Mūsų Europa suspausta kaip sūris. Lietuvoje jaučiame karštą karo veiksmų Ukrainoje kvėpavimą, bet dar karščiau Viduržemio jūros pakrantėje. Jeigu nebijotume pažiūrėti teisybei į akis, į tai, kas vyksta mūsų pietinėje pakrantėje – taip, turime pietinę pakrantę, ne tik Baltijos jūrą.
Laikas priprasti, bičiuliai, kad visa šiaurinė Viduržemio jūros pakrantė – tai irgi mūsų, Europos Sąjungos, pakrantė. Mes turime teisę ten važiuoti, dirbti – jeigu gausime darbo!, – balsuoti savivaldybių rinkimuose neatsisakydami Lietuvos pilietybės. Jokiu būdu neraginu ten vykti. Tačiau žinoti, kad galima lėktuvu, autobusu, traukiniu, automobiliu, motociklu, dviračiu, pėsčiomis – ir leidimo jokio nereikia prašyti, – tai jau malonus jausmas.
Putinas kaip sąjungininkas kovoje su islamistais vertas Ukrainos?
Tačiau negeri dalykai dedasi toje mūsų pakrantėje. Ispanijos laikraštis „ABC“ rašo: „Viduržemio jūra islamistams nustojo būti plačiu grioviu.“ Nėra abejonės, rašo choru visi to regiono laikraščiai, kad artimiausiu metu apsišaukėlė Islamo valstybė, įsikūrusi Irako ir Sirijos griuvėsiuose, pasiųs slaptų desantų pulti Madridą, Romą ar Atėnus. Tai įeina į Islamo valstybės programą, ji turi priemonių ir žmonių. Todėl Ukraina mūsų sąjungininkams Pietuose rūpi tiek, kiek vakarykštė bulvių košė. Jiems atrodo, kad Maskvos baimė – tai buvusių respublikų ir šalių palydovių fobija. Nebuvo jie mūsų kailyje, nemato anos televizijos. Nemato pykčiu žėrinčių akių, kurios tarsi sako: „Na, tik palaukite!“
Italijos laikraštis „Libero“ neseniai pirmame puslapyje išspausdino straipsnį, kurio antraštė skelbė: „Putinas kaip sąjungininkas kovoje su islamistais vertas Ukrainos.“ Šiurkščiai ir tiesiai šviesiai. Laikraštis – kraštutinių dešiniųjų. Italijos dešinieji myli Vladimirą Putiną, nes jis, matote, krikščionis. O kairieji jį myli todėl, kad jis prieš Ameriką. Todėl dauguma italų, ir aš tai liudiju, pats tą mačiau šį pavasarį, yra už V. Putiną ir prieš Ukrainą. Todėl premjero Matteo Rennzi ir vizitas į Maskvą, laužant diplomatinį Rusijos boikotą. Jis paprašė paremti tarptautinę intervenciją Libijoje. Tikrasis tikslas – smūgis Islamo valstybei. M. Rennzi visai neslėpė, kad Italija norėtų vadovauti tokiam smūgiui, nes ji gerai pažįsta tą zoną – tai buvusi Italijos kolonija. Dabar Libijoje chaosas, nuo to kenčia ir Italijos ekonomika. Be kita ko, Libijoje – nafta ir dujos.
Be to, italai iš tikrųjų bijo islamo fanatikų puolimo. Šie jau užėmė Libijos uostą Sirtą ir pagrasino raketų ugnimi į Italiją. Tai realu. Nuo Libijos iki Sicilijos – vos 500 kilometrų. Bet islamistai turi dar baisesnį ginklą. Viduržemio jūros europietiškas šalis užpylė išeivių iš Šiaurės Afrikos ir kitų arabų kraštų potvynis. Tai atrodo taip: koks nors vos besilaikantis vandens paviršiuje laivas ar barža priima tiek žmonių, kiek telpa! Išsodina juos kur nors tuščiame krante, saloje arba net ir uoste, o laivas arba pabėga, arba paskandinamas, nes vis tiek nieko nevertas. Taip vien į Italiją atvyko: 2012 m. – 13 tūkst., 2013 m. – 43 tūkst., 2014 m. – 170 tūkst. žmonių. Panašiai yra visose šios pakrantės šalyse. Ir nieko nepadarysi. Neginkluoto laivo – pusė keleivių yra moterys ir vaikai – jūroje nepaskandinsi. Reikia duoti stogą ir pamaitinti. O jie apsukrūs ir vikrūs. Iš 170 tūkst., kuriuos italai suspėjo apgyvendinti stovyklose, 100 tūkst. pabėgo. Dingo vakaro migloje. Bet tai nereiškia, kad Italija lengviau atsiduso. Libijoje pabėgėlių stovyklose savo eilės laukia milijonas, o Turkijos stovyklose – pusantro, daugiausia iš liepsnojančios Sirijos.
