Vytautas Rutka
Dar viena viltis sudužo. Krepšininkai grįžta nuleistom galvom. Ypač talentingasis Jonas Valančiūnas, į kurį dėta tiek vilčių! Ir Jonas Mačiulis, ir Mindaugas Kuzminskas toli gražu nebuvo tokie, kokie retsykiais būdavo. Tik Mantas Kalnietis stebino meistriškumu, bet vienas lauke – ne karys. 
Gaila trenerio Jono Kazlausko, gaila Krepšinio fedracijos prezidento Arvydo Sabonio, kurio sūnus olimpiadoje buvo blankokas. Bet jis dar gal parodys, kaip reikia žaisti šalies rinktinėje. Gaila mūsų visų, kuriems rūpi Lietuvos garbė.
Niekaip negaliu suprasti, kaip europinio svorio meistrai, čia paminėti ir nepaminėti, gali taip prastai mėtyti į krepšį. Suprantu, kai neįmeta iš labai sunkių padėčių, įnirtingai dengiami, bet juk dažnai mūsiškiai nepataikydavo visiškai laisvi – nei iš toli, nei iš arti. Akivaizdu, kad laimi tik tos komandos, kurios sėkmingai mėto tritaškius.
Kodėl tik vienas kitas yra šioks toks tritaškininkas, kodėl ne dauguma? Robertas Javtokas baigia krepšininko karjerą, bet mėtyti baudų taip ir neišmoko. Graudu būdavo žiūrėti: taikosi taikosi aukštaūgis, ir vis pro šalį.
Apmaudu ne dėl to, kad pralaimėjome tris kartus iš eilės, apmaudu, kad buvome sutriuškinti.
Sportininkai garsina mūsų mažytę šalį pasaulyje, jos vardą tūlas labai tolimos šalies pilietis žino vien dėl to, kad turime Sabonį, Valančiūną, Meilutytę.
Nenusiminkime, ir šį kartą jie plačiai nuskambėjo – triukšmingai pralaimėdami. Šiais laikais pasaulį bandoma nustebinti įvairiausiais triukais, bjauriais skandalais. Būtume pralaimėję vos vos, niekas dabar nesistebėtų, neatkreiptų dėmesio.
Nemanau, kad šį kartą mūsų vilties vyrai suklupo tyčia, nors buvo tokių kalbų po rungtynių su kroatais. Nesąmonė!
Didysis sportas, deja, yra ir didelis nešvarus biznis, ir politika. Visuose lygiuose pasitaiko brudo. Štai įkliuvo net vienas Olimpinio judėjimo funkcionierius, spekuliavęs bilietais. Netiesa, kai sakoma: svarbu dalyvauti, nebūtina užlipti ant apdovanojimų pakylos. Taip turėtų būti, bet taip nėra. Šalys neriasi iš kailio, siekdamos medalių, aukso. Šlykščiausiai elgėsi Rusija. Tiesa, mūsų pasididžiavimas Virgilijus Alekna sako, kad ne tik Rusija.
„Rusija – tik viena problema. Bet yra dar bent 10 valstybių, kuriose ta problema ne tokia maža. Tai ir mūsų artimiausi kaimynai iš pietų, kelios Afrikos valstybės: Etiopija, Kenija, Azijoje – Kinija. Visų valstybių neišvardysiu. Jose irgi yra panašių problemų – įtariama, kad visa dopingo sistema toleruojama aukščiausiu lygiu. Tai tikrai nelygios sąlygos. Tiems sportininkams, kurie nori taip, kaip mes Lietuvoje, pasiekti gerų rezultatų, bus labai sunku („Valstybė“. 2016 rugpjūtis, Nr.8, interviu „Dėl dopingą rijusio vengro V.Alekna prarado 1 mln. JAV dolerių“).
Tai gal tie afrikiečiai ir afrikietės, kurių ištvermei niekaip neprilygsta europiečiai, irgi kažką ryja?
Didysis sportas žalingas sveikatai. Man gaila plaukikų, kurie kasdien mirksta vandenyje, užuot plaukioję savo malonumui ir sveikatai; ypač merginų, kurių kūno formos panašėja į vyrų. Ypač gaila maratono bėgikų ir begikių. Senatvėje jie turės rimtų problemų: judės invalido vežimėlyje arba kęs sąnarių skausmus. Baisu stebėti dviratininkus, be sustojimo važiuojančius du šimtus ir daugiau kilometrų. Sovietmečiu vienas sporto specialistas siekė, kad futbole būtų draudžiama kamuolį priimti ir atmušti galva, nes kiekvienas stiprus smūgis – tai smegenų sutrenkimas, kuris ilgainiui gali blogai baigtis.
Bet jo, žinoma, niekas nepaisė. Viena mūsų bėgikė anais laikais pačiame jėgų žydėjime metė didįjį sportą sakydama: aš dar noriu būti moteris ir turėti vaikų. (Turbūt panašiai samprotauja buvęs plaukikas Arvydas Juozaitis, kuris anais laikas metė plaukimą ir tapo politiku, filosofu, rašytoju. Rūtai jis irgi pataria išlipti iš baseino ir studijuoti, kurti šeimą). Krepšininkai dažnai visu ūgiu taip krinta ant parketo, kad tik stebiesi – kaip jis dar sugeba atsikelti ir žaisti toliau. Paskutinėse rungtynėse su australais Paulius Jankūnas skausmo iškreiptu veidu atsisėdo ant atsarginių suolelio ir į aikštelę negrįžo. Ten jo labai trūko.
Sportuoti – sveika, bet tik mėgėjiškai, savo malonumui, nepersistengiant, ne už pinigus. Tačiau būtent pinigai, kartais labai dideli, žmogų verčia vilkti lėktuvus, kilnoti nepakeliamus rutulius, bėgti dešimtis kilometrų, ryti sveikatai žalingas piliules… Pinigai ir garbė. Gerai, jeigu sveikatą aukojantiems sportininkams profesionalams rūpi dar ir Lietuvos garbė. Labai savotiškai Lietuvos garbę gina vienas milijonierius: „…tuo metu, kai Lietuvos olimpiečiai Rio de Žaneiro olimpiadoje gina Lietuvos garbę, Arvydas Avulis griauna legendinį „Žalgirio“ stadioną. Taip – nors ir trumpam – sukuria tam tikrą monumentą Lietuvos elito cinizmui.“ („Valstybė“, Eduardas Eigirdas „Avulis ir ko“ dovana olimpiečiams“, rugpjūtis). Vilnius jau neturi net apleisto stadiono, ir dar ilgai neturės.
Visai netikėtai nuklydau į lankas. Tokių pesimistinių, šventvagiškų samprotavimų sovietmečiu nebūtų paskelbęs joks laikraštis (portalas slaptai.lt gal nepabijos?). Jiems nepritars daugelis interneto skaitytojų, įvairių sporto šakų sirgaliai, nes žiūrėti, kaip kiti lieja prakaitą, išties daro stebuklus sporto aikštelėse, stadionuose, baseinuose, – žymiai paprasčiau.
Tad ir aš einu patogiai atsisėsti į fotelį ir žiūrėti lengvaatlečių olimpinių startų, nes jaunystėje pats mėgėjiškai, ne už pinigus, sportavau: šokau į aukštį ir tolį, svaidžiau ietį ir granatą, bėgau šimtą metrų (12 sek.), spardžiau futbolą…
O dėl krepšininkų nesėkmės neverta jų labai barti. Vyrus reikia stiprinti psichologiškai ir mokyti mėtyti į krepšį bent iš vidutinių nuotolių.
2016.08.19; 06:11
