Šių metų balandžio mėnesį portale slaptai.lt buvo paskelbta žurnalisto Gintaro Visocko publikacija „Kai išties sunku suprasti“.
Teksto autoriaus pozicija – suprantama. Mūsų pataikavimas Armėnijai – keistokas. Jau net trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose pastatyti armėniški kryžiai – chačkarai. Suprantame, žinome, užjaučiame: armėnų bendruomenė tokiais ženklais siekia įprasminti 1915-aisiais patirtas aukas. Bet leiskite paklausti – kuo čia dėti lietuviai? Dėl to, kas daugiau nei prieš šimtą metų dėjosi tuometinėje Osmanų imperijoje ir jos pakraščiuose, – ne Lietuvos galvos skausmas. Lietuva dėl tų praradimų nėra kalta nei tiesiogiai, nei kaip nors kitaip. Ten lietuvių anuomet nei gyventa, nei prekiauta, nei kariauta. Štai kodėl pritariu nuomonei, jog Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje pastatyti chačkarai – tarsi svetimkūnis.
Be kita ko, tie kaip grybai po lietaus mūsų miestuose dygstantys chačkarai nėra neutralūs ženklai, kad juos leistume statyti kiek tik geidžia širdis. Jie kiršina mus su Turkija ir Azerbaidžanu. Prisiminkime – šios musulmoniškos valstybės turi kategoriškai kitokį požiūrį į 1915-ųjų tragediją nei Armėnija. Tad kodėl mes, lietuviai, dėl svetimų, tiksliau tariant – Armėnijos interesų, veliamės į ginčus bent jau su NATO sąjungininke Turkija? Sakote, svetimo skausmo nėra? Tvirtinate, kad Lietuva privalo būti jautri, dėmesinga? O aš pasakysiu: teisinga politika – būti jautriam, tačiau geriausia, kai užuojauta ir pagarba – abipusė. Jei užjaučiame mes, kodėl neturėtų užjausti mūsų?
Bet ar Armėnija stato savo žemėje Lietuvai svarbius atminimo ženklus? G.Visockas pagrįstai kelia klausimą – kada Armėnijoje išdygs bent vienas lietuviškas kryžius, menantis lietuvių praradimus bolševikinių, sovietinių okupacijų metais? Nuojauta kužda – greičiausiai niekada. Mat Armėnija visiškai priklauso nuo šiandieninės Rusijos. Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė. Manote, Kremlius leis Giumri mieste, kur įsikūrę rusų kariškiai, pastatyti atminimo ženklą lageriuose, tremtyse žuvusiems lietuvių politiniams kaliniams, tremtiniams, galų gale – su sovietine armija kovojusiems lietuvių partizanams – miško broliams? Nebūkime naivūs. Tokios malonės nesulauksime. O ir nereikia – paminklas lietuvių partizanams armėniškame Giumri – tai tokia pati keistenybė kaip ir armėniškas chačkaras Klaipėdoje. Kiekvienas iš mūsų turi teisę gūžtelėti pečiais: kodėl, kam, ar tai susiję, kodėl tai aktualu?
O jei žvelgsime pragmatiškai, Armėnija dar niekur ir niekaip neužjautė mūsų dėl sovietinės okupacijos metais patirtų nelaimių. Bet mes jai leidžiame vieną po kito savo aikštėse statyti chačkarus. Vardan ko?
Žinoma, gražus lietuviškas bruožas – užjausti. Bet vėl – jei gaila 1915-aisiais žuvusiųjų armėnų, mums turėtų būti gaila visų aukų. Juk 1915-aisiais žuvo labai daug turkų. Jei esame tikri krikščionys, kodėl Klaipėdoje ar Kaune nesirengiame statyti paminklo, menančio turkų netektis? Man regis, pasielgtume labai įžvalgiai, jei netoli chačkarų atsirastų bent vienas Turkijai, sąjungininkei iš NATO aljanso, svarbus atminimo ženklas. Taip mes demonstruotume gerą valią: gerbiame visų žuvusiųjų atminimą, mes neturime pateptųjų, išrinktųjų.
