Taip, tai tiesa. Rugsėjį Estijos valstybės energetikos įmonė „Eesti Energia“ pranešė, kad per ateinančius dešimt metų į degiųjų skalūnų gavybą bus investuota 3–4 mlrd. eurų. Už šią sumą, kuri litais sudarytų nuo 10 iki beveik 14 mlrd., žadama pastatyti daugiausia septynias skystojo kuro gamyklas – elektros gamybos pajėgumus tai padidintų iki 420–560 megavatų.
„Eesti Energia“ vadovas įsitikinęs, kad ši investicija atsipirks, nes, investavę į skalūnų dujų gavybą ir padidinę skystojo kuro gamybą, estai po dešimties metų taps energetiškai nepriklausomi ir nebejaus energijos išteklių deficito. Teigiama, kad Estija šį sprendimą būtų priėmusi kiek anksčiau, tačiau ji gana ilgai laukė, kol Lietuva pradės statyti atominę elektrinę. Matydama, kad šis laukimas gali tęstis amžinai, nebenori rizikuoti ir apsisprendė priimti sprendimą, kuris priklauso tik nuo jos gyventojų politinės valios.
Estija įgyvendina pasaulinę viziją
Šiandien Estija beveik neimportuoja elektros energijos, o 3 ar 4 mlrd. eurų investicijų bus skirta tam, kad senstant šiuo metu funkcionuojančiai įrangai būtų pastatyti nauji pajėgumai, kurie Estijai leistų ir ateityje pasigaminti būtiną elektros energijos kiekį. Toks sprendimas priimtas vadovaujantis Vakarų, nors iš tiesų beveik visame pasaulyje galiojančia, praktika, kai stengiamasi kuo geriau apsirūpinti elektros energija. Tai paaiškinama daugybe veiksnių, darančių teigiamą įtaką ekonomikai.
Visų pirma turime kalbėti apie naujas darbo vietas, kurios sukuriamos tiek statant elektrą gaminančius įrenginius, tiek vėliau juos eksploatuojant. Kadangi energetikos sektorių ne taip labai veikia ekonominės krizės, darbo vietų skaičiaus augimas šiame sektoriuje yra ekonomiką stabilizuojantis veiksnys, be to, jis teigiamai veikia vidutinio darbo užmokesčio kilimą. Nes daugelyje valstybių energetikų atlyginimai didesni nei tos šalies atlyginimų vidurkis.
Reikia suvokti, kad statybos darbai, augantis užimtumas (ne tik energetikos, bet ir su ja susijusiuose sektoriuose), kaip ir didėjantys atlyginimai, didina mokesčių surinkimą, dėl to daugiau ir stabilesnių pajamų surenkama į valstybės biudžetą, taip pat pensijų ir sveikatos draudimo sistemų biudžetą. Visos valstybės siekia subalansuotos užsienio prekybos, kad iš užsienio pirktų ne daugiau, nei eksportuoja, ir taip pinigai nenutekėtų iš ekonomikos. Kadangi ne visos valstybės turi dujų ar naftos, bent jau elektros energijos srityje stengiamasi iki minimumo sumažinti pinigų nutekėjimą už importuojamą elektrą.
Šiame kontekste galima prisiminti ir tai, kad plėtojant energetikos gamybą atsirandantis specialistų poreikis teigiamai veikia ir švietimo sistemą – ji gana greitai prisitaiko prie augančio poreikio ir pradeda rengti tos srities specialistus. Ir nors šio proceso įtaka ekonominiams rodikliams nėra didelė, ilguoju laikotarpiu didėjanti kompetencija – labai svarbus veiksnys, siekiant didinti šalies konkurencingumą.
Apie tai, kad Vakaruose tam tikro kiekio elektros energijos gamybos užtikrinimas vertinamas kaip būtina sąlyga įtvirtinti šalies energetinį saugumą, bei tai, kad dažniausiai valstybėse, kurios importuoja didesnį kiekį elektros energijos, ilgainiui vidutinė elektros kaina rinkoje yra didesnė, tikriausiai neverta nė užsiminti. Taigi, Estijoje įtvirtinama pasaulinė praktika, o Lietuvoje sugebama rasti tūkstančius argumentų, kodėl būtina importuoti elektrą iš užsienio.
