Esto Estono Kohvero pagrobimas ir propagandinis FSB filmas su buvusiu KaPo bendradarbiu Uno Puuseppu pagrindiniame vaidmenyje tarpusavyje nesusiję, – taip mano Rusijos tyrimo centro Baltijos šalyse direktorius Vladimiras Juškinas.
Vladimiro Juškino požiūriu, filmo tikslas kitas: atitraukti Estijos kontržvalgybos dėmesį nuo svarbesnių dalykų. Pavyzdžiui, tikro „kurmio“ paieškų.
Dūmų uždanga
– Ką Jūs pasakysite apie filmą „Mūsų žmogus Taline“, parodytą per NTV?
– Tas propagandinis demaskuojantis filmas prieš Estijos specialiąsias tarnybas yra maskuotė. Kodėl? Todėl, kad jame yra trys visiškai neįtikėtinos aplinkybės. Visų pirma, jame atskleidžiamas nelegalus agentas, beje, sėkmingas. Apie nieką panašaus anksčiau neteko girdėti. Antra, atskleidžiamos operacijos, kuriose tas agentas dalyvavo. Visiškai galimas dalykas, kad dalis jų išgalvota, bet greičiausiai kokios nors operacijos iš tikrųjų buvo vykdomos.
Bet netikėčiausia – kad atskleidžiama per ryšininką palaikoma agento ryšio su centru sistema. Ir pranešama, kas buvo ryšininkas. Taigi, Estijos kontržvalgybai pateikiama visa mokomoji medžiaga. Rusijos žvalgyba, kuri laikoma viena geriausių pasaulyje, turinti didžiulę patirtį, neišduodanti savo agentų iki paskutiniosios, pranešanti vien tik apie didžiausią sėkmę, bet ir tai tik po agento mirties, – ir staiga tokie dalykai.
– Kodėl Rusija to ėmėsi?
– Filmo padarytą įspūdį aš pavadinčiau „FSB estiškasis gambitas“. Matyt, viena nelabai reikšminga figūra, techninis „kurmis“ paaukotas tam, kad atitrauktų KaPo dėmesį nuo rimto agento, prie kurio labai prisiartino Saugumo Policija.
Visiškai akivaizdu, kad filme parodyti slapti dokumentai negali būti susiję su techniniu specialistu. Juos reikėjo parodyti tam, kad nukreiptų nuo tikrųjų pėdsakų Estijos kontržvalgybą. Filme papasakotas atsitikimas, kad bandoma organizuoti pasiklausymą per kabelį – iš principo, visiškai rutininė operacija. Tai žinoma nuo 1945 metų. Pavyzdžiui, operacija „Berlyno tunelis“, kai amerikiečiai prisijungė prie sovietų kariuomenės kabelio, nutiesto Vokietijoje. Vėliau panašių įvairiausių operacijų buvo atlikta nemažai.
Galų gale, Rusijos žvalgyba paaukojo figūrą, kurios pagal visus skaičiavimus neturėjo paaukoti. Išvada – kad su Estijos policija skaitomasi, nuogąstaujant, kad ji apskaičiuos, kas agentas. Ir dar turint omeny, kad du „kurmiai“ jau žlugo. Tai Estijos kontržvalgybos sėkmė: 99-iais atvejais „kurmis“ demaskuojamas todėl, kad kitas „kurmis“ išduoda. Jeigu mūsų kontržvalgybai tai pavyks, tai bus jai didelis pliusas.
Man susidarė įspūdis, jog šiuo atveju bandoma atitraukti dėmesį, kad Estija liautųsi ieškoti labai reikšmingo nelegalaus agento ir visas jėgas mestų tam, kad išsiaiškintų situaciją sistemos viduje. Tokiais atvejais bet kuri kontržvalgybos organizacija dirbs iš visų jėgų, kad nustatytų „kurmio“ padarytą žalą. Tikrins visus jo ryšius, priėjimą prie informacijos ir t. t., mesdama tam visas jėgas.
Figūrų mainai
– Kaip manote, ar atsitikimas su Estonu Kohveru ir filmas su Uno Puuseppu tarpusavyje susiję?
– Manau, kad ne.
–Vis dėlto nuostabu, kad per trumpą laiką sužinoma apie du rezonansinius Estijos ir Rusijos specialiųjų tarnybų priešpriešos atvejus.
– Kohvero istorija visai kitokia. Specialiųjų tarnybų karininkas grobiamas vieninteliam tikslui – iškeisti jį į kitos specialiosios tarnybos karininką. Matyt, į Dresseną (nuteistą Estijoje už Tėvynės išdavystę ir sėdintį kalėjime Aleksejų Dresseną, – red. past.).
– Kodėl būtent į Dresseną, o ne kokį kitą valstybės išdaviką, į Vladimirą Veitmaną? Ar į Hermaną Simmą?
– Todėl, kad Dressenas dar nors šiek tiek gali veikti. Čia, tiesą sakant, nesvarbu į ką keisti. Vienas iš sovietų, o vėliau ir Rusijos žvalgybos principų – visada, bet kokiomis aplinkybėmis padėti žlugusiam agentui išsikapstyti. O čia vienas žlunga, antras žlunga – ir agentūrinis tinklas mato tas nesėkmes.
Kai tik agentas žlunga, visas su juo susijęs tinklas užkonservuojamas. Visi sėdi tyliai, kol iš centro negauna naujų instrukcijų. Sudaroma komisija, kuri tiria žlugimo aplinkybes tam tikrais metodais ir priemonėmis. Visi agentai, kurie galėtų pakliūti į kontržvalgybos akiratį dėl vieno žmogaus žlugimo, išvežami iš šalies arba jų veikla ilgam įšaldoma. Ir tik kai komisija išsiaiškins, dėl kokios priežasties jis žlugo, nusprendžiama agentūrą atšaldyti.