Anksčiau perplukdymui vadovaudavo gangsteriai, o dabar Islamo valstybė juos išvijo ir pati tapo dispečere, nes jai patogu žmonių miniose paslėpti teroristus. Vakarų žvalgybai pavyko sužinoti, kad planuojama užimti Vatikaną ar bent jį susprogdinti. Tai neva būtų atsakas už kryžiuočių niekšybes Palestinoje kryžiaus karų epochoje. Turiu pripažinti, kad pietiniai mūsų „braliukai“ žiūri į viską labai rimtai. Italijos prezidentas Sergio Mattarella, o jis tarsi ne italas, dabar tiesiog šaukia Vakarus į ginkluotą kovą su apsišaukėliška Islamo valstybe. Dienraščio „Corriere della Sera“ redakcinio straipsnio antraštė tokia: „Mums paskelbė karą. Teks kovoti.“
Man neseniai teko susitikti su italais. Stebėtina, bet jie tokiai nuomonei pritaria. Paklausi jų apie Ukrainą. Atsakymas: „Ukraina? O kur ji yra?“ Labiau išprusęs pasakys, kad Rusija svarbesnė kaip sąjungininkė kovoje su islamistais, kaip energetikos ir prekybos partnerė. Man sunku tokius žodžius ištarti, bet žinoti teisybę reikia. Dešiniųjų radikalams, nors ir keista, kairiesiems irgi, užkliuvo jau ir Baltijos šalys, Lenkija, Skandinavija. Mus kaltina patologine neapykanta Rusijai. Dar nesugalvojo, kuo apkaltinti ukrainiečius. Skaitant tą spaudą, ypač plačiai išsišakojusios Silvio Berlusconi imperijos leidinius, kartais atrodo, kad ji ir jo televizijos kanalai prijungti tiesiai prie mikrofono Kremliuje.
Islamistų šūkis: „Susigrąžinsime Ispaniją, mūsų protėvių žemę“
Ispanai turi dar daugiau priežasčių bijoti teroristų. Nuo šių padėtų bombų 2004-aisiais Madrido priemiesčių traukiniuose rytą, kai darbininkai ir tarnautojai iš pigesnių butų važiuoja į darbą, žuvo 191 žmogus. Šiuo metu 400 žmonių, turinčių legalius Ispanijos pasus, kovoja to Kalifato gretose ir gali bet kada įvažiuoti į Ispaniją. Be jų, dar 500 radikaliųjų islamistų ispanai išmetė iš savo šalies arba pasodino. Visos tos baimės nėra nė kiek laužtos iš piršto. Islamistų, dabar nusitaikiusių į Ispaniją, viešai skelbiamas šūkis toks: „Susigrąžinsime Ispaniją, nes tai mūsų protėvių žemė.“ Ir žinote, ką? Nesmagu pripažinti, bet iš dalies jie teisūs.
Prieš 14 šimtmečių, kai Arabijos pusiasalyje gimė islamo tikėjimas, jo šalininkai viesulu užgrobė visą Šiaurės Afriką, niekieno netrukdomi peržengė Gibraltaro sąsiaurį ir drožė toliau, iki pat natūralios kliūties – Pirėnų kalnų keteros. Visas Iberijos pusiasalis, kur dabar Ispanija ir Portugalija, tapo islamizuotų arabų žeme. Jiems užimti ją nebuvo sunku, net nereikėjo daug kariauti. Pusiasalyje gyveno iberų, baskų ir kitų tautų primityvios gentys. Arabų civilizacija tada buvo daug aukštesnė negu čiabuvių, šie net odų nemokėjo raugti, dėvėdavo taip, kaip nulupdavo nuo gyvulio. Arabai turėjo juos vienijančią religiją, raštą, matematiką, astronomiją, mediciną, vertė į savo kalbą antikinės Romos ir Graikijos raštus.
