Perskaičiau Virginijaus Savukyno ir Rimvydo Valatkos interviu su Lechu Valensa – "Lenkų maištininkas ant lietuviško dviračio" (15min.lt, 2013 m. birželio 21 d.). Sunku patikėti, kad šis jau nebejaunas žmogus, Nobelio taikos premijos laureatas, garsiausias pasaulyje elektrikas, Gdanske prieš 33 metus padaręs komunizmui esminį trumpą sujungimą" (taip publikacijoje pristatomas buvęs Lenkijos Respublikos prezidentas) – toks pažangus: "Naikiname sienas, kuriame Europos valstybę. Valstybių interesai tampa antraeiliai. Pirmoje vietoje turėtų būti Europa. Turime tapti Europos patriotais", – sako "Solidarumo" laikų maištininkas.
Aš nesistebiu, kai panašiai kalba koks trisdešimtmetis, sėdintis šiltoje kėdėje kur nors Briuselyje – kitos išeities jis neturi, jeigu nenori prarasti to, ką turi. Bet Lechas Valensa, kurio vardas į istoriją "bus įrašytas kaip žmogaus, kuris baigė šalių padalijimo, karų, revoliucijų epochą ir suteikė šansą…" (taip jis pats apie save)!
"Apsistosim, kai raudonu žiedu visa žemė skaisčiai sužydės! Visos tautos vieną himną gieda, visos tautos – iš visos širdies!"
Kaip gražu! Čia ne L.Valensa, bet ir jis panašiai gieda. Ant šitos meškerės jau ne pirmą kartą užkimba ne tik elektrikai, bet ir talentingi poetai. Kaip ir tada, jie mato tik tai, ką norėtų matyti: keliones be sienų, valstybių išsivystymo sulyginimą, socialinių skirtumų išlyginimą, mokesčių ir kelių kokybės suvienodinimą, medicinos paslaugų pagerinimą… (pagal L.Valensą).
O ko jie nemato? Beveik tuo pačiu metu perskaičiau ir Imanto Kalninio samprotavimus ta pačia tema: "Iš tiesų ir Latvija per tuos 20 metų tapo kolonizuota" ("Neatkarīgā Rīta Avīze", "Pro Patria").
Valstybė be ateities – ar tai yra tai, ką esame iškovoję susikibdami rankomis Baltijos kelyje ir statydami barikadas Rygos gatvėse? Nes tai, į kur mus dabar kaip avių bandą gena, yra tik nedidelis aptvaras federacinės Europos pakraštyje. O mes juk norėjome būti pasaulyje lygūs tarp lygių – patys tvarkyti savo nacionalinį ūkį, patys kurti savo santykius su kitomis valstybėmis ir patys nustatyti savo kryptis visuose mūsų žmonių ir visuomeninio gyvenimo aspektuose.
Kompozitorius, rašytojas, visuomenės veikėjas I.Kalninis irgi ryški asmenybė, jo dainos, kupinos patriotizmo, ironijos ir net sarkazmo, nukreipto prieš egzistavusią sistemą, kurią Lenkijoje griovė L.Valensa, Latvijoje labai populiarios.
Pirmasis kuria kažkokią betautę Europos valstybę, kurioje visi bus tarp lygių lygūs ir laisvi, o antrasis sako, kad:
"Šiandieną Europos Sąjunga jau nėra ta organizacija, už stojimą į kurią Latvijos piliečiai nubalsavo 2003 metų rugsėjo 20 dieną – 2009 metų gruodžio 1 dieną įsigaliojo Lisabonos sutartis. Žinoma, bėgant laikui, keičiantis sąlygoms, bet kuri sistema priversta keistis. Tačiau, jei šiuos poreikius diktuoja interesai tų, kurie atitinkamu momentu kontroliuoja finansinius resursus, tada aktualiu tampa klausimas – ar Europos Sąjunga yra sumanyta tam, kad užtikrintų tokio tipo interesus? Aš atidaviau savo balsą už Latvijos prisijungimą prie Europos Sąjungos, ir buvau įsitikinęs, kad Latvija įgis realų suverenitetą ir drauge galimybę savarankiškai kurti savo ateitį.