Kaip tvirtinama man prieinamuose šaltiniuose – o tai tik buvusių žvalgų memuarai, pradėti spausdinti nuo 1990-ųjų metų, – rimtas agentas turi teisę pareikšti, kad jis bijo. Jis gali sakyti: „Paaiškinkite man, kodėl jie žlugo? Ar aš saugus? Turiu šeimą, tą ir tą, padėtį visuomenėje, nenorėčiau rizikuoti“. Tada į vietą atvažiuoja koks nors solidus žmogus iš centro, pasikalba su juo: „Gerai, jei jūs bijote, pailsėkite. Pabūkite metelius įšaldytas, o tada pasižiūrėsime“. Žodžiu, bet kuriuo atveju rodoma: mes veikiame, ir jei kas atsitiks, tavęs nemesime.
Kelkitės, grafe: aušra jau brėkšta
– Vadinasi, įvykiai rodo, kad Rusijos žvalgyba Estijoje dar turi „savo žmogų“?
– Žinoma. Pateiksiu pavyzdį. Estijos SSR ir Latvijos SSR KGB turėjo savo agentūrinį tinklą. KGB turėjo savo geležinkelio skyrių, didelę jo agentūros dalį sudarė geležinkelininkai ir žmonės, gyvenę arti geležinkelio. 1958 metais tame skyriuje buvo 256 agentai, penki rezidentai, 30 susitikimo butų savininkų. Jų struktūra priminė užsienio žvalgybos struktūrą.
1990–1991 metais daugumai iš jų buvo pasakyta: išeikite, ieškokite vietos naujajame gyvenime. Jeigu jūsų prireiks, mes jus susirasime. Bet kai kuriems iš jų pasakė kitką: mes dabar jus įšaldome, bet kartą per metus ar dvejus jūs turite pasirodyti tam tikroje vietoje. Prie jūsų prieis žmogus, pasakys slaptažodį, jūs atsiliepsite ir sužinosite, ką toliau daryti.
Buvęs KGB turi plačią agentūrą visoje Sovietų Sąjungoje. FSB svarstė, ką su ja daryti, o čia pasirodė Vladimiras Putinas ir atsirado milžiniški pinigai. Posovietinės erdvės problemos Rusijoje buvo pripažintos kaip aktualūs užsienio politikos uždaviniai, ir FSB nusprendžia agentus įšalyti. Manau, kad Dressenas priklausė tam tinklui: anksčiau jis buvo milicininkas, aš skaičiau vienus memuarus, kuriuos pasakojama apie buvusį milicininką Latvijoje, kuris buvo užverbuotas agentu dar milicijos mokykloje. Tie žmonės „miegojo“ tol, kol jiems nepasakė, kad metas veikti.
Dabar tas tinklas pažadintas. Kas mirė, tas mirė. Kas senas, tam pareiškė padėką. Bet tie, kas galėjo būti užverbuotas sovietinės epochos pabaigoje, pridėkime praėjusius metus – ir štai toji amžiaus grupė, kuria turi užsiimti mūsų KaPo.
– Bet kodėl Rusijos žvalgyba vis dėl to taip domisi Estija?
– Tai lemia Estijos kontržvalgybos sėkmė. Žiūrėkite – nei Latvijoje, nei Lietuvoje nėra nė vienos tokios nesėkmės. Aš įsitikinęs, kad Latvijoje Rusijos agentūrinis tinklas profesionalesnis ir platesnis, nei Estijoje, nes ten buvo įsikūręs Pabaltijo karinės apygardos štabas. Ir Latvijoje buvo stipri karinė žvalgyba.
Estijos kontržvalgyba įvaldė kurmių paieškos metodus. Todėl mumis taip ir domisi, o ne todėl, kad mes tokie patrauklūs. Mes patrauklūs kaip Rusijos Federacijos politinių interesų regionas.
Kur slypi pavojus? Žiūrėkite, ką dabar kalba Sergejus Lavrovas ir Konstantinas Kosačiovas. Jie sako, kad Novorusijoje darbas su rusų tėvynainiais žlugo. Kodėl? Jie įsivaizdavo Novorusiją kaip regioną, kuriame bus šešios ar aštuonios sritys, o iš tikrųjų jiems teko tik nedidelis atplėštas Donbaso kąsnelis. Žmonės, kurie ir darbe, ir namie kalba rusiškai, ten balsavo už Ukrainą. Kosačiovas mano, kad švelni jėga posovietinėje erdvėje – svarbus instrumentas Rusijos interesams prastumti. Bet kaip matėme Ukrainoje, rezultatą užtikrina tik švelnios ir griežtos jėgos derinys.
Agentūrinis tinklas pažadinamas tik tam, kad destabilizuotų padėtį Baltijos šalyse. Ne tik informacijai apie NATO rinkti, tai ypatingas žaidimas. Kitas žaidimas – tai sukūrimas jėgos tam, kad, pavyzdžiui, panorus kažką surengtų Narvoje. Jeigu yra 30 tokių veikėjų, kaip vienas iš separatistų lyderių Strelkovas, tai tie, kas aiškina, jog nenori gyventi Estijoje, eis paskui jį. Čia ir slypi pavojus.
Nuotraukoje: FSB pagrobtas Estijos slaptųjų tarnybų darbuotojas Estonas Kohveras.
2015.01.01; 04:42
