1915 m. balandžio 22 d. Flandrijoje vokiečių kariuomenė pirmą kartą panaudojo nuodingąsias medžiagas. Vokiečiai paleido dujas iš balionų, kai palankus vėjas turėjo lemtingą debesį nunešti į priešo apkasus. Iš pradžių dujų panaudojimas atnešė didelę sėkmę.
Tačiau vėjas staiga pakreipė kryptį, ir dujomis buvo apnuodyti vokiečių kareiviai. Vokiečiai karštligiškai ėmė ieškoti kitų dujų panaudojimo formų. Prancūzų agentas Šarlis Luzitas tuo įsitikino, kai nustatė, kad Badeno anilino fabrikas Manheime, gaminantis dujas, tebedirbo visu pajėgumu. Tačiau kaip sužinoti priešo ketinimus?
Luzitas pastebėjo, kad cisternos su dujomis pristatomos į Krupo gamyklas Esene. Žvalgas, labai rizikuodamas, ėmė lankytis alaus baruose, į kuriuos užeidavo šių gamyklų darbininkai. Jis įsiklausydavo į pokalbius. Kalbėdamasis su policininku, saugojusiu gamyklą, žvalgas pesimistiškai įvertino Vokietijos galimybes laimėti karą. Atsakydamas sargybinis pasakė, kad ruošiamas naujas ginklas, kuris pakeis karinius veiksmus Vokietijos naudai, – tai sviediniai, pripildyti dujų.
Aiškus nepasitikėjimas, kurį išsakė Luzitas, suerzino policininką. Juodu susilažino iš didelės sumos. Greit vokietis atvedė savo draugą į atokią vietelę netoli poligono, kuriame turėjo būti išbandomi nauji sviediniai. Iš šios slėptuvės Luzitas galėjo stebėti šaudymus, kuriuose dalyvavo pats kaizeris. Sviediniai buvo iššauti į avių bandą, kuri ganėsi lauke. Nuo dujų ne tik pastipo gyvuliai, bet tiesiog sudegė visa augmenija.
Pats Luzitas buvo įsitikinęs tuo, ką matė savo akimis. Tačiau kaip įtikinti nepatiklius viršininkus Paryžiuje? Žvalgas paprašė savo draugą policininką, kad atminčiai apie lažybas tas jam duotų sviedinio skeveldrą. Džiaugdamasis, kad jam pavyko įrodyti savo teisybę ir į kišenę įsidėti nemažą pinigų sumą, nedelsdamas, kai tik kaizeris ir palyda paliko poligoną, policininkas kilniadvasiškai Luzitui padovanojo geidžiamą suvenyrą. Po trijų dienų skeveldra buvo Paryžiuje, ir anksčiau nei vokiečiai suspėjo sukaupti didelį sviedinių kiekį, prancūzai ir anglai savo kariuomenę aprūpino dujokaukėmis ir patys ėmė gaminti šio tipo sviedinius.
XXX
Anglams, priešingai, pavyko išsaugoti paslaptį apie tankus, kurių sukūrimo įdėja, iškelta dar 1914 m., įgyvendinama buvo labai lėtai. Norint įtikinamai paaiškinti, kam skirtos šios baisios mašinos, gabenamos geležinkeliais su brezento apdangalais, buvo siūlomi įvairūs maskuojantys pavadinimai – cisternos, rezervuarai, bakai. Buvo pasirinktas pastarasis bakas (angl. “tankas”) – taip atsirado naujas grėsmingas karo ginklas.
Pirmą kartą 1916 m. rugsėjo 15 d. panaudojus tankus, vokiečius apėmė baisi panika. Kai pabėgęs iš apkasų kareivis buvo atvestas pas generolą ir pranešė, kad “jis” juda be ratų, tas pamanė, kad jo karys pamišo iš baimės. Kokie niekai – mašina, važiuojanti be ratų? Masinė tankų ataka 1918 m. rugpjūtį padarė plačią pralaužą vokiečių įtvirtinimų linijoje.
Didelis austrų ir vokiečių žvalgybų laimėjimas buvo 1917 m. rugsėjo kautynėse prie Kaporeto išsaugotas netikėtumas. Sąjungininkų žvalgyba, tiesa, gaudavo nemažai tiesioginių ir netiesioginių įrodymų apie vokiečių ir austrų ketinimus pradėti puolimą viename italų fronto bare. Vieną kartą “niekieno žemėje”, esančioje tarp vokiečių ir britų apkasų Prancūzijoje, anglų seržantas rado atviruką, neseniai pamestą vokiečio kareivio. Kažkoks Henrichas rašė, kad jo dalis poilsiauja Austrijoje. Iš lauko pašto numerio, nurodyto ant atviruko, anglai nustatė, jog kalbama apie vokiečių Alpių korpusą, vieną iš smogiamųjų vokiečių armijos dalių. Amerikos žvalgybos pranešimai iš Šveicarijos patvirtino, kad vokiečiai ruošiasi smogti italų fronte.