Kaip mes šios pelkės pakraštyje atsidūrėme, mes žinom. Mes tik nežinojome, kad tai yra pelkė. Iš tolo tai atrodė kaip gerai prižiūrėta pievelė, kaip žemė, „citrinos kur žydi“. Ir tada mes puolėm pirmyn – viena sutartis – viena konstitucija, po akimirkos antra sutartis – antra konstitucija, vieni mechanizmai, paskui kiti, vieni instrumentai, vėl kiti, ir, jei dabar apsidairysime, tai pievelę sunku įžiūrėti, bet štai ruda pliurza čia pat palei veidus taškosi. Ar iš to ištrūkti dar įmanoma? Kad nenuskęstume visai, turime būti kaip tie du, kurie išmatose iki kaklo stovėdami, sako vienas kitam – nejudėk, nekelk bangų!"
L.Valensa man svetimas, nenuoširdus, netikras, praradęs atmintį. Nenuoširdus, nes Lenkijai I.Kalninio minimi pavojai negresia arba bent jau ne tokie dideli, ir L.Valensa tą puikiai supranta. "Mūsų pasaulį reikia statyti ne ant lenkų ar lietuvių patriotizmo – tai senojo stiliaus mąstymas. Turime tapti Europos patriotais", – sako jis. Sako viena, o galvoje turi kita. Pila vandenį ant mažas tautas malančio malūno.
1939 – 1940 metais mūsų politikai, visuomenės veikėjai, poetai (ne visi) manė, kad ne viskas prarasta, kai be šūvio įsileidome Rusijos imperijos kariuomenę. Nesitikėjo, kad komunizmo propaguotojai gali būti tokie klastingi ir žiaurūs. Kai stojome į Europos Sąjungą, irgi tikėjomės ne to, ką dabar turime. Aš irgi stojau į taikią, draugišką, demokrtišką Europos Sąjungą, net kitus agitavau, nieko blogo neįtardamas.
"… žodis „demokratija“ šiuolaikiniame pasaulyje yra dekoratyvi sąvoka, kuri iš tiesų slepia visai kitus valdymo principus. Kalbame apie demokratijas, bet tikrumoje tai yra tironijos, bemaž totalitarinės sistemos, kurios save pridengia žodžiu „demokratija“. Demokratijos vardan pasaulyje sugriaunamos valstybės, miestai, fiziškai sunaikinami tūkstančiai žmonių… Taigi – realiai veikia visai kiti principai. Realiai veikiantys personažai nėra demokratiški personažai",– sako I.Kalninis.
Bet tai dar tik žiedeliai pelkėje, labai panašioje į pievelę. Net L.Valensa, man atrodo, nelabai tiki utopinėmis svajonėmis, apie kurias jis daug kalbėjo, atsakinėdamas į Lietuvos žurnalistų klausimus, nes sako:
"Kas bus dabar, kai nebebijome Dievo ir nebijome kaimynų…? Dirbančiųjų masės ieškos teisingumo ir sugriaus viską, kas buvo pastatyta. Dirbantieji trokš teisingumo ir sugriaus kapitalistinę sistemą, kuri veikė remdamasi Dekalogu. Dabar, kai šios vertybės miršta, patenkame į didžiulę anarchiją. Sudėtinga bus sustabdyti procesą, kuris jau prasidėjo… Diskusijas reikėtų paspartinti, kad suspėtume iki didelių revoliucijų, kurios netrukus gali prasidėti".
Diskusijos nepadės: didžiųjų Europos valstybių tikslai visai ne tokie, kokie deklaruojami, nes
"… vertybių sistema, kurią propaguoja Vakarų civilizacija, yra visiškai bankrutavusi, bet mes ten brukamės bet kokia kaina ir patarėjais imame tuos, kurie sąmonės degeneraciją vadina progresu, o tūkstantmetės žmonijos orientacijos suardymą – „vakarietiškomis vertybėmis“ (I.Kalninis).
Nereikia būti nei prezidentu, nei elektriku, kad suprastum, ko siekia Europos Sąjungos (ir ne tik) didieji. Jiems labai rūpi, kad mes, mažieji, išliktume?! Jie patys tirpsta kaip žvakė Afrikos ir Azijos saulėje. L.Valensa teisus: sudėtinga bus sustabdyti procesą, kuris jau prasidėjo.