Vis tik įtariu, jog paminklą turkų kariams Lietuvoje greičiausiai bus labai sunku pastatyti. Lietuvoje gausu įvairiausių prietarų, išankstinių nusistatymų. Patys net neįtardami pakliuvome į keblią padėtį, mat nenumatėme visų pasekmių, lengva ranka leisdami statyti chačkarus ir tuo pačiu ignoruodami Lietuvoje gyvenančios azerbaidžaniečių – turkų bendruomenės interesus. Nesuprasdami visų niuansų įskaudinome mums draugiškas musulmoniškas valstybes, iš kurių viena – NATO narė, mūsų sąjungininkė.
Iš šios balos reikia solidžiai išbristi. Išbristi ne tik galima, bet ir būtina. Jei mums vis tik svetimi dvigubi standartai, pastatykime, pavyzdžiui, Lietuvoje paminklą, kuriuo pagerbtume nuo ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak ir kitų panašių teroristinių organizacijų žuvusių europiečių atminimą.
Nuo 1973 iki 2002-ųjų metų šių armėniškų organizacijų teroristai vien tik Vakarų Europos šalyse surengė 235 teroro aktus, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 žmones. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti.
Kodėl Lietuva negalėtų turėti būtent nuo teroristų rankų žuvusiųjų europiečių atminimą pagerbiančio paminklo? Štai keletas būdingiausių pavyzdžių, kaip dar visai neseniai Europa buvo šantažuojama.
Drastiškiausi Armėnijos teroristinių organizacijų surengti teroro aktai Europoje
1973 metai. JAV, Kalifarnija. Santa Barbaros mieste armėnų teroristas pasikėsina į dviejų turkų diplomatų gyvybę. Turkai buvo užpulti atvykę į pokylį. Teroristas sugautas ir nuteistas iki gyvos galvos, tačiau dėl sveikatos būklės netrukus išleidžiamas į laisvę.
1975 metų spalio 22 diena. Austrija. Armėnų tautybės teroristas įsiveržia į Vienoje reziduojančio turkų diplomato misiją ir diplomatą nušauna.
1976-ieji metai. Vokietija. Armėnų teroristai surengia kruvinas atakas prieš Esene, Kiolne ir Frankfurte reziduojančius turkų diplomatus.
1980-ųjų balandžio 17 diena. Italija. Roma. Pasikėsinta į Vatikane rezidavusį Turkijos ambasadorių Vesdį Tiurelą. Ambasadorius sunkiai sužeistas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų teroristinės organizacijos.
1980-ųjų gruodžio 17 diena. Australija. Sidnėjus. Armėnų teroristas nužudo du turkų diplomatus – generalinį konsulą Šaryką Aršeką ir gynybos atašė Enginą Severą.
1981-ieji. Rugsėjo 15-ąją Danijos sostinėje Kopenhagoje sprogsta bomba, padėta prie turkų transporto kompanijos “THY”. Atsakomybę už incidentą, kurio metu sužeidžiami du danai, prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1981-ųjų spalio 3 diena. Šveicarija. Galingas sprogmuo apgriauna Ženevos teismo pastatą, kuriame turėjo būti nagrinėjami armėnų teroristinės organizacijos ASALA nusikaltimai.
1981-ųjų spalio 25-oji. Italija. Romoje armėnų teroristas pasikėsino į Turkijos ambasados antrojo sekretoriaus gyvybę. Turkijos diplomatas suspėjo pasipriešinti užpuolikui, todėl buvo sužeistas tik į ranką. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų mirtininkai, pagerbdami tuos savo bendraminčius, kurie rugsėjo 24-ąją buvo ušpuolę Turkijos ambasadą Prancūzijoje ir žuvo susišaudymo su policija metu.
