Tai pirmasis interviu būnant Rusijoje, kurį Edvardas Snoudenas davė asmeniškai, tvirtina The Washington Post, spausdinantis pašnekesio ištraukas. Interviu iš viso truko 14 valandų. Per tą laiką Snoudenas nė karto neatidengė užuolaidų ir nebuvo išėjęs į lauką, pažymi korespondentas Bartonas Gellmanas. Snoudenu tebesidomi „žvalgybos, kurių paslaptis jis atskleidė epiniais mastais“, aiškina jis.
Tai pirmasis interviu būnant Rusijoje, kurį Edvardas Snoudenas davė asmeniškai. Žurnalistui susidarė įspūdis, kad Snoudenas buvo nesusikaustęs ir guvus.
„Jis papasakojo kai ką iš savo karjeros žvalgyboje ir apie dabartinį kaip „naminio katino“ gyvenimą Rusijoje, bet vis nukreipdavo pokalbį į sekimo, demokratijos temas ir jo paskelbtų dokumentų prasmę“, – sakoma straipsnyje.
„Man, pasitenkinimo aspektu, misija jau atlikta, – pasakė Snoudenas. – Aš jau nugalėjau. Kai tik žurnalistai galėjo pradėti dirbti, pasiteisino visos mano pastangos. Neužmirškite – aš norėjau ne pakeisti visuomenę, o duoti visuomenei šansą, kad ji apsispręstų, ar jai verta keistis savarankiškai“.
Autorius Snoudeną vadina „skrupulingu mąstytoju, kuris žiūri į problemos sprendimą kaip inžinierius“. Snoudenas padarė išvadą, kad pavojinga masinio sekimo mašina vis labiau slysta iš kontrolės. Pasak jo, JAV Kongreso ir Teismo užsienio žvalgybos sekimo priežiūra – tai „vertinimų kapinės“. Žinyba, kuri turi būti prižiūrima, iš tikrųjų pati manipuliuoja ta priežiūra. „Klasifikacijos taisyklės išplėtė sienas, trukdančias viešam svarstymui“, – rašo autorius.
Toms sienoms sugriauti reikėjo kažkaip apeiti tas apsaugos priemones, išgauti paslaptis, susisiekti su žurnalistais ir pateikti jiems pakankamai įrodymų.
„NSA darbas – „informacinis viešpatavimas“, kai svetimos paslaptys naudojamos įvykiams pakreipti reikalinga linkme. 29-rių metų Snoudenas pargriovė NSA ant tatamio jo paties teritorijoje“, – sakoma straipsnyje.
Leidinio nuomone, Snoudenas sulaukė milžiniško pasisekimo: NSA užgriuvo neregėti patikrinimai, ir ji atsidūrė visuomenės dėmesio centre. Turint omenyje domino efektą, iškeltas viso interneto bazinės struktūros peržiūrėjimo klausimas: kai kurios valstybės svarsto, ar nepašalinti savo duomenų iš JAV teritorijos.
Gruodžio 16 dieną Amerikos teisėjas Richardas J. Laihonas pareiškė, kad NSA vykdytas masinis duomenų rinkimas apie amerikiečių telefoninius pokalbius tikriausiai yra nekonstruktyvus. Gruodžio 17 dieną telefoninių kompanijų ir internetinių kompanijų geriausi vadybininkai pareiškė Barakui Obamai, kad NSA įsibrovimas į jų tinklus – tai grėsmė JAV ekonomikai. Gruodžio 18 dieną Obamos paskirta komisija rekomendavo smarkiai apriboti NSA veiklą.
Tuo tarpu JAV žvalgybos ir nacionalinio saugumo sferų viršūnėse Snoudenas laikomas beprotišku sabotuotoju.
Paprastai apie Snoudena šnekama, kad jis pažeidė priesaiką neviešinti paslapčių. Tačiau Snoudenas sakė, kad raštas dėl neviešinimo, kurį jis pasirašė, – tai civilinis kontraktas. „Ištikimybės priesaika – tai nėra priesaika saugoti paslaptis, – sako Snoudenas. – Tai priesaika, kuri duodama Konstitucijai. Tą priesaiką aš įvykdžiau, o Keitas Alexanderis (NSA vadovas – red. past.) ir Džeimsas Klepperis (JAV Nacionalinės žvalgybos direktorius – red. past.) – ne“.
