Rugsėjo 20-ąją dieną Ekvadore prasidėjo masinės demonstracijos, kurios palaipsniui apėmė visą šalį.
Rugsėjo 29-ąją ir 30-ąją sostinėje Kite ir didžiausiame Ekvadoro mieste Gvajakilyje surengtos didžiulės demonstracijos, peraugusios į masines riaušes: buvo padeginėjami kioskai, automobiliai, plėšiamos parduotuvės. Šiuos neramumus inicijavo prieš reformas protestuojantys policijos pareigūnai ir jų giminaičiai.
Neseniai Ekvadoro valdžios buvo priimti įstatymai dėl policijos pareigūnų atlyginimų mažinimo 10-čia procentų (nuo 2011 metų sausio 1 dienos), be to, kai kuriuose policijos padaliniuose nuo ateinančių metų pradžios planuojami ir atleidimai.
Rugsėjo 30-osios dienos ryte šalies prezidentas Rafaelis Korrea buvo sužeistas, kai grupė mitinguojančių policininkų jį užpuolė ir pradėjo spardyti, o vienas iš užpuolikų trenkė kastetu į pilvą. Prezidento apsauga jį apgynė, R.Korrea buvo nugabentas į ligoninę, kur jam buvo diagnozuoti pilvo ir kojų sumušimai bei šonkaulių lūžiai.
Po dviejų valandų prie ligoninės atvyko protestuojančių policininkų minia, kuri apsupo ligoninę. Protestuotojų lyderiai pareiškė, kad neišleis prezidento iš ligoninės. Po kurio laiko vaduoti prezidento atvyko kariuomenės padaliniai – apie 500 kariškių. Jie susirėmė su policijos pareigūnais. Susirėmimuose vienas policininkas žuvo, per 20-imt sužeista. Sužeista ir per 30-imt kariškių. Po grumtynių kariškiai prasiveržė į ligoninę ir išgabeno prezidentą R.Korrea su šarvuočiu. Jis buvo saugiai nugabentas į savo rezidenciją. Socialistas R.Korrea buvo išrinktas Ekvadoro prezidentu 2006 metų lapkričio mėnesį, nugalėjęs įtakingą oligarchą A.Naboa, ir pradėjo eiti savo pareigas nuo 2007 metų pradžios. Kituose prezidento rinkimuose, kurie vyko 2009 metų balandį, R.Korrea vėl laimėjo šalies vadovo rinkimus.
Šioje Lotynų Amerikos šalyje per pastarąjį dešimtmetį vyko atkaklios politinės batalijos. 2002 metų rugsėjo mėnesį Ekvadoro prezidento rinkimus laimėjo atsargos kariškis pulkininkas Liusijo Gutjeresas. Jis bandė ryžtingai kovoti su korupcija, tačiau susidūrė su nuožmiu korumpuotų politikų ir pareigūnų pasipriešinimu. Galiausiai prieš L.Gutjeresą buvo organizuota apkalta, ir 2005 metų balandžio mėnesį jis buvo nušalintas nuo posto. Prezidento pareigas perėmė nuosakingesnis viceprezidentas L.Palasijo, kuris valdė šalį iki 2007 metų pradžios.
Ekvadore šiuo metu gyvena apie 15 milijonų gyventojų. 55 procentus gyventojų sudaro metisai, 25 procentai – indėnai (dauguma kečujų tautybės), 14 procentų – baltieji, 5 procentai yra juodaodžiai (vergų iš Afrikos palikuonys). Vienas procentas šalies gyventojų – išeiviai iš Azijos: daugiausia kinai, japonai ir korėjiečiai. Šalis sunkiai atsigauna po ekonominio nuosmukio, kuris lydi Ekvadorą jau visą dešimtmetį. Per pastaruosius kelerius metus vis mažiau pajamų gaunama iš turizmo sektoriaus. Nuo 2005 metų į Ekvadorą atvykstančių turistų sumažėjo beveik trečdaliu – 29 procentais. Ekvadore, skirtingai nei kaimyninėje Peru valstybėje, silpnai išvystytas žemės ūkis. Iš žemės ūkio produkcijos daugiausia eksportuojami tik bananai ir kakava. Stambiausias bananų ir kakavmedžių plantacijas, kaip ir kelis cukraus fabrikus, valdo turtingiausias Ekvadoro pilietis oligarchas Alvaro Naboa. „Bananų karaliumi“ vadinamas A.Naboa turi didžiulę įtaką, jis kontroliuoja daug žymių politikų ir pareigūnų. Apie 60 procentų šalies biudžeto pajamų sudaro iš naftos verslo gaunamos pajamos. Net 45 procentai Ekvadoro piliečių gyvena žemiau skurdo ribos.
Lotynų Amerikos regione jaučiamas vis didesnis atotrūkis tarp turtingiausių valstybių grupės – Urugvajaus, Argentinos, Čilės, Kosta Rikos, besivystančių vidutinio lygio šalių grupės – Peru, Brazilijos, Kolumbijos, Surinamo, ir skurdžiausių šalių grupės – Bolivijos, Ekvadoro, Gvatemalos, Nikaragvos ir Hondūro. 1920 – 1970 metais beveik visas Lotynų Amerikos valstybes valdė elito atstovai. Visos regiono valstybės buvo gana skurdžios, ir tik vienintelė Argentina dar 1930 – 1935 metais pasiekė santykinai aukštą gerovės lygį, čia jau tuomet susiformavo gausi vidurinioji klasė. Tačiau nuo 1960 – 1963 metų daugumoje Lotynų Amerikos šalių prasidėjo permainos, į kovą prieš oligarchiją, prieš išnaudotojišką elito viešpatavimą įsitraukė daug iš viduriniosios klasės bei skurdžių sluoksnių kilusių piliečių, pradėjo kurtis nepriklausomos profsąjungos ir pilietiniai judėjimai. Štai Urugvajuje nuo 1960 metų pradėjo aktyvai reikštis studentų organizacijos, įvairios profsąjungos ir pilietiniai judėjimai.
Susidūrę su represijomis, Urugvajaus opozicijos aktyvistai įkūrė partizanų judėjimą „Tupamaros“, šiam judėjimui priklausė apie 100 narių, jų veiklą palaikė per tūkstantį aktyvių rėmėjų. Nors prieš „Tupamoros“ narius buvo imtasi žiaurių represijų (dalis jų buvo nužudyti, daug judėjimų narių ilgam įkalinti), tačiau jų pastangos nebuvo bevaisės. 1987 – 1990 metais Urugvajuje prasidėjo demokratizacijos procesai, įkalinti „Tupamaros“ nariai paleisti iš kalėjimų, prasidėjo ryžtinga kova prieš korupciją. Šiuo metu Urugvajus neatpažįstamai pasikeitęs, šioje šalyje skurdo lygis labai sumažėjo, egzistuoja gausi vidurinė klasė, ši šalis vadinama „Lotynų Amerikos Šveicarija“.
Beje, „Tupamaros“ organizacijai priklausė ir dabartinis Urugvajus prezidentas Ch.Muchika, kovojęs partizanų gretose, vėliau net 14 metų praleidęs kalėjime. Ir kai kuriose kitose Lotynų Amerikos šalyse – Argentinoje, Kosta Rikoje, Suriname – pavyko įgyvendinti ryžtingas reformas, pažaboti oligarchiją. Ekvadoro ateitis priklausys nuo to, ar bus imtasi veiksmingų priemonių oligarchijos pažabojimui.
Nuotraukoje: Ekvadoro prezidentas Rafaelis Korrea.
2010.10.09
