Kaip Centrinė žvalgybos valdyba sekso lėlę pavertė šnipinėjimo prietaisu


Print

„Iš visų užduočių, kurias per ilgus darbo CŽV metus teko vykdyti Volteriui Makintošui, labiausiai, ko gero, įsiminė žmogaus ūgio sekso lėlių užpirkimas Kolumbijos valstijoje vienoje Vašingtono sekso parduotuvėje. Žinoma, kilniems tikslams“, – taip prasideda straipsnis laikraštyje Newsweek, pasakojantis istoriją, kaip buvo sukurtas „Džekas dėžutėje“ – pripučiamas manekenas, naudotas Sovietų Sąjungoje veikusių amerikiečių žvalgų, kad pasislėptų nuo KGB sekimo.

„1977–1979 metais Makintošas vadovavo CŽV maskuotės skyriui. Maskvoje veikusiems  operatyvininkams labai reikėjo kažko tokio, kas padėtų jiems apgauti rusų kontržvalgybą, kad toji nors keletą minučių paliktų juos vienus pačius ir kad jie galėtų nebijodami suėmimo susitikti su savo slaptaisiais agentais. Žlugimo grėsmė buvo iškilusi vienai svarbiai operacijai“.

Tam uždaviniui išspręsti ir buvo sukurtas vadinamas „Džekas dėžutėje“. Pirmą kartą apie tokio prietaiso egzistavimą sužinota iš Roberto Voleso ir Keito Meltono knygos „Šnipinėjimo menas“, o vėliau apie jo panaudojimą operacijoje užmezgant kontaktą su amerikiečių šnipu Sovietų Sąjungoje Adolfu Tolkačiovu papasakojo Deividas Hofmanas, knygos „Šnipas už milijardą dolerių“ autorius.

Tačiau to prietaiso „visa kilmės istorija“ iki šiol nebuvo išspausdinta, pažymi straipsnio autorius. Pasak Makintošo, „Džeką“ Centrinei žvalgybos valdybai padarė jis, bet idėja yra dviejų Holivudo kostiumininkų, Leso Smito ir Džono Čemberso, kurie dirbo Amerikos kino industrijoje, o „darbas Centrinei žvalgybos valdybai jiems buvo papildomas slaptas uždarbis“.

„Sumanymo būta tokio: CŽV karininkas ir „savas“ šnipas važiuoja į slaptą susitikimą automobiliu ir pasiima su savimi „Džeką dėžutėje“ – šis su išpūstu oru sudėtas į įtarimo nekeliančią pakuotę… Kadangi paskui juos, kaip taisyklė, važinėdavo vyrukai iš KGB, jiems reikėjo viską parengti taip, kad operatyvininkas galėtų nepastebėtas išsmukti iš automobilio.

Pirmutinis ir svarbiausias uždavinys buvo palaipsniui didinti distanciją, skiriančią juos nuo stebėtojų, kol neateina naktis… Kažkuriuo momentu, kai jie pasuka už kampo, keleivio vietoje sėdintis operatyvininkas (šaltojo karo metais tai beveik visada būdavo vyriškiai) staigiai atsidarydavo savo duris ir išsmukdavo laukan, užsimaskavęs kaip paprastas maskvietis. Tada vairuotojas įjungdavo „Džeką dėžutėje“, ir ta į žmogų panaši kaliausė su skrybėle ir visa kita atributika užimdavo kovinę padėtį“.

Pagrindinis „Džeko dėžutėje“ komponentas būdavo sekso lėlė. „Sekso lėlių pirkimą Makintošui teko imti į savo rankas. Tokios užduoties jis negalėjo pavesti savo sekretorei“,  –  rašo straipsnio autorius. Jis cituoja patį Makintošą: „Tais metais mano sekretorė buvo labai miela, padori, griežtų taisyklių mergina, išauklėta labai religingoje šeimoje. Ji buvo iš tų, kuriuos visada pasirengusios imtis papildomų pareigų. Bet aš paprasčiausiai negalėjau pasiųsti jos pirkti sekso lėlių. Taigi aš paprasčiausiai žingsniavau gatve, kol pamačiau iškabą „Knygynas suaugusiems“, ir žinoma, pas juos buvo skyrius su sekso lėlėmis“.

„Buvo šiek tiek nepatogu keletą kartų sugrįžti ten naujų lėlių, – prisipažįsta Makintošas. – Nemažai jų prireikė prototipui pagaminti. Aš keletą savaičių pirkdavau po keturias – penkias iš karto, tad mano reputacija, esu įsitikinęs, buvo prasta“.

Pasak jo, buvo viena komplikacija – priversti subliuškusią ir sudėtą į konteinerį lėlę išsipūsti spustelėjus mygtuką. „Buvo gana sudėtinga, nes ji turėjo iššokti iš portfelio, būti ne per daug elastinga ir nebūti panaši į oro balioną, tačiau tuo pačiu būti hermetiška ir nesubliukšti“. Vykdyti tokias sąlygas žvalgams padėjo privati firma iš Sent-Luiso, konstravusi oro pagalves automobiliams.

„Deja, dabar tokie triukai retai naudojami, jeigu nekalbėsime apie kiną, – rašo korespondentas. – Dabartiniame pasaulyje su jo elektronine stebėsena visur (ne tik kameromis keliuose bei prekybos centruose, bet ir sekant elektroninį paštą, GPS-pozicionavimą realaus laiko režime ir panaudojant elektroninius akies tinklainės skanerius, pirštų atspaudų analizės priemones oro uostuose) Centrinei žvalgybos valdybai teko iš esmės atsisakyti „Džekų dėžutėse“, perukų ir latekso kaukių pastogėje“.

Informacijos šaltinis: Newsweek

2015.08.06; 05:55


Prisijunkite prie diskusijos