FSB intrigos Ukrainoje

Trumpa Rusijos specialiųjų tarnybų veiklos Ukrainoje istorija

1991-aisiais metais Ukraina ir Rusija likvidavo SSSR ir tapo nepriklausomomis valstybėmis. Ukraina patvirtino savo nepriklausomybę referendume 1991 metų gruodžio 1 dieną ir kartu išrinko prezidentu Leonidą Kravčiuką.

Tai buvo pirmieji ir paskutiniai rinkimai Ukrainoje, kuriuose nedalyvavo Rusijos specialiosios tarnybos. Vėliau visus metus Rusijos specialiosios tarnybos nenuilsdamos kaitalios Ukrainos politinį landšaftą.

Leonidas Kravčiukas nebuvo parankus Kremliui

Santykiai su L.Kravčiuku Rusijai kažkaip iškart nesusiklostė. Užsispyręs, o tai Maskvai labai nepatiko. Juodosios jūros laivyno pasidalyti nesisekė, Ukraina vykdė nepriklausomą politiką, Maskvos klausyti nenorėjo. Ir Kremlius priėjo išvados, kad L.Kravčiuką reikia pakeisti. Horizonte pasirodė, Maskvos nuomone, tinkamas prezidentavimui kandidatas Leonidas Kučma.

Tuo laikotarpiu Rusijos specialiosios tarnybos nuolat keitė savo pavadinimą, todėl mes vartosime dabartinį pavadinimą – Rusijos FSB.

Į Ukrainą Rusijos specialiosios tarnybos atėjo per patikrintus Donecko ir Dnepropetrovsko kadrus. Iš Donbaso buvo suorganizuotas galingas šachtininkų protesto judėjimas, privedęs prie pirmalaikių prezidento ir parlamento rinkimų, kurie buvo paskirti 1994 metų vasarą.

Oponentas – prorusiškų jėgų kandidatas

Šiuose rinkimuose buvo du pagrindiniai kandidatai: veikiantis prezidentas Leonidas Kravčiukas ir jo pagrindinis oponentas – prorusiškų jėgų kandidatas Leonidas Kučma, buvęs „Južmaš“ gamyklos direktorius.

Nepaisant Pietryčių Ukrainos direktorių korpuso pastangų ir stipriausios Rusijos paramos, Leonidas Kučma rinkimus pralaimėjo. Nugalėjo Leonidas Kravčiukas, nepaisant apgailėtinos ekonominės padėties šalyje. 

Bet ne tokie Rusijos čekistai, kad atsisakytų užsibrėžto plano. Į darbą įsitraukė FSB Donecko ir Lugansko kuopelės, kurios nepadoriai ilgai skaičiavo balsus. Į Kijevo prašymą, kad vietinės jėgos struktūros padėtų greičiau suskaičiuoti balsus, atėjo rūsti ataskaita iš Donbaso – balsai suskaičiuoti, nugalėjo L.Kučma.

FSB elgėsi įžūliai

Sakoma, kad L.Kravčiukui žandikaulis atvėpo, kai jis suvokė visą Ukrainos pietryčių pramonės baronų, už kurių nugarų šmėžavo FSB, įžūlumą. Priešintis direktorių mafijai L.Kravčiukas negalėjo, tai galėjo paprasčiausiai palaidoti šalį. L.Kravčiukas sutiko perduoti valdžią L.Kučmai, o kol vyko inauguracija ir įgaliojimų perdavimas, mūsų čekistai jau pilstė benziną Kryme. Ten prasidėjo trumpa Meškovo era.

Benziną išpilstė, bet nepadegė. L.Kučma pasižadėjo būti paklusnus, ir Meškovas buvo pasiimtas į Maskvą. Iš pradžių santykiai su L.Kučma klostėsi palankiai, laivyno klausimas buvo išspręstas, Ukrainos KPK (karinės pramonės kompleksas) dirbo Rusijai, dujų biznis nešė gerą pelną abiem šalims.

Apsvarsčiusi visus „už“ ir „prieš“, Maskva nusprendė pratęsti L.Kučmos prezidentavimą antram terminui. Vienas iš pagrindinių trukdžių tam buvo Ukrainos Liaudies judėjimo („Narodnyj Ruch“) lyderis, senas sovietinis disidentas Viačeslavas Čornovila. Po kiek metų su tuo nužudymu FSB aiškiai pasiskubino. Vargu ar Viačeslavas Čornovila būtų galėjęs iš esmės paveikti jėgų išdėstymą, bet kas buvo, to jau nesugrąžinsi. 

