Lapkričio 20 d. Kuršėnų kultūros centre įvyko konferencija „Žmogaus šviesa ir istorinės atminties tiesa“, skirta Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekos 90-mečiui ir kalbininko Vytauto Vitkausko 80-mečiui.
Kalbėta apie bibliotekos dabartį ir perspektyvas, pristatytos knygos „Kuršėnų bibliotekos istorija“ (autorius Jonas Kiriliauskas), „Atsiminimai apie Vytautą Vitkauską“ (sudarytojos Nijolė Čižikienė, Aurelija Genelytė-Gritėnienė, Rita Urnėžiūtė), „Gimtųjų žodžių apžavėtas“ (Vytautas Kirkutis). Konferencijos dalyviai galėjo susipažinti su ekslibriais „Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekai 90 metų“ ir jų autoriais. Kita salės, kurioje vyko konferencija, siena buvo skirta žymiajam kuršėniškiui Vytautui Vitkauskui – „Kuršėnų biblioteka – lituanistikos atminties ir sklaidos vieta“ (autorius Almantas Šlivinskas).
{Norėdami pamatyti visas Vytauto Visocko nuotraukas, spauskite bet kurią iš šių pirmųjų}
Atvažiavęs su keliais Vytauto Vitkausko bičiuliais, konferencijoje fotografavau anaiptol ne viską, neužsirašinėjau, kas ką kalbėjo (tikiuosi, tai padarė arba padarys Kuršėnų žurnalistai), todėl mūsų skaitytojams pateikiu nuotraukas, bylojančias beveik vien tik apie prof. Vytauto Vitkausko gyvenimą ir darbus.
Neabejoju, kad ne visi net kuršėniškiai žino, kas buvo ir tebėra Vytautas Vitkauskas, todėl skelbiu kelias pastraipas iš tekstų, kuriuos perskaičiau parodoje „Kuršėnų biblioteka – lituanistikos atminties ir sklaidos vieta“.
XXX
Vytautas Vitkauskas (1935 m. rugpjūčio 1 d. Kuršėnuose – 2012 m. vasario 18 d. Kuršėnuose) – žymus Lietuvos kalbininkas, redaktorius, pedagogas, visuomenės veikėjas. Jis yra vienas žymiausių akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ rengėjų; mokslininkų tarpe ypač vertintas kaip dialektologijos (tarmių leksikos) tyrinėjimo pradininkas.
Jis neretai iš atminties galėjo pasakyti, koks žodis kuriame kaime vartojamas, kaip tariamas, kirčiuojamas, ką reiškia. Iš tų žodžių, paprastų ir vaizdingų, švelnių ir šiurkščių, žinomų ir niekada negirdėtų, atsirado jo žymūs kalbotyros mokslo veikalai: disertacija ir jos pagrindu parengtas pirmasis Lietuvoje tarmių žodynas „Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas“ (1970), pirmasis tarties žodynas „Lietuvių kalbos tarties žodynas“ (1995), „Lietuvių kalbos tarmių morfologiniai reiškiniai“ (2001), kartu su bendradarbiais – „Druskininkų tarmės žodynas“ (1988), „Vietovardžių kirčiavimo žodynas“ (1994) ir kt.
Tačiau pats didžiausias Vitkausko darbo baras – akademinė leksikografija vienintelėje darbovietėje – Lietuvių kalbos institute – didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ rengimas, redagavimas.
Čia tarp sukauptų per 4,5 milijono šio žodyno kartotekos kortelių prisišliejo ir jo nuo 1953 m. sunešti 65 000 lapelių, kuriuose jis tiksliai fonetine transkripcija užrašė ir sukirčiavo įvairių tarmių ir šnektų žodžius su jų vartoseną iliustruojančiais autentiškais sakiniais ir rašytiniais kalbos pavyzdžiais. Jis buvo vienų tomų autorius, sudarytojas, kitų – redaktorius arba vyr. redaktorius, o ypač nusipelnė taisydamas anksčiau išleistų tomų tarmių ir senųjų raštų žodžių pateikimo klaidas. Už darbą prie šio žodyno Vitkauskui kartu su kitais autoriais 1996 m. paskirta Lietuvos mokslo premija.
XXX
Vytautas Vitkauskas nuo vaikystės mėgo teatrą, vaidino ir režisavo: iš pradžių su kiemo, mokslo draugais, vėliau – Vilniaus universiteto Dramos būrelyje, po to – Vilniaus profsąjungos rūmų Liaudies teatre, kuris dar vėliau pasivadino Senjorų teatru. Apie jo bendraamžių senjorų vaidybą jis rašė spektaklių programose, recenzijose. Jo studentiškų laikų vaidyba aprašyta knygoje „Universiteto kiemo teatras“. Būsimasis kalbininkas ne tik artistas buvo, bet ir pats režisavo: 1956-1957 m. pastatė Žemaitės komediją „Apsiriko“, o 1957-1958 m. – B.Sruogos komediją „Dobilėlis penkialapis“. Dar vėliau, 1959-1960 m., kartu su Juozu Meškausku – V. Rozovo 5 paveikslų komediją „Gero vėjo!“
XXX
Ypatingas ryšys kuklųjį kalbininką siejo su gimtaisiais Kuršėnais. Mokslininkas nė karto neatsisakė dalyvauti gimtinėje organizuotuose įvairiuose renginiuose. 2005 m. jis įsteigė 1000 Lt. premiją Kuršėnų moksleiviams – būsimiesiems filologams, lituanistams. „Noriu, kad studentai į aukštąsias mokyklas ateitų rašę temas, ne kokias kompozicijas. (…) Stojantieji nežino, ką parašė V.Krėvė, net A.Vienuolio pavardės nežino. Antilietuviška kryptis mokyklose didelė.“
XXX
Vytautą pažinau kaip didelį Lietuvos ir lietuvių kalbos bekompromisinį patriotą ir puoselėtoją, kuris didžiai piktinosi sovietų (ir ne tik) valdžios pataikūnais, kurie, kaip jis sakė, „sviestą ant duonos tepė storiau už pačią riekę…“, ir tais, kurie „tiek kartų vertė marškinius, kad jie net suplyšo bevartant… Liko visai neaišku, kuri švarioji, kuri nešvarioji pusė… Vieni nori visada gerai gyventi prisitaikydami, kiti galvoja, kad apie jų darbus niekas nesužinos.“
Tiek sovietmečiu, tiek Lietuvai atgavus nepriklausomybę Vitkauskas už lietuvių kalbą, jos grynumą ir išsaugojimą aukojo visas savo jėgas, žinias ir protą. Jis sakydavo: „Nebėra susirūpinimo lietuvių kalba, nebėra tvirtos įstaigos, kuri gintų mūsų kalbą. Dėl to degu iš nekantrybės, bet nieko negaliu padaryti“ (Dr. Apolinaro Čepulio prisiminimai, Vilnius, 2014.04.14. – Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekos rankraščių fondas).
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2015.11.12; 10:12
