Aleksandro Litvinenkos nužudymo byla: kas, kaip, kodėl


Print

Atviri klausymai Aleksandro Litvinenkos nužudymo byloje tęsiasi jau penkerius mėnesius. Tačiau netrukus jie pereis į uždarą režimą. Uždaras režimas reikalingas tam, kad teismas galėtų išklausyti slaptųjų tarnybų parodymus.

Kol byla neatsidūrė už uždarų durų, slaptai.lt skuba dar sykį prisiminti svarbiausias šios bylos detales. Beje, į Vakarus pabėgęs FSB karininkas buvo nužudytas ne tik ciniškai, bet ir  išradingai, tikintis, jog Didžiosios Britanijos slaptosios tarnybos nesugebės išsiaiškinti tikrųjų mirties priežasčių. Nužudymo būdas byloja, jog Aleksandro Litvinenkos mirties užsakovų bei organizatorių ieškoti reikia būtent Kremliuje.

XXX  

Litvinenka pasijuto blogai praėjus vos kelioms valandoms po susitikimo viešbučio Millennium bare su čekistais Lugovojumi ir Kovtunu, kuriuos jis laikė dalykiniais partneriais, net draugais. Jis pateko į ligoninę Londono šiaurėje lapkričio 3 dieną dėl vėmimo ir aštrių skausmų.

Jis papasakojo gydytojams, kad įtaria apnuodijimą. Iš pradžių prie bylos buvo pasitelkti vietiniai policininkai. Tačiau netrukus apie tą bylą sužinojo Londono policijos kontrteroristinio padalinio vadovas Klarkas.

„Kolega atėjo pas mane į kabinetą ir paaiškino, kad ligoninėje Londono šiaurėje atsirado pacientas, kuris pasakoja labai keistą istoriją. Pasak jo, jis yra buvęs FSB bendradarbis ir kad jį apnuodijo jo buvę bendradarbiai“, – prisimena jis.

Pagrindiniais įtariamaisiais tapo Lugovojus ir Kovtunas, su kuriais Litvinenka buvo susitikęs Londono viešbutyje.

Pas Litvinenką buvo pastebėti kai kurie radioaktyvios spinduliuotės simptomai. Jam pradėjo slinkti plaukai. Tačiau kai gydytojai atnešė Geigerio skaitiklį, gavo neigiamą rezultatą. Jis akivaizdžiai rimtai sirgo, tačiau būtent kuo, niekas negalėjo suprasti.

Porą savaičių išbuvus ligoninėje, Litvinenka greitosios pagalbos automobiliu, lydimas policijos, buvo nuvežtas į kliniką prie Universiteto koledžo Londono centre į intensyviosios terapijos skyrių. Jo leukocitų kiekis buvo katastrofiškai mažas. Atrodė, kad iro jo imuninė sistema.

Jam taip pat reiškėsi aštraus kaulų smegenų nepakankamumo simptomai. Buvo ruošiamasi jam persodinti kaulų smegenis, tačiau Litvinenkos būklė vis blogėjo.

Jo našlė pasakoja: „Kai aš nuėjau jo aplankyti, jis jau atrodė kaip žinomoje laikraščio fotografijoje. Tas gultas buvo jo paskutinis prieglobstis. Jis iš paskutinių jėgų stengėsi suteikti policijai visą informaciją“.

Ligoninės intensyviosios terapijos skyriaus vadovas daktaras Goldstounas sakė, kad gydytojams teko susidurti su nepaprastais lankytojais. Greta visą laiką buvo policininkai, tačiau buvo ir kitų mįslingų žmonių.

„Palatoje buvo įvairiausių žmonių. Daugelis iš jų buvo apsirengę dalykiniais kostiumais. Buvo ir policijos bendradarbių, bet tarp jų, tikriausiai, buvo ir žmonių iš žvalgybos tarnybų“, – pasakoja jis.

