Kartas nuo karto girdime išsakomus politikams raginimus, o taip pat pačių politikų pažadus laikytis moralios politikos principų. Tačiau rinkimų metu šis užkeikimas kartojamas taip dažnai, jog esame nevalingai pastūmėti pasiaiškinti klausimą – kodėl moralios politikos imperatyvas yra toks reikšmingas mūsų diskusijose? Nejaugi taip dažnai apie tai yra kalbama dėl tos priežasties, jog politikai būtų labiau sugedę nei kitų profesijų žmonės?
Kažin ar taip be išlygų drįstų teigti net labai skeptiškai į politikų padermę žiūrintis bendrapilietis, ar ne? Taigi, kaip atrodo, žodžių konstrukcijos morali politika reikšmės intensyvumą mūsų padangėje vis dar palaiko daugiau ar mažiau įsisąmonintas (neretai tik intuityviai projektuojamas) atsisakymas pripažinti pozityviu dalyku ne kartą istorijoje jau vardan didesnio vadybinio efektyvumo išbandytą ir teoriškai pagrįstą politikos atskyrimo nuo moralės faktą.
Kaip atrodo, tokį atskyrimą grindžiančią doktriną tiksliausia būtų vadinti makiavelizmu. Būtent Renesanso epochos mąstytojas Nikolo Makiavelis (Niccolo Machiavelli), nukalęs žinomą devizą, jog tikslas pateisina priemones, savo vardą skolina įsisąmonintam politikos atsiskyrimo nuo moralės pavadinimui. Politinės minties istorikai, ypač tie, kurie siekia pademonstruoti kažką panašaus į užaštrintą mokslinį objektyvumą, neretai N. Makiavelio vardą sieja su moderniosios politinės teorijos atsiradimu, pačios politikos kaip specifinės veiklos savitumo įsisąmoninimu. Tokio atskyrimo įsisąmonintas poreikis neva žymi politinės teorijos savarankiškumo pradžią, numato efektyvesnės politikos tipą, kai politiko veiklą esą jau neriboja moralinio pobūdžio skrupulai.
Galbūt dėl to, jog naujosios Lietuvos politikų karta formavosi kovoje už laisvę su Rusijos šovinizmu, kuris imperijos išsaugojimo poreikiams radikaliai pamynė moralės normas apskritai, makiavelizmo terminas tarp Lietuvos politikų turi prastą reputaciją. Čia dar skaudžiai gyva yra didžiavalstybinio melo, klastos, imperijos valdininkų cinizmo patirtis. Kita vertus, sėkmingi sprendimai organizuojant nepriklausomos Lietuvos valstybės institucijų darbą, politinės sistemos susiklostymas, šalies įsijungimas į pasaulio politiką subjekto teisėmis lėmė, jog netikėtai labai sparčiai susiformavo makiavelizmo teorija ir praktika (praktika vis tik labiau nei teorija) savitu lietuvišku pavidalu kaip įtakingos žmonių grupės, pasivadinusios skambiu valstybininkų vardu, elgesio tipas ir tokio elgesio pateisinimas.
Hipoteziškai įsivaizduokime valstybininką kaip tą žmogaus tipą, kuris viską aukoja valstybės stiprinimo labui, vardan tokio gėrio esant reikalui nebijodamas susitepti rankų. Žinoma, tai tik teorija, tuo tarpu realiai skambiais užkeikimais dažniausiai yra teisinamas noras išplėsti savo įtaką, dangstomas vidinis skurdas, nesugebėjimas išsaugoti garbingumą išbandymų situacijose. Tačiau net ir idealistiniai motyvai šiuo atveju nebūtinai žada kažką gero mums visiems, nes taip orientuota veikla neretai sukuria dviprasmybės situaciją, kai pasekmės kardinaliai prasilenkia su lūkesčiais. Kai valstybės stiprinimas suprantamas kaip savitikslis uždavinys, valstybės savikūros procesas visų pirma yra orientuotas į jėgos centrų puoselėjimą, savo ruožtu tokie centrai tampa pirmaeile valstybės idėjos manifestacija.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau nesunku pastebėti ir tai, kad valstybę iš esmės suprantant tik kaip sutirštintą jėgos koncentraciją, gali susiklostyti padėtis, kai būtent tokiais prioritetais puoselėtos valstybės savarankiškumas yra visiškai nesunkiai neutralizuojamas, priešpastatant didesnę jėgą arba pasiūlant aukštesnę kainą. Žinoma, tai nereiškia, jog sėkmingai dirbančios institucijos turi būti kažkaip apribojamos, nusodinamos, o tik tai, jog valstybės gyvastingumą šiandien vis tik labiau nei policinės pajėgos garantuoja gyvenimo infrastruktūros sukūrimas, valdymo peraugimas į realią savivaldą, žmonių pasitikėjimas moraline dalykų padėtimi.
Tokia valstybė, kuri yra jau ne tiek jėgos perteklius už žmogiškumo ribų, kiek paties žmogaus veiklos vidinis imperatyvas, jo žmogiško orumo sąlyga, fiziškai yra beveik nenugalima, nenuperkama ir neperperkama, nežiūrint to, kokiais finansiniais resursais yra įžaidinėjami priešiški tai valstybei interesai. Taigi, regis, moraliniai ištekliai yra dar labiau svarbus valstybės gyvastingumo pagrindas nei materialiniai resursai.
