjaučia atpirkimo ožį? O gal jie jaučią malonumą saugiai spardydami nusilipdytą juodą muliažą, tokiu būdu išsikraudami į išorę ir drauge atpirkdami galimus (?) sąžinės priekaištus dėl to, jog niekados neužsistojo už vargstantį žmogų ir negynė tautinių kultūros aspiracijų šiandien vis didesnį pagreitį įgaunančios neostalinistinės kultūros politikos kontekste?
Kaip jau sakyta, Gražulio vardas čia nieko nereiškia, o greičiau yra taip, jog visa plejada tituluotų, apdovanotų, garbės ištroškusių kultūros žmonių nepraleido progos pademonstruoti savo ištikimybę pasaulio naujakalbės šeimininkams saugiausiu sau būdu. Toks iš esmės šiandien ir yra mūsų tautos kultūros žiedas, ar ne?
P.Gražulio veikla, pasisakymai, vieši konfliktai su policijos pareigūnais, nepagarba prigimtiniam kiekvieno asmens orumui ir saviraiškai, deklaruojamos vertybės ne tik neturi nieko bendra su kultūros sąvoka. Bet priešingai skaldo visuomenę, didina atskirtį ir užkerta kelią bet kokiai tolimesnei kultūros plėtotei“, – nurodoma Seimo vadovybei skirtame menininkų laiške. Jį pasirašė Lietuvos kinematografininkų sąjunga, Nepriklausomų prodiuserių asociacija, Autorinis kino aljansas, Lietuvos kino operatorių asociaciją…
Tarp pasirašiusiųjų yra žinomi režisieriai – Arūnas Matelis, Gintaras Varnas, Oskaras Koršunovas, Kristijonas Vildžiūnas, Yana Ross, Dalia Ibelhauptaitė, Aidas Giniotis, Audrius Stonys, Donatas Ulvydas. Kreipimąsi į Seimą taip pat pasirašė operos solistai Edgaras Montvidas, Ieva Prudnikovaitė, Viktorija Miškūnaitė, Rafailas Karpis, Giedrius Žalys, Mindaugas Jankauskas.
Skandalingojo politiko Kultūros komiteto narų gretose nenori matyti ir rašytojas Gintaras Grajauskas, baletmeisterė Andželika Cholina, dirigentai Modestas Pitrėnas ir Ričardas Šumila. Tarp pasirašiusiųjų – ir kino prodiuserė Uljana Kim, ir aktoriai – Vaiva Mainelytė, Dalia Storyk, Arūnas Sakalauskas, Nelė Savičenko, Violeta Podolskaitė, Nijolė Narmontaitė, Gediminas Storpirštis, Jokūbas Bareikis, Marius Jampolskis, Andrius Bialobžeskis ir kiti.
P.Gražulį vyti lauk iš Kultūros komiteto reikalauja ir būrys pramogų verslo atstovų: dainininkas Andrius Mamontovas, atlikėjas bei prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas, muzikos prodiuseris Deivydas Zvonkus, dainininkės – Justė Arlauskaitė – Jazu ir Jurga Šeduikytė, dizaineris Aleksandras Pogrebnojus. Pasirašiusiųjų nuomone, P.Gražulio idėjos neatitinka jų idėjų bei vizijos apie kultūrą. „P.Gražulis netinkamas būti Kultūros komiteto nariu dėl kompetencijos, išprusimo, išsilavinimo, asmeninės kultūros stokos ir įvaizdžio, kurį daugelį metų kuria viešojoje erdvėje“, – rašoma šiame laiške. Anot jų, P.Gražulio skyrimas į Seimo Kultūros komiteto narius esą neatitinka kultūros bendruomenės poreikių: „Mes, kuriantys žmonės, tikimės atsakomosios reakcijos iš valdančių Lietuvą žmonių. Mūsų manymu, Kultūros komitetas nėra ta vieta, kur būtų skiriami asmenys, kurie nebuvo pageidaujami kituose komitetuose“.
Iš tiesų, jau septintą kadenciją į Seimą išrinktas P.Gražulis veržėsi į Žmogaus teisių komitetą, kuriam vadovauja homoseksualios orientacijos neslepiantis Laisvės partijos atstovas Vytautas Tomas Raskevičius, tačiau ten nebuvo pageidaujamas https://naujasis.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2020/12/13/news/p-grazulis-apspistas-is-visu-pusiu-prokurorai-taikosi-i-politiko-nelieciamybe-menininkai-i-kede-17492886/.
X
ten
užpistas
stalinas
mėlynai
augina
vėl
rožes —
ožiu
ožiu
kvepia
kalnai
2020.12.15; 06:00