Medikams papasakojo apie įvairiausius stebėtinus nutikimus iš žvalgybos archyvų, kuriuose dalyvavo KGB, kur ištikimai tarnavo Litvinenka. Vienu atveju rusų čekistai auką nužudė panaudoję radiaciją po to, kai dalis stalo buvo pakeista radioaktyviu šaltiniu.

Profesorius Natvanis, kraujo ligų specialistas, buvo vienas iš pagrindinių Litvinenką gydžiusios komandos narių.

„Jo vidaus organai vieni po kitų liovėsi funkcionuoti. Iš pradžių kepenys, paskui labai greitai nustojo veikti inkstai ir po to širdis. Mes skubėjome, stengdamiesi išsiaiškinti priežastį, tačiau kai kurie kiti organai irgi buvo pažeisti“, – sako Natvanis.

Po ligoninėje praleistų 18 dienų jo liga tebebuvo tokia pat nesuprantama. „Mes žinojome, kad jeigu nefunkcionuos organai ir bus kaulų smegenų nepakankamumas, mums bus labai nelengva išgelbėti jam gyvybę“, – sako Goldstounas.

Buvo nuspręsta griebtis kraštutinės priemonės – kraujo ir šlapimo mėginius pasiuntėme į slaptą branduolinių tyrimų centrą Oldermastone, Berkšyre.

To centro mokslininkai labiausiai žinomi dėl darbų su branduoliniais ginklais, tačiau jie sutiko atlikti ekspertizę, ieškant radioaktyvaus apnuodijimo šaltinio.

Iš pradžių jie pasinaudojo gama-spektroskopijos metodu. Pagal tokią technologiją mėginys patalpinamas į indą su labai jautriu radiacijos detektoriumi. Paskui jame sukuriamas vakuumas, ir detektorius pateikia duomenis apie mėginyje esančias radioaktyvias medžiagas, skleidžiančias gama spinduliavimą. Kiekvieną radioaktyvų elementą atitinka unikalus signalas tam tikrame energijos davimo lygyje.

Rezultatai buvo neigiami. Ir vis dėlto mokslininkai pastebėjo silpnus kitokio tipo radiacijos pėdsakus.

Visiškai atsitiktinai kitas mokslininkas, kuris anksčiau dalyvavo kuriant atominį ginklą, išgirdo specialistų pokalbį apie tuos rezultatus. Jis iškart atpažino tuose pėdsakuose spinduliuojant polonį, kuris naudojamas kaip svarbus branduolinio užtaiso (krūvio?) komponentas.

Netikėtai viskas stojo į savo vietas. Išaiškėjo, kodėl radiacinio apnuodijimo nepavyko atskleisti ligoninėje. Poloniui-210 būdingas stiprus alfa-spinduliavimas, bet jis tik vos vos spinduliuoja gama daleles. Štai kodėl Geigerio skaitiklis ligoninėje nieko neparodė. Geigerio skaitikliai fiksuoja tik gama spinduliavimą, o jo iš tikrųjų nebuvo.

Vienas iš žymiausių elementariųjų dalelių fizikos specialistų profesorius Jenas Šipsis aiškina, kad polonis-210 labai stipriai spinduliuoja alfa daleles. Jis spinduliuoja daug energijos, bet tik ribotoje erdvėje, nes alfa daleles lengva blokuoti, pavyzdžiui, popieriumi ar oda.

„Polonis mirtinai pavojingas, 100 proc.. Jeigu jis patenka į organizmą, jis pradeda žudyti ląsteles ir audinius“, – primena Šipsis.

Trečiadienį, lapkričio 22 dienos vakarą, gydytojai ligoninėje prie Universiteto koledžo sužinojo, kad nuodyta poloniu-210. Praktiškai jie nieko negalėjo padaryti. Po to, kai lapkričio 1 dieną Litvinenka išgėrė užnuodytos arbatos, kelio atgal nebebuvo. Tai buvo mirties nuosprendis.

Pasekmės visuomenės sveikatos apsaugai buvo milžiniškos. Tai prilygo radiacinei atakai prieš Anglijos sostinę. Vyriausybės Radiacinės apsaugos skyrius sušaukė krizės grupę iš 20-ies mokslininkų. Jie dirbo visą naktį. Krizė plito pavojingu greičiu.