Lietuva prisitaiko ir įgyvendina trolių viziją
Susidaro įspūdis, kad visame pasaulyje gyvena kvailiai, statantys elektrą gaminančius įrenginius, ir tik Lietuvoje gyvena gudragalviai, nes jie suprato, kad geriau nestatyti savo bazinius elektros poreikius tenkinančio šaltinio ir mokėti už elektrą kaimynams, taigi, taip finansuoti jų energetikos infrastruktūros ir darbo rinkos plėtrą. Tad ir vėl galima konstatuoti, kad Estija, siekdama realizuoti savo šalies ekonominį potencialą, ryžtingai žengia diegdama pasaulinę praktiką, tik šį sykį energetikos sektoriuje.
O kultūringi ir labai romūs lietuviai ir toliau stengiasi demonstruoti, kad savo valia žengia priešinga kryptimi ir įgyvendina unikalų energetinės gerovės bei energetinio saugumo modelį, paremtą importu iš kaimynų. Ir dar tobulai apsimeta, kad nesupranta, jog pastarąjį dešimtmetį, siekdami užsitikrinti bazinę elektros gamybą, nuolat atsitrenkdavo į Kremliaus struktūrų organizuojamą pasipriešinimą. Į tai Kremlius investuoja milžiniškas lėšas ir nuolat aktyvina senus bei telkia naujų sąjungininkų.
Taip siekia ne šiaip sužlugdyti lietuviškos atominės elektrinės statybą, bet ir išsaugoti Lietuvos rinką, iš jos generuojamas milijardines pajamas bei savo įtaką, nes ją per Lietuvos nutiestas jungtis su Lenkija ir Švedija bus galima plėsti ir į šiuos regionus.
Kremlius taip įsitikinęs savo pergale šioje srityje, kad jau prieš penkerius metus pradėjo steigti savo energetikos gigantų padalinius Lenkijoje ir Skandinavijos šalyse, kurių tikslas ateityje – išnaudojant Lietuvos infrastruktūrą bei jungtis su Vakarais parduoti Baltarusijoje, o jei pavyks – ir Kaliningrade statomų atominių elektrinių pagaminsimą elektrą. Tokį Kremliaus pasitikėjimą savimi galima suprasti. Juk masiškumas, su kuriuo Lietuvos verslininkai, ypač oligarchinės ir nomenklatūrinės struktūros, su jais siejami politikai bei visuomenininkai, dalyvavo žlugdant naujos atominės elektrinės projektą, nustebino net visko mačiusią mūsų redakciją.
Kai įsteigėme žurnalą VALSTYBĖ, vienas pagrindinių uždavinių, kurį kėlėme, buvo energetinis švietimas – siekėme sutelkti visuomenę, kad būtų priimti sprendimai, kurie leistų padidinti jos gerovę bei išvaduotų Lietuvą iš Rusijos energetinės įtakos. Todėl neabejojome, kad Rusija investuos milijonus, siekdama mums trukdyti, tačiau nesitikėjome, kad tai darys verslininkai ir net bendrovė, tiesiogiai susijusi su Rusijos elektros gamybos ir prekybos gigantu „Inter RAO“.
Įsivaizdavome, kad bus įkurtas koks nors išmanusis leidybos startuolis, kurio sąsajų su Rusija įžvelgti bus neįmanoma. Tačiau akivaizdu, kad Kremlius taip tvirtai įsitikinęs lietuvių gebėjimu ignoruoti realybę, prisitaikyti ir meluoti vienas kitam bei patiems sau, kad sąmoningai parinko tuos, kurių pinigų kilmės priklausomybė nuo Rusijos energetikos akivaizdi. Taip ne tik mums, bet ir visai Lietuvai pademonstravo, kad dėl šventos ramybės galime užmerkti akis ir nematyti to, kas akivaizdu.