„Aš neketinu griauti NSA, aš stengiuosi NSA padaryti geresnę, – pabrėžė Snoudenas. – Aš ir dabar dirbu Nacionalinio Saugumo Agentūrai. Tai supranta visi, išskyrus NSA žmones“.
Kas suteikė Snoudenui teisę imtis šitos atsakomybės?
„Tai jie mane pasirinko. Tie, kas prižiūri“, – tvirtina Snoudenas, vardydamas Amerikos kongresmenus. „Diana Feinštein pasirinko mane, kai uždavinėjo prėskus klausimus“ per komiteto klausymus Kongrese. „Maikas Rodžersas pasirinko mane, kai slėpė tas programas“. „Sistema visais aspektais nesusidorojo su savo užduotimi, ir kiekvienas priežiūros lygmuo, kiekvienas atsakomybės lygmuo, kuris privalėjo užsiimti problema, atsisakė savo atsakomybės“, – apibendrino Snoudenas.
Savo sprendimą jis paaiškino taip: „Tu turi galimybę, ir tu supranti, kad visi kiti, sėdintys už stalo, turi tą pačią galimybę, bet jie taip nesielgia. Kažkas juk turi pradėti“.
Prieš paskelbiant dokumentus Snoudenas vėl pamatavo riziką. Tada jis jau įveikė „egoistišką baimę“ (kaip jis pats išsireiškė) dėl poelgio padarinių jam pačiam. „Aš jums sakiau, kad liko tik baimė dėl apatijos – kad žmonėms bus nusispjaut, kad žmonės nenorės permainų“, – prisimena jis dabar.
Bet, kaip žinoma, Snoudeno atvirumas susilaukė didelio atgarsio. Pavyzdžiui, pasipiktino didelės internetinės kompanijos. Jos aptiko, kad NSA įsilaužia į jų tinklus, nors gali įeiti pro „paradines duris“. Kompanijos viena po kitos paskelbė apie duomenų šifravimą. Greitai NSA bus sunkiau masiškai rinkti informaciją.
Snoudenas nuo pat pradžių gynė idėją, kad daugelį NSA ligų (kaip jis supranta) išgydys perėjimas nuo masinio duomenų rinkimo prie individualaus sekimo. Masinis sekimas – tai „tiesioginis pavojus demokratiniam valdymui“, sakė Snoudenas prieš pusmetį.
Interviu Maskvoje Snoudenas pastebėjo; „Vyriausybė nori gauti tai, ko ji niekada neturėjo“. „Jai reikia išsamaus informuotumo. Klausimas, ar mes turime tai leisti“, – paaiškino Snoudenas. Jis palygino NSA įgaliojimus su „generaliniais kratos orderiais“ (leidimu kratyti kiekvieną žmogų), kuriuos naudojo Britanijos kolonijinė valdžia Šiaurės Amerikoje. „Kai taip buvo anąkart, mes išėjome kariauti“, – apibendrino jis.
Bet privačios kompanijos irgi gali sekti elektroninius vartotojus, pastebėjo autorius. Snoudenas paprieštaravo: skirtumas tas, kad valstybė, kuri seka, valioja atimti iš tavęs gyvybę ar laisvę, atsakė Snoudenas.
Pagal Snoudeno supratimą, teisė į privataus gyvenimo slaptumą – visuotinė, ją privalo turėti ne tik amerikiečiai, bet ir užsieniečiai.
Snoudenas taip pat pabrėžė, kad neturi nieko prieš sekimą, kai esama „individualių, aiškių, tikėtinų priežasčių sekti kažkokį žmogų kaip tikrą užsienio žvalgybos agentą“.
Aukšti asmenys iš JAV žvalgybos sako, kad yra ypač susirūpinę dviem „nežinomaisiais“. „Pirmas: ar pavyko Rusijai ar Kinijai persirašyti Snoudeno archyvą iš jo kompiuterio? Tai pats blogiausias scenarijus, pripažino trys valdininkai, kad jis nepatvirtintas faktais“, – sakoma straipsnyje.