Visus žymiausius pastatus suprojektavo ir pastatė to meto arabai – jie iki šiol Ispanijoje stebina žmones. Alhambros pilį ir ją supantį dvarą Granadoje, Kardobos mečetę – vieną iš trijų didžiausių ir gražiausių pasaulyje. Tokią didelę, kad atėję krikščionys patys nutarė mečetės negriauti ir jos viduje pastatė krikščionių katedrą. Taip ir stovi iki šiol – didžiulė katedra dar didesnėje mečetėje. Daugumoje Ispanijos ir Portugalijos miestų iki šiol stovi ištisi arabų laikais pastatyti kvartalai. Arabai išmokė pusiasalio tauteles raugti odas, virti muilą, austi, kasti griovius žemei drėkinti. Ir to laiko islamistai buvo liberalūs – nepersekiojo nei pagonių, nei krikščionių, nei žydų, įvedė teismų sistemą. Arabai buvo išvyti tais pačiais metais, kai Kristupas Kolumbas atrado Naująjį Pasaulį – vėliau jis buvo pavadintas Amerika.
Pasakoju taip smulkiai tam, kad prisimintume, jog mūsų mieloje Europoje vienareikšmių dalykų nedaug. Ypač istorijoje. Tai, kad islamas valdė Iberijos pusiasalį 800 metų, visai nereiškia, kad jį jiems vėl reikia atiduoti. Ne. Jie fanatikai, bet ne kvailiai. Dėl to kova dar sunkesnė ir pavojus Ispanijai didelis. Be abejo, nebus užkariauta, bet pakovoti teks. Todėl Ukrainos drama Ispaniją mažai domina. Tačiau jie irgi prieš sankcijas, skirtas Rusijai. Priežastis paprasta. Rusai jau buvo ekonomiškai atkutę ir masiškai važiavo į Europos pietus atostogų. Nepasakysiu, kad buvo labai mėgstami kaip žmonės. Neblogai pažįstu tą regioną, dažnai ten būnu ir man į ausį pašnibžda: nesiprausia, nesisveikina, pasipūtę ir vaizduoja visažinius. Prisigeria. Bet jų buvo užplūdę daug ir visi turėjo apsčiai pinigų. Todėl Ispanija prieš sankcijas. Tačiau jų laikosi.
Apie Graikiją nėra ko daug kalbėti. Šiemet per rinkimus ten į valdžią atėjo kraštutiniai kairieji. Ukrainos krizėje jie atvirai palaiko Rusiją. Kaltina Vakarus, neva jie sukėlė krizę, kad Kijevas remia neonacius ir pan. Yra toje Graikijos politikoje ir ekonominis kablys. Taip bando šantažuoti, net gąsdinti Europos Sąjungą. O ko nori? Vieno paprasto dalyko – kad jiems būtų leista ir toliau vėjavaikiškai mėtyti pinigus. Graikų ar italų elgesiu, be abejo, galima piktintis. Bet reikia suprasti ir juos.
Nori, kad padėtų? Visų pirma padėk pats sau
Kai visi taip užsiėmę savo reikalais, mums, Lietuvai, nelieka nieko kito, tik pasirūpinti savimi. Ar įmanoma mažai valstybei? Taip. Yra pavyzdžių: Šveicarija, Suomija, Lietuva. Aš neapsirikau. Šveicariją, Suomiją visi žinome, bet ir Lietuva 1944–1953 m. gali būti pati sau pavyzdžiu. 1940-aisiais tikrai nieko padaryti negalėjome. Europoje jau vyko karas, sąjungininkų neturėjome, buvome kaip nuogas kaimo bernas muštynėse. 1944–1953 m. keliasdešimt tūkstančių partizanų pasiekė vienintelę pergalę, kokią buvo galima pasiekti. Laikėsi devynerius metus. Tiek pat, kiek Afganistano mudžahedai, tik be jokios paramos – nei snaiperių kulkosvaidžiais, nei kalnų patrankomis, nei pinigais.