"Mano Latvija ir mano tauta sukurta geresniam – pilnavertei, gražiai ateičiai be grėsmių. Puolančios Vakarų „vertybės“ tokios ateities negarantuoja. Gali būti, kad Rytų Europos tautos, iš vienų pančių išsilaisvinusios, praleido galimybę eiti savo identiteto išsaugojimo ir vystymosi keliu. Bet galbūt dar nėra per vėlu. Ir, jeigu taip, mes turime skvarbiau pažvelgti į save ir į tuos, kuriuos vadiname savo draugais ir sąjungininkais…Toji vertybių sistema, kurią propaguoja Vakarų civilizacija, yra visiškai bankrutavusi, bet mes ten brukamės bet kokia kaina ir patarėjais imame tuos, kurie sąmonės degeneraciją vadina progresu, o tūkstantmetės žmonijos orientacijos suardymą – „vakarietiškomis vertybėmis", – rašo I.Kalninis.
Svajotojas L.Valensa arba visai atitrūkęs nuo nūdienos gyvenimo tikrovės, arba šiuo atveju atlieka Lietuvos visuomenės ramintojo, suflerio užduotį. Ne veltui du žymūs Lietuvos žurnalistai beldėsi į Gdanską. Žūt būt reikia juk kaip nors neutralizuoti stiprėjantį tautinį, nacionalistinį, antiglobalistinį judėjimą.
Ir Lietuvos lenkų, inspiruojamų iš Varšuvos, vis įžūlesnius reikalavimus gal bus lengviau įgyvendinti, kai toks autoritetas sudės visus taškus. Ko jūs čia kliedit dėl tos vis mažėjančios nepriklausomybės? Valstybių interesai juk tampa antraeiliai! Juk kuriame Europos valstybę! Koks skirtumas – Pietryčių Lietuvoje ir Seinuose bei Punske gyvens vien lenkai ar bus ten ir vienas kitas lietuvis?!
"O tie sufleriai – su jais vis dėlto irgi ne visiškai aišku. Ar jie, kitiems patarinėdami, nematė, kas vyksta jų pačių namuose? Dabar jie už durų sveria savo prekę, o mūsų lyderiai šiapus durų laukia, kada pasvertą išneš ir paduos. Tie svėrėjai iš anapus pranešinėja, kad toji prekė yra gera ir sunki, net sunkesnė už svarstį. Bet ta jų lėkštė su visa finansų ir euro politika yra lengvesnė už lengvą, nes kitoje lėkštėje padėta tai, kas niekuo neatsveriama – mūsų tautos ir mūsų žmonių likimas", – sako I.Kalninis.
Ne į Gdanską – į Rygą reikėjo važiuoti mūsų žurnalistams, nes Ryga arčiau visom prasmėm. Juo labiau, kad L.Valensa atsisakė atsiimti Lietuvos prezidentės jam skirtą vieną iš garbingiausių apdovanojimų – Vytauto Didžiojo ordino Didįjį kryžių, taip išsakydamas protestą dėl lenkų padėties Lietuvoje: "Esu giliai susirūpinęs dabartine situacija dėl mano tautiečių Lietuvoje teisių į savo kalbą, tradicijų puoselėjimo ir pagarbos lenkų kultūrai".
Štai taip: lenkų patriotas ragina "mūsų pasaulį statyti ne ant lenkų ar lietuvių patriotizmo".
"Latvija buvo brutaliai apkvailinta ir apšvarinta. Ir mūsų ligšiolinių lyderių protingumas pasiekė tik tai, kad pamatytų tai, kas jiems naudinga, ir pasistengtų kažką iš to gauti sau. Toji vertybių sistema, kurią propaguoja Vakarų civilizacija, yra visiškai bankrutavusi, bet mes ten brukamės bet kokia kaina ir patarėjais imame tuos, kurie sąmonės degeneraciją vadina progresu, o tūkstantmetės žmonijos orientacijos suardymą – „vakarietiškomis vertybėmis“, sako I.Kalninis.
Panašiai galima pasakyti ir apie mūsų ligšiolinius lyderius.
Slaptai.lt nuotraukoje: šių pastabų autorius žurnalistas Vytautas Visockas.
2013.07.03
