Rašo Jums 44 metų vilnietis, kuriam ne vis vien, kas dedasi Jo Tėvynėje.
Auginame su žmona tris vaikus. Vyriausiam – 19, dukrai – 16, jaunėliui – 8. Dar pats būdamas vaiku ir girdėdamas žodžius: “Šeima – Visuomenės ir Valstybės ląstelė“, pajusdavau pagarbą ir savotišką pasididžiavimą, kad ir aš pats esu Valstybės dalelė.
Žinia, kad ir pati didžiausia bei gražiausia Katedra yra pastatyta iš paprasčiausių plytų, kurios pačios savaime atskirai paėmus lyg ir nieko nereiškia, ir tuo pačiu reiškia Viską. Ir gero Meistro rankose paprastų plytų krūva pavirsta nepakartojamo grožio stebuklu, kuriuo nenustojama žavėtis ir praėjus daugeliui šimtmečių.
Tos pačios tiesos galioja ir Valstybei. Turėdami tvirtas šeimas, kuriose ugdomi Stiprūs, Sveiki, Drąsūs, Kūrybingi ir svarbiausia,- įsileidžiantys Dievą į savo širdis, žmonės, mes tiesiog neišvengiamai įžengsime į Aukso Amžių, kurį pamatys jau mūsų vaikai.
Paskutinius kelerius metus domiuosi procesais ir tendencijomis, kurios vyrauja ne tik Lietuvoje, bet ir Pasaulyje. Labai įdomu žinoti ir stebėti, į kurią pusę mes vystomės ar mus „vysto“.
Suprantu, kad mano vieno asmeniniai analitiniai gebėjimai ir techninės galimybės negali lygintis su didelių valstybių tam tikslui skirtų institutų pajėgumais, tačiau ir plika akimi galima pastebėti bei konstatuoti liūdną faktą, kad, „švelniai tariant“, kažkas Pasaulyje yra ne taip.
Nežinau, ar egzistuoja kokia nors bendra Pasaulinė programa, ar planas, kur būtų išdėstyta, ko Mes Visi siekiame ir kokią norėtume matyti savo ir savo vaikų ateitį. Bet žiūrint į tas Kapitalistinio pasaulio grimasas, kurios vyrauja visose gyvenimo srityse, darau išvadą, kad arba tokio plano nėra, arba jis yra, tik nukreiptas ne kūrimui, o destrukcijai.
Kitaip niekaip negaliu paaiškinti, iš kur pilasi tokia gausybė save laisvais vadinančių, atskirų asmenų ir grupių saviraiškos formų, kurių ne tik kad negali pavadinti nemoraliomis, bet kurių veikla aiškiai yra nukreipta prieš Valstybę ir tuo pačiu prieš jos piliečius. Nejaugi aukščiausia laisvės forma – tai yra laisvė nuo bet kokių moralės taisyklių, laisvė nuo pagarbos vieni kitiems ir laisvė nuo pareigos bei atsakomybės.
Kam reikalinga tokia pasirinkimo laisvė, kai siūloma rinktis iš blogo ir dar blogesnio? Kam reikalinga demonstruoti visus įmanomus „išsidirbinėjimų“ variantus? Kam reikia tokios laisvės? Ką sako vieno banko reklama, kai neaiškios orientacijos jaunuolis puikuojasi reklaminiuose skyduose su užrašu: „Naujame pasaulyje daugiau pasirinkimo laisvės“. Kam tai naudinga ir kokių tikslų tuo siekiama?
Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, turint omenyje ne išorinius bruožus, o tai, kad jis yra Kūrėjas. Ir kiekvienas iš mūsų patys renkamės, kokią savo, savo vaikų ir savo Valstybės ateitį kuriame. Kiekvieną dieną priimdami, kad ir pačius nereikšmingiausius sprendimus, mes renkamės, – kuriuo keliu eiti.
Ar seksime paskui „Aukso veršį“, ar bandysime patenkinti savo puikybę ir godulį, ar ieškosime malonumų ir tenkinsime savo jusles…? O gal prisiminsime kur nors, kada nors matytą gerą, teisingo poelgio pavyzdį. Galbūt tas poelgis daugeliui tuomet pasirodė nelogiškas, nenaudingas materialine prasme, gal jis neatitiko laikmečio dvasios savo tyrumu. Tačiau ir praėjus daugeliui metų šildo širdį, išliko atmintyje ir pastūmėjo mus žengti, gal ir nedidelį, bet pirmą žingsnelį ilgame savęs tobulinimo kelyje.
Kokias vertybes mums skiepija ir kurlink mus visus veda seksualinių mažumų idėjų propagavimas sostinės centre? Gal, matydami tokias laisvos Europos išraiškos formas, pakils ir mėgėjai vairuoti išgėrę ir pareikalaus savo Konstitucinės teisės išreikšti savo pažiūras Gedimino aikštėje?