1982-ųjų kovo 22 diena. JAV. Susprogdintas turkų konsulo Orchano Giundiuzo ofisas Bostone. Konsulas sunkiai sužeistas. Po šio sprogimo JAV Baltųjų rūmų administracija oficialiai pareiškė, jog būtina imtis visų įmanomų koordinuotų veiksmų prieš armėnų teroristines organizacijas, visame pasaulyje žudančias turkų diplomatus.
1982-ųjų gegužės 10-oji. Šveicarija. Dviejuose Ženevos bankuose drioksteli galingi sprogimai. Čia – armėnų teroristinių organizacijų braižas.
1982-ųjų birželio 1 dieną Roterdame (Nyderlandai) keturi armėnų teroristai iš automatinių ginklų apšaudė Turkijos generalinio konsulo Amsterdame automobilį. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė armėnų teroristinė organizacija “Armianskaja krasnaja armija”.
1982-ųjų rugsėjo 9 diena. Bulgarija. Burgaso mieste prie savo namų užmuštas Turkijos diplomatas Bora Suelkanas. Teroristui pavyko pasprukti, bet pabėgdamas jis paliko raštelį, kuriame paaiškino, kodėl ėmėsi tokių veiksmų prieš turką. Pasak užpuoliko, tai – keršto akcija.
1983-ieji, vasario 2 diena. Belgijos sostinės Briuselio aerouostuose nuaidi du sprogimai. Per teroro aktus nukenčia būtent Turkijos avialinijų lėktuvai. Atsakomybę už incidentus prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1983-ieji, kovo 9-oji. Jugoslavijos sostinėje Belgrade, pačiame miesto centre, du armėnų teroristai pradeda šaudyti į žmones. Žūsta ne tik Turkijos diplomatas Belgrade Galibas Belkaras. Gyvybės netenka ir du atsitiktiniai praeiviai. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija DžSag.
1983-ieji. Kovo 31-ąją Vokietijos Federatyvinės Respublikos mieste Frankfurte leidžiamas turkiškas laikraštis sulaukia telefoninių grasinimų. Skambinęs vyriškis reikalauja, kad laikraštis liautųsi “domėjęsis armėniškais reikalais”. Priešingu atveju žurnalistai sulauksią “kruvino atpildo”.
1983-ieji. Birželio 15 diena. Didžioji Britanija. Londono specialiosios tarnybos sėkmingai nukenksmina sprogmenį, kurį padėjo armėnų teroristinė organizacija ASALA.
1983-ieji. Birželio 27-ąją Portugalijos sostinėje Lisabonoje armėnų teroristai pabando šturmuoti Turkijos ambasadą. Nepavykus užimti ambasados jie įsiveržia į diplomatinės misijos pavaduotojo butą ir įkaitais pagrobia diplomato žmoną ir du vaikus. Savižudis armėnas netrukus susprogdina rankose laikytą granatą. Turkijos misijos atstovai – sužeisti. O ambasadą saugojęs Portugalijos policininkas – negyvas.
Po šio incidento tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškia, esą armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti, niekaip nepateisinami. Griežtą JAV prezidento R.Reigano reikalavimą specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų saugumo priemonių oficialiai išplatino Baltieji rūmai Vašingtone. Mat keletą dienų prieš minėtą incidentą armėnų teroristai buvo surengę panašaus pobūdžio išpuolius prieš Briuselyje ir Paryžiuje reziduojančius turkų diplomatus. Anie incidentai nusinešė aštuonių turkų diplomatų gyvybes.
1984-ieji, kovo 29-oji. JAV, Kalifornija. Turkijos konsulatas Los Andžele sulaukia grasinančio laiško. Armėnų teroristinė organizacija ASALA grasina, jog imsis kruvinų išpuolių ne tik prieš turkus, bet ir prieš amerikiečius, jei Olimpinėse žaidynėse bus leista dalyvauti turkų sportininkams.
1984-ųjų birželio 20-oji. Austrija. Vienoje sprogo bomba, kuri buvo padėta po Turkijos diplomato Erdogano Ozeno automobiliu. Socialinius reikalus kuravęs turkų diplomatas žuvo vietoje.