Todėl šiandien, kai vaikštau prekybos vietose, kuriose su „Inter RAO“ pinigais priperėti žurnalai tiesiog lipa ant mūsų žurnalo viršelio ir visaip stengiasi mus užgožti, suprantu, kad tai yra ne tiek pastangos ekonomiškai sunaikinti mūsų leidinį, nes tai galima pasiekti ir siekiama ir kitais būdais, kiek ženklas visiems, kad jei neprisitaikysi – susimokėsi.
Todėl galima suprasti, kad tuo metu, kai dalis žiniasklaidos įsisavino rusų tarpininkų pinigus, agituodama prieš Visagino atominę elektrinę, dauguma šį procesą ignoravo ir apsimetė, kad Rusijos interesų, kaip ir juos palaikančių verslo, politikos bei žiniasklaidos struktūrų, nėra. Juk kam dėl kažkokios bazinės elektros gamybos rizikuoti papildomomis problemomis versle ar atsitrenkti į povandeninius akmenis siekiant karjeros? Juk yra daug pavyzdžių, kai išmintingai pripažinęs, kad Lietuvai tinkamiausias unikalus energetikos sprendimas – didžiausias elektros importas, ir ištaręs griežtą „Ne“ lietuviškai atominei elektrinei, gali klestėti. Gal todėl neverta stebėtis, kad Lietuvos oligarchų dauguma labai aiškiai pademonstravo savo priešišką poziciją Japonijos ir JAV bendrovės „Hitachi“ investicijų atžvilgiu.
Estai stato, ukrainiečiai kariauja, lietuviai finansuoja Rusiją
Nors tai gėdinga situacija, turime pripažinti, kad šiemet, kai Rusija žudė ukrainiečius, besikaunančius už savo laisvę, mes tik žodžiais juos rėmėme. Nes juk importuodami elektros energiją ir generuodami pelną valstybinėms Rusijos struktūroms esame didžiausi (vertinant pagal už Rusijos energijos išteklių importą sumokamą mūsų pajamų dalį) Vladimiro Putino karinės kampanijos finansuotojai.
Šiame kontekste akį rėžia tų verslininkų, politikų, žurnalistų ir dainininkų, kurie aktyviai kišo pagalius į atominės elektrinės projektą, pastangos demonstruoti savo patriotišką paramą Ukrainos tautai. Tačiau ir vėl tokią poziciją galima suprasti. Jei visuomenė apsimeta, o gal iš tiesų tiki, kad visi šie žmonės žaliaisiais lietuviškos atominės elektrinės priešais tapo atsitiktinai, tai kuo jie rizikuoja?
Tokiu atveju tie verslininkai, kurie savo laiku susikrovė turtus, nes buvo lojalūs su Rusija ir „Gazprom“ susijusiai nomenklatūrai ar net naudojosi Rusijos specialiųjų tarnybų priedanga, gali ramiai sau remti politikus ir menininkus, kurie meilę gamtai įsivaizduoja tik kaip priešinimąsi lietuviškai atominei elektrinei. Juk būtent tai, kad jos nėra, sukuria prielaidas Rusijai baigti statyti Baltarusijos, o ateityje – ir Kaliningrado atomines elektrines, kurios bus aušinamos Neries ir Nemuno vandenimis.
Priešinimasis lietuviškai atominei elektrinei, kuri galėtų užtikrinti bazinės elektros gamybos poreikį, yra ne šiaip pagalba V. Putinui, siekiančiam gauti vis daugiau pajamų iš elektros eksporto, ir ne tik Rusijos kariuomenės finansavimas bei Lietuvos ekonominio potencialo mažinimas. Pasipriešinimas lietuviškai atominei jėgainei yra ir didžiausią pavojų Lietuvos gamtai keliantis veiksmas. Nes kuo mažiau elektros Lietuva pasigamins, tuo daugiau atominių reaktorių Rusija pastatys mūsų šalies pasienyje. Nes tik visiškas naivuolis ar profesionalus Kremliaus trolis gali galvoti, kad jei Lietuva neturės bazinės elektros gamybos, ateityje daugiausia elektros pirksime iš Švedijos ar Lenkijos. Juk visi puikiai žinome, kad siekdama užvaldyti rinką Rusija tikrai mažins kainas tol, kol pradės dominuoti. Tad, trumpai pasidžiaugę mažomis kainomis, ilgam atsidursime V. Putino kišenėje.