Vis dėlto Italijos karinė vadovybė spalio 24 d. prasidėjusio vokiečių – austrų puolimo buvo užklupta nepasirengusi. Iki jo pradžios į italų apkasus buvo numestos krūvos Austrijoje išspausdintų ir Šiaurės Italijoje labiausiai skaitomų netikrų laikraščių. Juose buvo rašoma apie gyventojų susidūrimus su policija, apie demonstracijų sušaudymą, spausdinami slopinant riaušes nužudytųjų ir sužeistųjų sąrašai.
Kad suteiktų šiems pranešimams tikroviškumo vaizdą, austrų žvalgyba surinko daugybę smulkių žinių (pateikė kai kurių Italijos miestų gyventojų tikrąsias pavardes, jų užimamas tarnybines pareigas ir t.t.). Todėl dėl laikraščių tikrumo abejonių nekilo. Jie rimtai pakenkė Italų armijos dvasiai, ypač kareivių, kilusių iš Šiaurės Italijos. Pastarieji sudarė pačias kovingiausias dalis. Italų nuostoliai kautynėse prie Kaporeto siekė 800 tūkstančių žmonių, kurių pusė pasidavė į nelaisvę. Visiško Italijos fronto žlugimo Antantė išvengė tik skubiai permetusi į Šiaurės Italiją prancūzų ir anglų divizijas.
XXX
Didžiausia karo metų diversija – jei tai buvo diversija – reikia laikyti cepelinų padegimą Alhorno aerodrome. Cepelinų turėjo tik Vokietija, ir tuometinės aviacijos išsivystymo sąlygomis jie buvo pavojingas ginklas. Juk tada cepelinai galėjo skraidyti kur kas aukščiau nei lėktuvai ir praktiškai buvo nepasiekiami zenitinės artilerijos.
Alhorno aerodromas, pastatytas 1917 m. pradžioje, buvo įrengtas pagal paskutinį technikos žodį. Angaruose, kurių kiekviename tilpdavo po du cepelinus, buvo įrengtos visos įmanomos priešgaisrinės priemonės. Tačiau gaisro pavojaus visiškai likviduoti buvo neįmanoma, nes cepelinai buvo pripučiami lengvai užsidegančio vandenilio ir negalima išvengti nedidelio dujų nutekėjimo.
1918 m. sausio pradžioje Alhorno aerodrome vyko paskutiniai pasirengimai kažkokiai svarbiai operacijai. Cepelinai turėjo veikti drauge su pagrindinėmis vokiečių laivyno pajėgomis, kurios norėjo vėl pabandyti pralaužti anglų blokados kilpą. Ankstų sausio 5 d. rytą angare Nr. 1 plykstelėjo liepsna, apėmusi visus pastatus. Beveik tuo pačiu metu prasidėjo sprogimai ir gaisrai kituose angaruose. Mažiau kaip per minutę buvo sunaikinti keturi angarai ir penki juose buvę naujausios konstrukcijos cepelinai. Dėl šių nuostolių buvo sužlugdyta voliečių laivyno pradėtoji jūros operacija, smogtas didžiausias ne tik materialinis, bet ir moralinis smūgis vokiečių dirižablių statybai. Nors rūpestingai imta aiškintis, katastrofos kaltininkai nebuvo nustatyti.
Bet kokiu atveju nėra abejonių, kad Antantės agentams pavyko prasiskverbti į cepelinų bazę. Sėkmingi antskrydžiai į šią bazę buvo žvalgybos gautos informacijos rezultatas. Taip 1918 m. liepos mėnesį, stipriai bombarduojant, buvo sugriauti cepelinų angarai Tonderne. 1918 m. spalio mėn. buvo pamėginta susprogdinti cepelinų bazę Vidmiundhafene, tačiau padėtas angaruose minas surado aerodromo sargyba.