Įtartina automobilio avarija

Prieš pat rinkimus jis žūsta labai keistoje automobilio katastrofoje. Už to nužudymo taip aiškiai styrojo specialiųjų tarnybų ausys, kad net nelaukdamas tyrimo ataskaitų Ukrainos politinis elitas pasidarė teisingas išvadas, jog geriau sėdėti tyliai ir nešokinėti.

Šiek tiek prieš savo mirtį Viačeslavas Čornovila įkalbinėjo balotiruotis Viktorą Juščenką, kuris tada dirbo pas L.Kučmą Valstybinio banko viršininku. V.Juščenka, išgirdęs tokį siūlymą, pasakė kategoriškai „ne“. Žinojo, kuo tai gresia.

Po V.Čornovilo pašalinimo Maskvos čekistai dar šiek tiek pasismagino ir pašalino antrą pavojingą L.Kučmos konkurentą – socialistą Aleksandrą Morozą. Tiesa, jam geriau pasisekė, jį paprasčiausiai rimtai sukompromitavo, apsupę labai prasta draugija, kurioje buvo gana vertingi kadrai: Natalija Vitrenko, Vladimiras Oleinikas ir senas sovietų gebistas Marčiukas.

Viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Antrajame ture pagrindinis ukrainiečių komunistas Simonenka juokingai pralaimėjo rinkimus L.Kučmai, ir darbas buvo padarytas.

Į areną išeina galingas kriminalinis Donbaso klanas

Bet buvo dar vienas istorijos fragmentas, ties kuriuo reikia stabtelėti smulkiau, ir tam reikia persikelti į šlovingą Donecko miestą. Per pirmąją Leonido Kučmos prezidentavimo kadenciją FSB kūrė placdarmus Ukrainos rytuose. Pagrindinis placdarmas buvo kuriamas Donbase, kur viltys dėtos į seną patikrintą kadrą Viktorą Janukovičių. Per pirmąją L.Kučmos prezidentavimo kadenciją 1994–1999 metais Donbase buvo suformuotas galingiausias kriminalinis klanas, vadovaujamas V.Janukovičiaus. Būtent tas klanas, pagal Maskvos sumanymą, ir turėjo artimiausiu metu perimti valdžią iš L.Kučmos. Buvo pašalinti visi, kas nepakluso Maskvai ir bandė žaisti savarankiškai ne tik politikoje, bet ir versle.

Donbasas buvo žiauriai išvalytas kaip vienas klanas, kuris vėliau tapo garsiąja Regionų partija. Kad išvalytų kelią saviškiams, žudė žiauriai ir daug. Garsiausiai nuskambėjo Donecko kriminalinio karaliaus Achati Bragino, verslininko ir politiko Jevgenijaus Ščerbanio ir Lugansko kriminalinio „autoriteto“ Valerijaus Dobroslavskio nužudymai.

Kažkaip stebuklingai susiklosčius aplinkybėms išvengė smūgio tik vienas žmogus – Rinatas Achmetovas. Jis ir tapo garsiausio ženklo įmonių Donbase savininku. Stebuklas? Oficialiai jis laikomas didžiausios pramonės imperijos Rytų Europoje savininku. O kam ta įmonė priklauso, mes galim tik spėlioti. 

Dabar, kai mes žinome, kaip FSB šlavė kelią Donecko klanui, galima grįžti į 1999-uosius metus. Būtent V.Janukovičiui, kuris tuo momentu buvo Donecko srities gubernatorius, buvo pavesta užtikrinti pergalę L.Kučmai Donbase. V.Janukovičius puikiai susidorojo su užduotimi, užtikrinęs visos Ukrainos nekenčiamam L.Kučmai nežmoniškus 56 procentus balsų Donecko srityje. Opozicionierius Simonenka net necyptelėjo. V.Janukovičiaus darbas Kremliuje buvo pastebėtas ir įvertintas. Netrukus jis bus pakeltas valdžios laipteliais ir keliaus į Kijevą.