Dėka „labai gerai dirbančių“ masinių informavimo priemonių mes žinome ir labai daug girdime apie „blogus pavyzdžius“ ir kažkodėl beveik nėra informacijos apie sektinus. Žinia, kaip blogas, taip ir geras pavyzdys yra „užkrečiami“.
Masiškai demonstruodami visą, ką turime blogo ir nenatūralaus, leidžiame šiam dalykui plisti ir vystytis. Žmonėms reikia pavyzdžių, kuriais norėtųsi ir reikėtų sekti. Reikia pavyzdžių, kurie pakylėja ir daro žmones geresniais. Kiekvienas blaiviai mąstantis tėvas ir motina norėtų, kad jų vaikai užaugtų, būtų sveiki, sukurtų šeimas ir paprasčiausiai būtų laimingi. Tai ir mokykime, kaip tokiais tapti, rodykime tokius pavyzdžius ir patys tapkime tais pavyzdžiais savo vaikams.
Ir žinote, ko labiausiai trokšta ir bijo netekti tie pseudo laisvo pasaulio simboliai? Baisiausia jiems yra netekti mūsų visų dėmesio. Nes gyvenime vystosi ir plečiasi tik tai, kam mes skiriame savo dėmesį. Nepriklausomai nuo to, ar tą dalyką mes giriame, ar smerkiame. Kova su blogiu visada pasibaigia blogio padidėjimu. Nereikia kovoti prieš blogį, kovokime už gėrį.
Atleiskite už tokią ilgą įžangą, bet mano pasiūlymas būtų – paskelbti gėjų eitynėms boikotą. Reikėtų kreiptis į žiniasklaidos priemones, į visus vilniečius ir sostinės svečius su prašymu – nerodyti, nefilmuoti, nefotografuoti to, kas vyks šeštadienį Gedimino prospekte.
Neimti interviu nei iš eitynių šalininkų, nei iš priešininkų. Iš viso apie tai nekalbėti ir sutelkti dėmesį į tai, kas Vilniuje ar Lietuvoje vyks pozityvaus ir gražaus. Paprašykime gyventojų neiti tuo metu į centrinę gatvę. Jeigu neišeina eitynių iškelti į dykumą, tai bent jau laikinai – kelioms valandoms, paverskime dykuma Gedimino prospektą, kol ten vyks eitynės.
Padarykime vilniečiams tokią šventę ir dovaną!!!
Šviesaus ir kūrybingo savaitgalio Jums linki Giedrius Misevičius su šeima.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Giedrius Misevičius, šio komentaro autorius.
2013.07.26
Per ilgus dešimtmečius, draugaudamas ir bendraudamas su gėjais, susidariau kitą, gal kažkiek supratingą požiūrį į juos. Gyvenime visi susiduriame su savo aistrom ir klausimu, ką su jom daryti? Retas žmogus jas visas įveiks. Galų gale kiekvienas kūnas savaip nori būti pamylėtas. O savo įgimtas ar sau būdingas aistras neigti, jas pakeisti neįgimtom ar nebūdingom būtų, kaip šv.Paulius aiškino, ištvirkavimas ir pasaulio nedorumo ženklas. Vadinas, heteroseksualus kaip tokius verbuoti, vilioti, gundyti būti homoseksualais yra nedora, ir lygiai taip pat yra nedora homoseksualus lenkti ar skatinti būti heteroseksualais.
Manau, kas svarbiau, autoriaus straipsnyje yra daugybė teisingų minčių. Reikia dėmesį skirti tam, kas mums gražu. Ir nusigręžti nuo to, kas mus piktina. Jeigu reiškinys klesti be jokio dėmesio, vadinas, gal jis turi savo teigiamą, kuriantį traukos šaltinį, kurį tada galėsime įžvelgti. Net ir mirtis gali turėti kuriamą prasmę, bet mes tyčia nežudome ir neskatiname.
Šiais klausimais plačiau pabendravus, būtų galima kitaip suprasti. Mano geras draugas man paaiškino, kad niekas nesirenka būti homoseksualu, tai per daug bjauru mūsų visuomenėje. Tai mane nuramino, bandant jį suprasti, ir padėjo jį atjausti. Užtat kyla mintis visuomenėje suvokti homoseksualumą ir visa kas „nelinkėtina” kaip neįgalumus. Neįgaliam žmogui, tarkim, žmogui be rankos, priklauso visos teisės. Negalima iš jo tyčiotis. Kartas reikia jį atjausti ir jam suteikti papildomą pagalbą. Kartas jisai tiesiog gali netikti kai kurioms pareigoms arba savo neįprastu elgesiu netikti, kaip pavyzdys. Bet visi suprantame, kad nelinkėtina būti berankiu, ir niekam neleistumėme tokiu tyčia tapti, be reikalo. Panašiai, mano labai silpnas regėjimas, ir tai netgi turi privalumų besimeldžiant, visgi, nelaikau tai linkėtinu. Iškyla klausimai, kokia šeima linkėtina, didelė ar maža. Ar išvis nelinkėtina turėti šeimą? Visuomenė galėtų susitarti.