Zulfugaras Ibrahimovas
Vokietija padarė klaidą. Labai didelę ir labai rimtą. Deja, viltys, dėtos į vokiečių politikų protą, nepasiteisino – šiandien Budestagas pripažino apgaulingą (suklastotą) „armėnų genocidą“.
Vadinamasis civilizuotasis pasaulis nieko nepasimoko ir nenori mokytis. Darydama klaidą po klaidos, Vakarų civilizacija nepastebi, kaip nenumaldomai stumia visą žmonijos civilizaciją į bedugnę. Ir kuo isteriškesnės darosi pastangos neva tai apginti „krikščioniškąsias vertybes“, tuo daugiau problemų Vakarai patys sau prisidaro.
Dabartinė migracijos krizė tai patvirtina. Gal europiečiai dar ne iki galo suvokia, į ką įsipainiojo, neteisingai supratę savo „civilizacinį vaidmenį“. Bet jie įsipainiojo į labai rimtą problemą, kurios visą kainą jiems dar teks pajusti. Viskas dar tik prasideda. Buvo galimybė nukreipti nuo savęs pavojų, bet tam reikėjo laikinai užmiršti savo „civilizacinį“ vaidmenį ir pamėginti kalbėtis su tais, į kuriuos įpratę žvelgti iš aukšto,paniekinančiai. Turkija buvo vienintelė viltis apsaugoti europiečius nuo migaricinės katastrofos. Tereikėjo apriboti ambicijas, apmokėtas armėnų pinigais. Bet Europa Vokietijos asmenyje nesugebėjo sutramdyti savo puikybės.
Nugalėjo fašizmas, rasizmas, išankstinis nusistatymas kitos religijos žmonių atžvilgiu. Turkija nenusipelnė tokio požiūrio, tokio smūgio į nugarą iš savo lyg ir sąjungininkės. Tarp Turkijos ir Vokietijos istoriškai susiklostė geri santykiai. Ir iki šiol Berlynas laikėsi, nepaisant visų armėnų lobistų atakų. Prasimanyto „genocido“ pripažinimo klausimas ne kartą buvo keliamas Vokietijos įstatymo leidėjams, ir vis subyrėdavo, atsitrenkęs į šalies vadovybės pozicijos tvirtovę. Tos pačios Merkel.
Kas gi staiga nutiko, kad armėnams pavyko įtikinti vokiečius tuo, ko jie nedarė ir ko liudytojais nebuvo? Kodėl staiga Vokietija nusprendė imtis atsakomybės už kažkokius šimtmečio senumo įvykius, kurių realiai nebuvo ir kurie egzistuoja tik armėnų mitų kūrėjų interpretacijose?
Viskas labai paprasta. Beje, ir armėnams visai neverta triumfuoti ir rengti fejerverkus. Nes jais, kaip paprastai, pasinaudota kaip negyvus daiktu, kurį galima savo nuožiūra kilnoti iš vietos į vietą. Kad ir kaip armėnai stengėsi, kiek išlaidavo, nieko nesigavo, kol poniai Merkel neprireikė ginklo prieš Turkiją.
Ir čia kaip tik po ranka pakliuvo užsigulėjusi ir iš terminų išėjusi prekė – armėnų klausimas. Jis pritiko pačiu laiku, kad galima būtų paspausti Ankarą ir priversti prisiimti visą migrantų iš Artimųjų Rytų krūvį, už tai nieko nereikalaujant. Migracinio sprogimo kaltininkai buvo Vakarai, bet kažkodėl tą krūvį turi nešti Turkija. Kodėl? Tik todėl, kad to nori „civilizuotasis pasaulis“? Tai tas pats pasaulis, kuriame klesti ksenofobija ir neonacizmas ir kuriame prie viso šito daugiausia tauškiama apie demokratiją ir teises.
Dabar Vakarų civilizacija jau šiurpsta, nosis prieš nosį susidūrusi su musulmonų civilizacija jau savoje teritorijoje. Norėtųsi sakyti „taip jiems ir reikia“, jeigu visa tai nebūtų pavojinga visam pasauliui.
Europos Sąjunga Vokietijos asmenyje sumanė laikyti Turkiją už „trumpo pavadėlio“, pripažindama apgaulingą „armėnų genocidą“. Bet tai pati kvailiausia, pati pavojingiausia ir labiausiai griaunanti idėja, kuri tegalėjo ateiti į galvą Angelai Merkel ir jos proarmėniškiems patarėjams. Išsikapstyti iš migracinių spąstų Europa galėjo tik susitarusi su Ankara.
O gąsdinti Turkiją ir spausti ją – tai nerimta, tuo labiau, turint omenyje, kiek toje šalyje gyvena turkų. Pakanka paprasčiausiai pasidomėti turkų tautos istorija, kad suprastum, kokia pražūtinga tokia idėja. Viskas, ko pasieks Bundestagas, tai tik atstums Ankarą.
Galima sakyti, kad dabartiniu sprendimu Vokietija prarado Turkiją. O juk galėjo, priešingai, įgyti dar ištikimesnę ir patikimesnę partnerę, jeigu nebūtų šiandieninio balsavimo. Stipri musulmoniška, bet ištikima vakarietiškoms vertybėms valstybė galėjo tapti tvirta užtvara Europai, jeigu ši būtų atsisakiusi savo puikybės ir priešiškumo viskam, kas „nekrikščionišką“ ir nepakankamai „balta“…
Ką gi, dėl šiandienio Bundestago sprendimo pralaimės visi. Žinoma, tai smūgis Turkijai, bet ir pati Europa smarkiai pralaimėjo. O Armėnija? Apie ją apskritai neverta kalbėti – armėnai nieko neišpeš iš savo intrigėlės, išskyrus dar labiau apgailėtiną gyvenimą ir gyvenimą be prošvaistės.
O juk viskas galėjo būti kitaip, jeigu… Beje, istorija nežino tariamosios nuosakos.
Nuotraukoje: Turkijos armija, viena iš galingiausių ne tik Europoje, bet ir NATO aljanse.
Informacijos šaltinis: Day.az
2016.06.06; 12:02