O toliau L.Kučmos santykiai su draugais Maskvoje smarkiai subjuro. L.Kučma nusprendė, kad jis niekam nieko neskolingas. Šaliai grėsė nemokumas, kurio nekantriai laukė Kremlius, kad įsigytų Ukrainos dujų transportavimo sistemą. Kad išvengtų nemokumo, L.Kučma skiria į premjero postą grynai provakarietišką Viktorą Juščenką ir pradeda sukti link ES ir NATO. Paprasčiau sakant, L.Kučma nenorėjo mokėti už paslaugas, kurias jam suteikė FSB.

Situaciją užaštrino ir tai, kad naujasis premjeras įsigudrino išgelbėti Ukrainą nuo, kaip atrodė, neišvengiamo bankroto ir labai greitai tapti populiariausiu Ukrainos politiku. Kremliaus planai ėjo vėjais ir, kad įkrėstų L.Kučmai proto, jam teko veikti griežtai. Kremliaus atsakymas pavertė L.Kučmą politiniu invalidu.

Kas nužudė žurnalistą Georgijų Gongadzę?

Kijeve dingsta opozicinis žurnalistas Georgijus Gongadzė, kuris labai aršiai kritikavo L.Kučmą. Netrukus jis randamas miške be galvos. O tuoj po to pasirodo visame pasaulyje išgarsėjusios majoro Melničenkos juostos, kuriose L.Kučma reikalauja susidoroti su Gongadze. Kam dirbo Melničenka, išaiškės vėliau, o tuo metu daugelis ukrainiečių laikė jį tautos didvyriu, demaskavusiu tironą. Įdomu, kad Maskvos čekistai paviešino tik tas juostas, kur L.Kučma nemaloniai atsiliepia apie G.Gongadzę, o įrašų, kur L.Kučma reikalauja surasti G.Gongadzę, niekas taip ir neišgirdo.

Planas pavyko tiesiog idealiai. L.Kučma buvo sukompromituotas, ir jo valdžia labai stipriai sušlubavo.

Prasidėjo protestai Ukrainoje, kilo Vakarų nepasitenkinimas, atrodė, kad L.Kučmos režimas čia pat kris. Bet nuversti jį komandos iš Maskvos nebuvo. Maža to, sulaukusi kaltininko atgailos, FSB laikinai užgesino gaisrą. 2001 metų pavasarį FSB agentai suorganizuoja neramumus Ukrainos prezidento administracijos atžvilgiu ir suteikia specialiosioms pajėgoms dingstį žiauriai numalšinti protestus. Pirmasis ukrainiečių Maidanas baigiasi Kremliaus pergale.

Paklusnusis L.Kučma pašalina Maskvos nekenčiamą V.Juščenką ir skiria savo administracijos vadovu, o faktiškai – Maskvos regentu ir prievaizdu – Viktorą Medvedčiuką, kuris netrukus taps Vladimiro Putino kūmu. Tai tam, kad visiems būtų suprantama, kas vairuoja procesą. L.Kučmos antroji kadencija ėjo į pabaigą, o Medvedčiukas ruošė valdžios Kijeve perdavimo šimtaprocentiniams Kremliaus žmonėms scenarijų.

Bukokas, bet pareigingas Janukovičius

Kai Kremlius paminėjo L.Kučmai žmogų, kuris pakeis jį Ukrainos prezidento poste, šis aiktelėjo. Žinoma, jis vertino bukoką, bet labai pareigingą V.Janukovičių, bet ne tiek, kad perduotų jam valdžią.

Beje, nebuvo ką daryti – už V.Janukovičiaus stovi Maskva. L.Kučma sutinka, ir į Kijevą atvyksta smagus Maskvos politikos technologų desantas, kurio uždavinys iš pirmo žvilgsnio atrodo absoliučiai nerealus – padaryti iš dukart teisto debilo šalies prezidentą.

L.Kučma siūlė Kremliui ir kitas kandidatūras į prezidento postą, bet Maskva visas jas atmetė kaip nepakankamai lojalias. Antai buvo išbrokuotas Sergejus Tigipka kaip per daug ambicingas. Į V.Janukovičiaus komandą buvo desantuoti daugelis senų Kremliaus agentų ir darbas užvirė.

Pradžiai buvo sugriauta užsimezganti Donecko klano, visiškai kontroliuojamo FSB, sąjunga su V.Juščenka. Paskui buvo bandoma afera su konstitucija, sumanyta siekiant atimti iš būsimo prezidento įgaliojimus ir perduoti juos parlamentui, kur FSB tvirtai kontroliavo daugumą deputatų.