1984-ieji, birželio 25-oji. Informacinė agentūra Paryžiuje sulaukia grasinančio laiško. Laišką pasirašiusi armėnų teroristinė organizacija ASALA praneša žudysianti visus, kurie rems turkų sportininkų dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse idėją.
1984-ieji, gruodžio 19-oji. Austrija. Vienos mieste diplomatiniame automobilyje nušaunamas turkų diplomatas Enveras Ergunas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija “Dašnakcytiun”.
1985-ieji, kovo 12-oji. Kanada. Otava. Trys ginkluoti armėnų teroristai apšaudė Turkijos ambasadą. Susišaudymo metu nukautas Kanados specialiųjų tarnybų karininkas. Į ambasadą įsiveržę teroristai įkaitais paima kelis ambasados darbuotojus. Pačiam ambasadoriui Džoškunui Kirsui pavyksta iššokti pro langą iš antrojo aukšto ir taip išvengti mirties.
1985-ieji, vasara. Kanada. Toronto miestas. Armėnų teroristai iš sukarintos organizacijos “Sekretnaja armija za osvobozdenija Rodiny” pagrasina torontiečiams, jog imsis pačių drastiškiausių priemonių, jei Kanada neįsiklausys į armėnų reikalavimus įkurti Didžiąją Armėniją (Didžiosios Armėnijos sukūrimas įmanomas tik iš Azerbaidžano ir Turkijos atimant didelius žemės plotus).
1985-ieji, gruodžio 12-oji. Stambioje Paryžiaus parduotuvėje sprogsta du galingi sprogstamieji užtaisai, sužeisdami 41 žmogų. Atsakomybę už sužeidimus prisiima ASALA.
1986-ųjų rugsėjo 9-oji. Paryžius. Bomba sprogsta “Paris City Hall” pastate. Vienas žmogus žuvo, 18-a prancūzų sužeisti. Atsakomybę už šį kruviną incidentą prisiima teroristinė organizacija KSAMEPP, reikalaujanti, kad Prancūzija paleistų įkalintą teroristą V.Garabedianą. Rugsėjo 10 – 15 dienomis Paryžiuje nuaidi dar du panašaus pobūdžio sprogimai, už kuriuos atsakomybę prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1986-ųjų rugsėjo 16-oji. Paryžiaus Monparnaso rajone nuaidi galingas sprogimas, nusinešęs penkių prancūzų gyvybes. Dar 52 žmonės sužeisti. Užtaisą susprogdinę asmenys reikalauja, kad Prancūzijos valdžia iš kalėjimo paleistų terorizmu kaltinamą armėną V.Garabedianą ir dar du jo sėbrus, priklausančius teroristinei organizacijai ASALA.
1986-ųjų gruodis. Smogikai iš armėnų teroristinės organizacijos “Armėnų revoliucinė armija” užpuola “Air Canada” ofisą Paryžiuje. Šio užpuolio Kanada susilaukė dėl to, kad kalėti nuteisė tris armėnus, kaltinamus terorizmu bei priklausymu teroristinėms organizacijoms. Tačiau Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko neutralizuoti incidentą nepraliejant niekieno kraujo. Oficialusis Paryžius įtaria, kad nuo 1986-ųjų armėnų teroristinė organizacija ASALA bazuojasi Prancūzijoje ir Vokietijoje, o lėšų gauna iš Sirijos teroristų.
1986-ųjų gruodžio 23-ioji. Australija. Melburnas. Sprogmenų prigrūstas automobilis išlekia į orą prie Turkijos konsulato. Gyvybę praranda vienas žmogus. Tyrimo metu paaiškėja, jog šį išpuolį organizavo “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”.
1987-ųjų sausio 19-oji. Australija. Šeši šios šalies piliečiai žūsta nuo sprogusios bombos, padėtos pašto patalpose. Atsakomybę prisiima “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”. Po metų armėnų rašytoja Silva Kaputikian reikalauja, kad Australija suteiktų galimybę armėnams apsigyventi jos žemėje.
2019.04.09; 09:00