Pergalė buvo vienintelė įmanoma – išvengti kolonizacijos. Tai pavyko. Rusai bijojo keltis į Lietuvą, nors niekas čia jų nepjovė. Bet toks gandas per Rusiją ėjo. Estai ir ypač latviai su didžiuliu pavydu žiūri į mus. Trispalvės Kremliuje neiškėlėme, karas buvo kitoks. Karų schema niekada nesikartoja. Suomija irgi prarado 10 proc. dirbamosios žemės, išmokėjo sovietams didžiules reparacijas, bet visi pripažįsta, kad karą laimėjo suomiai – išsaugojo nepriklausomybę. Mes, to meto padėties nustumti į užpečkį, patys vieni išsaugojome tautą ir žemę. Tai labai padrąsino ir tuos mūsų žmones, kurie neišvengiamai įsiliejo į sovietines struktūras.
Sąjūdis, bičiuliai, iš dangaus mums nenukrito. Tai buvo bendras nuotaikos vaisius. Bet reikia neužmiršti, kad tada partizanų būriams formuotis buvo palankios sąlygos. Jauni vyrai, nenorintys tarnauti sovietų armijoje. Plechavičiukai. Buvę Rytų fronto savanoriai. Policininkai. Žydšaudžiai – tai su gėda irgi reikia pripažinti. Lietuvoje buvo aibė ginklų ir šaudmenų. Dabar viso to fono nėra. Išlepome. Jau yra net prieštaraujančiųjų karinei prievolei. O jos neužteks. Reikia nedelsiant įvesti karinį parengimą aukštosiose mokyklose, kolegijose ir vidurinių mokyklų vyresnėse klasėse. Tik ne iš mažakalibrių šautuvų į popierinius taikinius. Net ir pėstininkų ginklai labai modernizuoti. Mūsų jaunimas neturi supratimo apie karinę optiką, propelerines granatas, nemokėtų pastatyti, kaip mūsų partizanai mokėjo, miestelių panosėje blindažų su neįmanomomis rasti įėjimo angomis.
Viskas turi būti rimta. Poligonuose, kareivinėse. Merginos galėtų mokytis su vyrais moderniai tvarstyti. Vyrai, kurie bijo imti į rankas ginklą, galėtų mokytis su merginomis. „Ach, – kas nors pasakys, – militarizmas, primena sovietmetį, brangiai kainuos…“ Teisybė. Bilietas į Sibirą prekiniame vagone nemokamas. Pasirengimo būdas – nesvarbu. Svarbu, kad turinys būtų kitoks. Rusija dabar sukūrė naują tanką. Tvirtina, kad jis nesunaikinamas net iš oro. Sukūrė karo laivų, manevruojančių krante. Į sveikatą! Mūsų tai nejaudina. Mūsų pasipriešinimas turi būti asimetriškas, bet aukštos kvalifikacijos. Estija jau pradeda įvesti karinį parengimą. Šveicarijos niekas nepuolė 600 metų. Taip, jie turi kalnus. Bet mes turime miškus. Suomijos Rusija nepuls turbūt kokį 100 metų.
Taip, mielaširdinga ponia, jūsų sūnus turi mokytis karinio parengimo. Bet ne tam, kad kariautų. Atvirkščiai! Kad karo nebūtų!
Lokys – galingas žvėris. Bet ežio jis nepuola.
Citatos, citatos, citatos
Italijos dešinieji myli Vladimirą Putiną, nes jis, matote, krikščionis. O kairieji jį myli todėl, kad jis prieš Ameriką. Todėl dauguma italų, ir aš tai liudiju, pats tą mačiau šį pavasarį, yra už V. Putiną ir prieš Ukrainą.
1944–1953 m. keliasdešimt tūkstančių Lietuvos partizanų pasiekė vienintelę pergalę, kokią buvo galima pasiekti. Laikėsi devynerius metus. Tiek pat, kiek Afganistano mudžahedai, tik be jokios paramos – nei snaiperių kulkosvaidžiais, nei kalnų patrankomis, nei pinigais.
Šiandien visi turime suprasti, kad jei po Rusijos agresijos Gruzijoje ir Ukrainoje ryžtingai neinvestuosime į Lietuvos gynybinio potencialo didinimą, vadinasi, neegzistuoja tokio dydžio išorės grėsmė, kuri priverstų mus susitelkti ir mokytis iš savo bei svetimų klaidų. Todėl būtent šiandien turime ne bambėti, kad teks mokytis ginti Tėvynę, o džiaugtis, kad turime laisvę, ir didžiuotis tuo, kad galime ją ginti.
Nuotraukoje: rašytojas, politicos apžvalgininkas, žurnalistas Algimantas Čekuolis.
Informacijos šaltinis – žurnalas “Valstybė”.
2015.08.06; 06:31