Dioksino nuodai

Tą Kremliaus scenarijų sužlugdė Viktoras Juščenka. Už tai ir sumokėjo. Pagrindinį pretendentą į prezidento sostą apnuodijo dioksinu. Apnuodijimas buvo toks rimtas, kad šansų išgyventi jam praktiškai nebuvo.

Čekistai jau laukė ordino už tą operaciją, bet atsitiko neįtikėtinas dalykas. Pats likimas buvo maloningas, ir V.Juščenka liko gyvas. O prieš Dievo valią net čekistai bejėgiai. Būtent dėl nesėkmingo bandymo nunuodyti Kremlius ėmė siaubingai nekęsti V.Juščenkos. Jis ne tik liko gyvas, bet dar ir pasičiupo valdžią iš Kremliaus satelitų. Vladimiras Putinas keršys V.Juščenkai už savo gėdą visus 5-erius jo prezidentavimo metus.

Reikia pasakyti, kad Maskvos darbštuoliai padarė neįmanomą dalyką. Per pusmetį jie pakėlė V.Janukovičiaus reitingus 10 kartų, nuo 4 iki 40 procentų. Kad ir kaip šaipytųsi ukrainiečiai iš maskviečių, bet toks rezultatas brangiai kainuoja. Beje, net jie neįstengė laimėti rinkimų sąžiningai. Jeigu Kremlius nebūtų laužęsis pro duris, o būtų pasiūlęs ką nors neteistą, pergalė būtų garantuota, o taip…

Rinkimai buvo įžūliai suklastoti. Kijeve buvo Maidanas, per kurį valdžią gavo V.Juščenkos komanda. Beje, Maskvos džiaugsmui, ji tą valdžią gavo neilgam. V.Juščenka taip ir nesuprato, su kuo turi reikalų. Jo mėginimai grįsti nacionalinę politiką dialogu patyrė krachą.

Gyvatė nesupranta žodžių, gyvatei reikia išrauti nuodingus dantis. Nesuprantama, kodėl Kremliuje taip nuožmiai nekenčiamas V.Juščenka. Jei jis nebūtų toks naivuolis, Kremliui niekada nebūtų pavykę užvaldyti tokio laimikio kaip Ukrainos prezidento postas.

Beraštis kriminalinis nusikaltėlis

2010 metais FSB gauna prizą, apie kurį jau net nebesvajojo – Ukrainos prezidento postą užima jų daugiametis tiesioginis kūrinys – Viktoras Janukovičius. Beraštis kriminalinis nusikaltėlis, nemurmėdamas paklūstantis Kremliaus valiai, absoliučiai sąžininguose viso pasaulio pripažintuose rinkimuose tampa Ukrainos prezidentu.

Bet, kaip žmonės sako, kai per daug gerai, tai irgi negerai. Sustatęs savo žmones per visą valdžios vertikalę, įgijęs Ukrainos parlamento ir jėgos struktūrų kontrolę, Kremlius atsipalaidavo, laukdamas, kada pernokęs vaisius nukris jiems į rankas.

Čekistai niekada neatsižvelgia į tautą. Rusijoje tautos nėra, o čekistai įsitikinę, kad Ukraina – tai irgi Rusija, ir tauta ten – nuolanki banda, į kurią neverta kreipti dėmesio. Ir 2004 metų Kijevo Maidanas jų nieko neišmokė. Jie įsitikinę, kad tai amerikiečių žvalgybų rankų darbas. Ir V.Putinas tuo tiki. Aha, pasakykite jam, kad žmonės ten stovėjo nemokamai.

Šią žiemą ukrainiečiai surengė čekistams dar vieną pamoką ir parodė jiems, kaip reikia mylėti Tėvynę ir kaip reikia kautis už savo Tėvynę. Revoliucija nuvertė V.Janukovičiaus režimą. Nuvertė tuo momentu, kai visiems atrodė, kad jam niekas negresia. Ukrainiečiai laiko tą revoliuciją antikriminaline, nors Politikumo redakcija ją laiko antirusiška, o tiksliau būtų pasakyti – prieš Kremlių.

Iš esmės 2013 metų rudenį Rusija praktiškai Ukrainoje kontroliavo viską, bet po liaudies sukilimo buvo iš jos išmesta. V.Putinui pavyko suduoti tik du sėkmingus kontrsmūgius – Kryme ir Donbase.