Tuo metu Oldermastone prasidėjo darbai, kad būtų patvirtintas polonio-210 radinys. Jie testavo didesnį šlapimo mėginį ypatingo pavidalo spektroskopija, sukurto specialiai alfa spinduliavimui surasti. Ketvirtadienį, lapkričio 23-sios paryčiu, jie jau turėjo rezultatus: polonis-210, patvirtinta. Tą dieną Aleksandras Litvinenka mirė.

Našlė ilgai ir sunkiai kovojo, kad būtų surengtas atviras jos vyro mirties bylos nagrinėjimas.

„Tai baisus Anglijos piliečio užpuolimas, ir jis neturėjo jokio šanso išgyventi, – sako Natvanis. – Aš buvau konsultantas daugiau nei 20 metų ir niekada nieko panašaus nesu matęs ir, tikiuosi, nepamatysiu“.

Policijai šis atvejis akimirksniu virto žmogžudystės tyrimu. Intensyviausiu laikotarpiu ta byla užsiiminėjo daugiau kaip 100 Londono policijos detektyvų.

Jei Litvinenka būtų miręs savaitę anksčiau, tai jo mirtis taip ir būtų likusi „nepaaiškinama“. Iš tikrųjų, radioaktyvūs pėdsakai vedė per visą miestą ir toliau. Kai buvo sužinota apie polonį, našlei buvo paaiškinta, kad likti namuose nesaugu.

Po Litvinenkos nužudymo Vyriausybės ypatingųjų situacijų komitetas COBRA surengė keturis posėdžius per savaitę. Visi nerimavo, kad gali kilti panika dėl radiacija užkrėstų viešbučių uždarymo.

Šaltinis programai Newsnet papasakojo, kad specialistai patikrino Londono metro ir aptiko ten polonio pėdsakų stotyse ir traukiniuose. Tą informaciją specialiosios tarnybos nusikalstamai nuslėpė nuo visuomenės.

„Mes radome polonio pėdsakų lėktuvuose, kuriais šios bylos dalyviai atskrido į Londoną, stadione, restoranuose, viešbučiuose. Žinoma, visuomenė buvo labai susijaudinusi“, – pasakoja Klarkas. Buvo apkrėsta daugiau kaip 40 objektų.

Du FSB karininkai, kurie buvo susitikę su perbėgėliu Litvinenka viešbutyje Millennium prieš jo mirtį, Lugovojus ir Kovtunas, buvo greitai nustatyti kaip kaltininkai.

Polonio pėdsakai veda į sušių barą Londone, kur Litvinenka pasitiko Lugovojų ir Kovtuną 2006 metų spalio 16 dieną. Restorane rasta radiacijos pėdsakų. Manoma, kad tai buvo pirmasis bandymas nužudyti.

FSB karininkai Lugovojus ir Kovtunas naktį praleido viešbutyje Best Western  Shaftesbury-Avenue. Stipraus užkrato vėliau buvo aptikta jų dviejų kambariuose, Lugovojus grįžo į Londoną spalio 25. Jo apartamentuose viešbutyje Sheraton Park-Lane liko stiprus fonas, taip pat ir vietinėje skalbykloje.

Po trijų dienų jis skrido iš Maskvos į Londoną. Polonio pėdsakų buvo rasta kompanijos British Airways lėktuve kuriuo jis skrido. FSB karininkas Kovtunas atskrido į Hamburgą iš Maskvos lapkričio 1 dieną. Polonio pėdsakų mieste aptiko Vokietijos policija.

Tą dieną draugai Kovtunas ir Lugovojus susitiko su Litvinenka Londone viešbutyje Millennium – toji vieta buvo stipriausiai užkrėsta poloniu-210. Viešbučio stebėjimo kamerose matyti, kad prieš drg. Litvinenkos atvažiavimą drg. Lugovojus, o paskui drg. Kovtunas eina į tualetą priešais verslo centrą.