Ką sako Snoudenas? Interviu „jis atsisakė pasakyti, kur yra failai, bet pasakė, jog įsitikinęs, kad apsaugojo juos nuo Kinijos žvalgybos Honkonge. Jis taip pat sakė, kad neatsivežė jų į Rusiją“, – rašo autorius.
Antras nežinomasis – neaišku, kiek dokumentų nukopijavo Snoudenas (iki 1,7 mln., kaip tvirtina NSA direktoriaus pavaduotojas Rikas Ledgettas).
„Kai kuri žiniasklaida cituoja Amerikos valdininkų pareiškimus, kad Snoudenas neva tai ėmėsi priemonių automatiniam slaptųjų dokumentų publikavimui tuo atveju, jeigu jį suims ar padarys jam žalos. Yra įvairių priežasčių tuo abejoti. Antai Snoudenas primygtinai įtikinėjo jūsų nuolankų tarną ir kitus, kad nenori spausdinti viso dokumentų masyvo“, – rašo autorius.
Snoudeno patikėtiniai pastebėjo: sukūręs tokį mechanizmą, Snoudenas būtų pasielgęs kvailai. Tada tiems, kas panorės užvaldyti dokumentus, tereikėtų Snoudeną pribaigti.
Interviu Maskvoje Snoudenas atsisakė atsakyti į klausimą, ar yra toks mechanizmas. Vėliau jis atsiuntė užšifruotą laišką, kuriame rašė: „Tai būtų panašiau į savižudybės mechanizmą“. „Tai būtų beprasmiška“, – pridūrė jis.
Interviu Snoudenas nepanoro pranešti savo privataus gyvenimo detalių. Žurnalistas tik išsiaiškino, kad Snoudenas vadina save asketu, maitinasi japoniškais lakštiniais ir traškučiais. „Pas jį ateina svečių, daugelis atneša knygų. Knygų šūsniai, neskaitytos. Internetas – beribė biblioteka ir langas, pro kurį matyti, kaip juda jo reikalai“, – sakoma straipsnyje.
Snoudenas taip pat pastebi, kad visada buvęs namisėda, jam prasmingesnis užsiėmimas – mąstyti, rašyti ir bendrauti su žmonėmis, negu vaikštinėti ir apžiūrinėti įžymybes.
Buvęs NSA ir CŽV direktorius Maiklas V. Heidenas pranašauja, kad Snoudenas Maskvoje prasigers, kaip dauguma „perbėgėlių“. Snoudenas gūžteli pečiais, paaiškindamas, kad visai negeria.
„Bet Snoudenas žino, kad jo buvimas Rusijoje – lengvas ginklas kritikams. Jis nepasirinko prieglobsčio Maskvoje kaip finalinio paskirties punkto. Jis sakė, kad prarado pasirinkimą, kai JAV vyriausybė anuliavo jo pasą tuo momentu, kai jis ketino persėsti skrydžiui į Lotynų Ameriką“, – sakoma straipsnyje.
„Būtų keista, jeigu Rusijos valdžia nestebėtų jo, bet Snoudeno nelydėjo jokia svita, jo svečias nematė arti jokių žmonių. Snoudenas nebandė pranešti ką nors paslapčiomis ir neprašė to savo svečio. Jis turėjo nenutrūkstamą prieigą prie interneto ir bendravo su savo advokatais ir žurnalistais kasdien nuo pirmos dienos Šeremetjevo oro uosto tranzitinėje zonoje“, – sakoma straipsnyje.
Pats Snoudenas pareiškė: „Nėra jokio pagrindo tvirtinti, neva aš ištikimas Rusijai, Kinijai ar kokiai kitai šaliai, išskyrus JAV“. „Aš apskritai neturiu jokių santykių su Rusijos vyriausybe. Aš nesu sudaręs su ja jokių susitarimų“, – pridūrė jis.
„Jeigu aš ir perbėgėlis, – sakė Snoudenas, – tai aš perbėgau iš valstybės prie žmonių“.
Informacijos šaltinis – "The Washington Post"
Nuotraukoje: skandalingasis Edvardas Snoudenas.
2013.12.27