XXX
Antiantantinių valstybių žvalgybos žinioms persiųsti nuolat buvo naudojami pašto balandžiai, kuriais iki 1914 m. garsėjo Belgija. Kad šie neatitektų vokiečiams, prieš pasitraukdama belgų kontržvalgyba įsakė sunaikinti daugiau kaip 30 tūkstančių ypač vertingų veislių balandžių. Balandžiai pasirodė esą ne tik greiti, bet ir nepaprastai patikimi pagalbininkai. Būdavo atvejų, kai mirtinai sužeisti sparnuoti kurjeriai ištisas valandas šliauždavo žeme ir vis dėlto spėdavo pasiekti savo gimtuosius namus. Ne kartą prekybos ir karo laivai, torpeduoti povandeninių laivų arba dėl kitų priežasčių patekę į avariją, per balandžius siųsdavo pagalbos ženklą ir jos laiku sulaukdavo.
Vokiečių apsupto Vo forto vadas pasiuntė paskutinį jo turimą balandį su pagalbos prašymu. Neretai žvalgai, prasiskverbę į priešo užnugarį arba į jį nusileidę parašiutais, pirmiausia surasdavo savo balandžiams patikimą slėptuvę. Narvelis su sparnuotais pagalbininkais paprastai būdavo pririšamas kur nors šakoto medžio viršūnėje. Tokiu atveju tekdavo naktį nepastebimai lipti į medį ir atnešti balandžiams maisto. Karo pabaigoje vien anglai Vakarų fronte turėjo 6 tūkstančius balandžių “etatų”. Prancūzijoje balandžių pašto didvyriams netgi buvo pastatytas paminklas ir daugelis jų apdovanoti ordinais.
Kadangi balandžiai būdavo stebimi, juos stengtasi … užmaskuoti kitais paukščiais. Anglai Vakarų fronte pašovė balandį, nudažytą papūgos spalvomis.
Pranešimams siųsti plačiai būdavo naudojami ir tarnybiniai šunys. Vokiečių aviganis Fricas, ne kartą per fronto liniją pernešęs šnipų pranešimus, sąjungininkų žvalgybai padarė daug rūpesčių. Frizą reikėjo sugauti gyvą. Tai buvo padaryta tik pasinaudojus kalės Rozi paslaugomis: ją pasiuntė keturkojo paštininko maršrutu.
XXX
Šnipų perkėlimui plačiai buvo pradėta naudotis povandeniniais laivais (ypač Viduržemio jūroje) ir lėktuvais.
Arsenalas priemonių, su kurių pagalba buvo gaunami žvalgybos pranešimai, plėtėsi kiekvienais metais. Šimtus būdų demaskavo kontržvalgyba, tačiau juos pakeisdavo nauji. Vienas vokiečių žvalgas prapjaudavo gyvos žuvies pilvą, įdėdavo ten laiškelį ir ją paleisdavo į upę. Žuvis būdavo sugaunama prie vokiečių pozicijų. Kitas vokiečių žvalgas, būdamas Prancūzijos Belforo mieste, naudojosi tokiu būdu. Jis sėsdavo į traukinį, kuris važiuodavo į neutralią Šveicariją, ir restorano vagone užimdavo atskirą staliuką.
Papietavęs jis, traukiniui artėjant prie sienos, paprastai išlipdavo. Pirmoje Šveicarijos geležinkelio stotyje restorane už to paties stalelio atsisėsdavo kitas žvalgas. Valgydamas jis tarsi atsitiktinai ant staltiesės išliedavo truputį vyno ir, uždengęs tą vietą servetėle, valgydavo toliau. Pirmas šnipas simpatiniu rašalu rašydavo pranešimą. Antrasis jį išryškindavo vynu ir, greitai perskaitęs, laukdavo, kol ant staltiesės išryškėjusios raidės vėl išnykdavo. Pranešimus jie slėpdavo žaizdų tvarsčiuose, po perukais, kūdikių vystykluose, pieštukuose, batų raišteliuose.
Operos dainininkė buvo suimta pervažiuojant jai Prancūzijos – Šveicarijos sieną už… mados nesilaikymą. Per daug iškrakmolytas sijonas muitininkams pasirodė įtartinas. Iš tikrųjų ant jo simpatiniu rašalu buvo parašytas žvalgybos pranešimas. Pasitaikydavo ir kuriozų. Prancūzų cenzūra sulaikė laišką, atsiųstą iš Olandijos vienos damos, baltaplaukės artistės Evos M., vardu į jos “Alkiviados” vilą. Laiškas turėjo šifruoto teksto pavidalą, tuo labiau, kad jis prasidėjo kreipiniu: “Jūsų šventenybe…” Iš tikrųjų tai buvo vieno abato mokinio, laukinių orgijų “Alkiviados” viloje dalyvio, laiškas. Tai kontržvalgybos nedomino…
2011.06.25