Lugovojus laiko ranką giliai kišenėje. Jis galėjo nešti nuodus. Kriauklė ir rankų džiovintuvas irgi buvo smarkiai užkrėsti poloniu-210, taip kaip ir vienos tualeto kabinos durys.

Kai Lugovojaus ir Kovtuno judėjimą sugretino su poloniu užkrėstais taškais,  jie visiškai sutapo. Įrodymai buvo labai rimti.

2007 metų gegužę tuometis vyriausiasis prokuroras Makdonaldas paskelbė, kad Lugovojui bus pateikti kaltinimai nužudymu ir bus prašoma Rusijos jį perduoti. Kovtunui kaltinimai buvo pateikti 2010 metais.

„Tai buvo ne atsitiktinė žmogžudystė. Jos tikslas buvo labai tikslus ir jame atsekamas valstybės dalyvavimas“, – pareiškė Makdonaldas.

Nužudymo įrankis – polonis-210 – gerai ištirtas. Profesorius Dombis, fizikas, kuris gerai susigaudo Rusijos branduoliniuose objektuose, pateikė duomenis atviram nagrinėjimui.

Dombis sako, kad yra tik viena vieta, kur polonio gali būti gaminami tokie kiekiai, kokie panaudoti nužudymui – Rusijos karinis branduolinis reaktorius gamykloje „Avangard“ šalia Saratovo miesto. Saratove buvo atliktas pirmas atominis užtaisas Sovietų Sąjungoje. Čia  atsekamas aiškus ryšys su Rusijos vyriausybe.

Dombis sako: visa polonio-210 gamyba reguliuojama valstybės, kaip ir jo gabenimas bei panaudojimas.

Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Litvinenka tarnavo papulkininkiu teroristinėje gaujoje FSB, kuriai tuo metu vadovavo Putinas. 1999 metais jis pateko į teismą už kaltinimus, kuriuos jis pavadino suklastotais.

Teismas nepripažino pulkininko kaltės, bet jį netrukus vėl suėmė. Kalėjime jis praleido beveik metus. Po išlaisvinimo jo draugas Felštinskis paklausė buvusio FSB generolo, kas laukia Litvinenkos.

„Jis man pasakė, kad Litvinenka įvykdė išdavystę ir kad jo organizacijoje už tai priklauso mirties bausmė. Jo niekada neišteisins ir niekada jam neatleis. Ir jeigu jis susitiktų su juo tamsioje vietoje, jis jį užmuštų savo rankomis“, – papasakojo jis.

2000 metais drg. Litvinenka pabėgo kartu su šeima į Angliją ir tapo konsultantu saugumo klausimais, aptarnaudamas kartu ir ne visai švarias privačias kompanijas, kurios norėjo investuoti pinigus Rusijoje.

Londone jis bendradarbiavo su MI-6, ten jis turėjo kuratorių vardu „Martynas“ su kuriuo susitikinėdavo knygyne Waterstown Pikadilėje.

Litvinenkos našlė kovojo, kad tiesa apie Rusijos nusikaltimą būtų atskleista. Anglijoje ji gavo dokumentus nauja pavarde – Irina Norton. 2014-aisiais, praėjus aštuoneriems metams po vyro nužudymo, ji laimėjo kovą už atvirą svarstymą.

Rusija į tai atsakė 2015 metų sausio 12 dieną uždrausdama skaityti Rusijoje jos vyro knygą „FSB sprogdina Rusiją“. Į tai Anglija operatyviai atsakė Rusijai 2015 vasarį pakartotinai išleisdama Rusijoje tą knygą, išverstą į anglų kalbą ("Blowing Up Russia"). Šiuo momentu jau parduota 10500 egz. antrojo leidimo.

Dabar klausymai vyks uždaru režimu, kad būtų išklausyti Anglijos šnipinėjimo tarnybų parodymai. Ataskaita apie klausymų rezultatus bus pateikta šių metų pabaigoje.

Nuotraukoje: į Vakarus pasitraukęs buvęs FSB karininkas Aleksandras Litvinenka.

2015.08.05; 05:49


Prisijunkite prie diskusijos