Krymas buvo visiškai okupuotas. Donbase veikia smogikai, kuriuos visiškai kontroliuoja Rusija.

Triuškinantis Vladimiro Putino pralaimėjimas

V.Putinas bandė sutvarkyti situaciją pietryčių Ukrainoje, bet patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Gudrus Kremliaus lapinas ir čia liko ištikimas sau. Gėdingą pralaimėjimą jis pavertė savo pergale, reikalus pavaizduodamas taip, kad jis prijungė Krymą prie Rusijos.

Jeigu pažvelgsime į situaciją taip, kaip yra dabar, tai banditiškai okupuotas Krymas aiškiai mažesnis už visą Ukrainą, kurią jis kontroliavo 2013 metų rudenį. Krymo prijungimo niekas pasaulyje nepripažino ir niekada nepripažins. Faktiškai V.Putinas sudarė Rusijai labai rimtą problemą, kuri nėra jokia pergalė. Beje, visos pergalės Rusijos istorijoje, vertinant adekvačiai, yra chimeros.

Po sukilimo Kijeve Rusija visiškai prarado kontrolę Ukrainoje. Prieš Rusiją stojo net tie regionai, kuriuos Kremlius laikė šimtu procentų prorusiškais. Didžiausias nusivylimas – tai Dnepropetrovskas, Odesa ir  Charkovas.

Paskutinė specialioji operacija, kurią Odesoje įvykdė GRU, baigėsi 50 žmonių žūtimi. Tai buvo padaryta tam, kad Ukrainoje būtų išprovokuota Jugoslavijos scenarijaus pradžia. Žuvo daug tų, kas nuoširdžiai norėjo sąjungos su Rusija. Jie buvo panaudoti kaip patrankų mėsa, patys to nesuvokdami. Bet net toks siaubingas teroro aktas nebuvo toks veiksmingas, kaip tikėjosi Kremlius. Bandymai įsiūbuoti situaciją buvo nesėkmingi. Dabar koviniai veiksmai Donbase įmanomi tik dėka buvusio prezidento V.Janukovičiaus komandos veiksmų.

Mūsų leidinio duomenimis, FSB jau traukiasi iš žaidimo Donbase, ir toliau įvykiai ten bus visiškai ir absoliučiai pabėgėlio V.Janukovičiaus ir jo šeimynėlės kūryba.

Skaitytojas gali visiškai pagrįstai paklausti: o kur gi visus tuos metus žiūrėjo Ukrainos specialiosios tarnybos?

Ukrainos slaptosioms tarnyboms trūksta rūpestingumo

Klausimas teisingas, ir į jį reikia atsakyti sąžiningai. Ukrainos specialiosios tarnybos – tai tikriausiai pačios infantiliausios tarnybos pasaulyje. Didžiausias Ukrainos specialiųjų tarnybų trūkumas – visiškas nerūpestingumas.

Padėtis šiek tiek keitėsi Viktoro Juščenkos laikais, kai suįžūlėję Maskvos čekistai būdavo čiumpami tiesiog už rankos, kai jie dalijo pinigus promaskvietiškoms politinėms prostitutėms. Tiesa, ir tada stengtasi užglaistyti reikalą, kad nekiltų bereikalingas triukšmas. 

O V.Janukovičiaus laikais mūsų čekistai ir agentai tiesiogiai valdė ne tik Ukrainos saugumą ir Ukrainos armiją, bet ir V.Janukovičiaus asmeninę apsaugą. Maža to, trečdalis, jeigu ne pusė, Ukrainos parlamento algas gaudavo Rusijos ambasadoje. Manoma, kad daugelis ją ten gauna iki šiol.

Jeigu norite pavardžių – žiūrėkite Rusijos TV, jie nuo nieko nesislepia. Politikum redakcija mano, kad mūsų išmintingi skaitytojai lengvai supras iš šios publikacijos, kokie Ukrainos politikos personažai yra FSB agentai. Mes jų tiesiogiai nenurodysime.

Dabar Ukrainoje ginčijamasi, kokią politinę partiją reikia uždrausti. Teisingiausias sprendimas Ukrainai bus draudimas veikti savo teritorijoje Rusijos FSB, kitaip Ukraina ramybės neturės.

Šaltinis: uainfo.org, politikum.ru.

2014.06.18; 22:03