Kita vertus, kraštutinį problemos dramatizmą atspindi ta aplinkybė, jog minėtoji nuoroda apie tai, kad politikos negalima atskirti nuo moralės, yra turininga tik tuo atveju, kai ji yra papildoma iš pirmo žvilgsnio tarsi visiškai priešinga nuoroda, taigi tokia štai išvada, jog pačios moralės gyvastingumo sąlyga yra jos labai aiškiai išreikštas atskyrimas nuo politikos. Taigi sujungiant išsakytas nuorodas į vieną vietą, randame paradoksalią formulę, skelbiančią, jog politikos negalima atskirti nuo moralės, bet esą tuo pačiu būtina moralę atskirti nuo politikos. Kaip tai suprasti? Ar tai nėra tik visiškai supainiotas teiginys, kurio prieštaringumas savaime yra pakankamas pagrindas atsisakyti jo kaip netinkančio įvardytos situacijos aptarimui?
Immanuelis. Kantas, apibrėždamas moralę kaip valios autonomiją, visų pirma galvoje turi tai, jog moraliniu gali būti vadinamas tik toks poelgis, kurį žmogus pasirenka laisvai, t. y. dėl paties poelgio prasmingumo, o ne siekdamas kokių nors išorinių moralei, tarkime, dar ir politinių tikslų. Kitaip tariant, vokiečių filosofas nurodo, jog moralinis poelgis yra savitikslis poelgis savo esme ir niekados negali būti traktuojamas kaip priemonė kitam tikslui pasiekti. Kai moralė suvokiama ir traktuojama kaip priemonė politiškai formuluojamų tikslų įgyvendinimui, prasideda politinis moralinės pasaulio tvarkos naikinimas.
Kaip atrodo, labiausiai išgrynintu pavidalu antikantišką poziciją politinės minties istorijoje įkūnija V. Uljanovo Lenino teiginys, jog dora yra tik tai, kas tarnauja darbininkų klasės išlaisvinimui. Lengva įsivaizduoti, jog pagal šį teiginį, politinė žmogžudystė gali būti traktuojama kaip tam tikras dorovinis veiksmas. Jeigu makiavelizmas kaip toks skelbiasi esantis anapus moralės (pvz., politinė žmogžudystė čia nėra traktuojama moraliniu, bet išskirtinai utilitariniu požiūriu), tai, pajungiant moralę politikai, neretai su išlaisvintos spyruoklės jėga sugrįžtama į politiškai apipavidalinto moralizavimo stichiją, dauginančią pseudomoralinės prigimties lozungus ir tuo pačiu naikinančią moralinę pasaulio tvarką. Nesunku bus pastebėti, kad toks ,,sugrįžimas” į moralę yra didžiausias pavojus pačiai moralei. Politikos atskyrimas nuo moralės ir nesugebėjimas atskirti moralės nuo politikos atveda prie to paties rezultato, t, y. prie imoralizmo pergalės.
P. S.
Taigi šio straipsnelio moralas toks: pigus moralizavimas politikos sferoje naikina moralinę pasaulio tvarką. Esu įsitikinęs, kad net daugumos žmonių pasipiktinimą sukėlęs Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“ gali būti vertinimas be moralinių užkeikimų, pataupant tokią galimybę kitam kartui. Žinoma, niekas neturi teisės užstoti kelio švento pasipiktinimo pasidauginimui, tačiau moralinis M.Ivaškevičiaus vertinimas veda į prasilenkiantį su tikrovę jo kaip „blogio genijaus“ (žėrinčiomis žvėries akimis?) sureikšminimą. Be to, nereikėtų puoselėti iliuzijos, kad ilgai gėdijamas Ivaškevičius ims ir susigės, – to tikrai nebus, nes anas visados žino, ką daro. Apskritai čia labiau už moralinius pagraudenimus tiktų taikyti banalumo fenomenologijos požiūrį jau vien dėl to, jog aptariamas atvejis yra nevykęs bandymas nusipirkti titulą, kurio žmogus nėra vertas. Nesijaučiu turintis teisę postringauti apie literatūrinį „Žali“ autoriaus talentą, tačiau akis bado faktas, kad Ivaškevičius užmoka nerealią kainą, nepešdamas nieko.
Tomas Venclova atsargiai išsako užuominą, kad esą dabar Ivaškevičius yra puolamas net ne tiek dėl savo kontraversiškojo romano, kiek dėl to, jog neva tauta negali jam atleisti pilietinio poelgio… Kaip nesunku nuspėti, garbusis poetas turi galvoje tai, jog Ivaškevičius buvo didžiulį dėmesį pritraukusio žydų žudynių Molėtų krašte sukakties paminėjimo dvasinis įkvėpėjas ir organizatorius. Už didelę širdį ir empatijos nužudytiems žydams puoselėjimą Ivaškevičių būtų galima girti ir girti be saiko, gaila tik dėl to, kad tos empatijos tragiškai pritrūksta tada, kai atsisukama į Lietuvos partizanų likimo apmąstymą. Labai selektyvi empatija, a?
T.Venclovos pateiktas sugretinimas yra prasmingas kiek kitu požiūriu nei to, kaip galima spėti, tikėjosi pats poetas. Iš tiesų, sunku atsisakyti pagundos sugretinti M.Ivaškevičių su Rūta Vanagaite kaip du lietuviškai rašančius žmones, kurie užsimojo praverti duris į tarptautinį pripažinimą, parduodami istoriją apie tariamą Lietuvos nešvankumą. Kaip atrodo, minėti plunksnos darbininkai pergudravo patys save, įtikėję, kad yra tarptautinis Lietuvos partizanų niekinimo ir žydų žudynių Lietuvoje temos eskalavimo poreikis, kai nuveikus kažką šia kryptimi jau būtų galima prasiveržti iš uždaros namų aplinkos į tarptautinę plotmę, užsitikrinti įtakingų lobistų, dalijančių tarptautinės šlovės grandus, paramą. Tačiau, kaip matome, nebuvo verta taip stengtis…
2019.02.28; 06:00