CITATOS
LIŪDESYS DĖL LIETUVOS ENERGETIKOS INSTITUTO
Neseniai Lietuvos energetikos institutas paskelbė dar vieną savo analizę, kurioje pateikiama tai, kas geriau Lietuvai. Ši įstaiga dar kartą sugebėjo įžvelgti, kad Lietuvai elektrą importuoti naudingiau nei ją gaminti. Taigi, Lietuvos energetikos institutas stengiasi moksliškai pagrįsti tai, ko realybėje nėra, nes visos klestinčios šalys stengiasi didelę dalį elektros energijos pasigaminti pačios.
Tokią genialią išvadą mūsų brangūs mokslininkai padarė net nežinodami galutinių sąlygų, kurioms esant bus finansuojama ir statoma lietuviška atominė elektrinė, optimistiškai vertindami ateities kainas elektros rinkoje ir nevertindami tos naudos, kurią Lietuva gaus dėl augančių darbo vietų, didesnių mokesčių pajamų, mažesnio užsienio prekybos deficito ir t. t. Belieka daryti prielaidą, kad Energetikos institutas tik dar kartą tapo instrumentu, kurio tikslas – politikams sudaryti patogias sąlygas nieko nedaryti.
Kitokių išvadų tikėtis ir nereikėjo, nes susidaro įspūdis, kad bazinės elektros energijos gamybos sektoriuje sukuriamos darbo vietos, kaip ir papildomos pajamos iš mokesčių, niekam nerūpi. Net ekonomistas Raimondas Kuodis, dažniausiai savo argumentus dėliojantis gana logiškai, kai tik kildavo klausimas dėl atominės elektrinės, akcentuodavo tik galimą elektros kainą projekto atsipirkimo laikotarpiu, tačiau nepaaiškindavo, kad tokia kaina būtų ne visą atominės elektrinės veikimo laiką. Kas lemia tokį vienpusiškumą, atsakyti neįmanoma. Akivaizdu tik viena – didelė dalis energetikų, ekonomistų, žurnalistų ir šiaip populistų yra pasiryžę įrodyti, kad Lietuva gali išrasti naują energetinio, o gal ir egzistencinio saugumo rūšį – viską importuoti.
ESTIJOS ATSTOVAI GALĖTŲ ELGTIS ATSAKINGIAU
Galima suprasti estus, kad jie nebeturi kantrybės laukti, kol mes pradėsime statyti atominę elektrinę, todėl investuos milijardus eurų į nuosavus pajėgumus. Tačiau būtų gerai, jei mūsų partneriai elgtųsi atsakingiau ir neužsižaistų, nes užsižaidimas padeda Rusijos struktūroms. Juk viena yra iki minimumo sumažinti savo dalyvavimą naujos atominės elektrinės Lietuvoje projekte, ir visai kas kita yra skleisti Kremliui patinkančias abejones dėl šio projekto rentabilumo.
Galima paminėti keletą skaičių, kurie leidžia suprasti, kad mūsų draugai elgiasi nelabai gražiai teigdami, jog mūsų projektas jiems atrodo ne toks patrauklus. Estija į savo jėgaines ketina investuoti nuo 10 iki 14 mlrd. litų ir savo elektros generavimo pajėgumus padidinti iki 420–560 megavatų, o Lietuvos atominė elektrinė kainuotų apie 17 mlrd. litų, tačiau jos vieno reaktoriaus pajėgumas siektų 1 350 megavatų.
Nuotraukoje: žurnalo “Valstybė” redaktorius Eduardas EIGIRDAS, šio komentaro autorius.
Informacijos šaltinis – žurnalas “Valstybė” (www.valstybe.eu)
2014.11.11; 04:42
