Visuomet sakiau ir sakysiu: prieš sumanydami žengti bent mažiausią žingsnį į priekį, šoną ar atgal, skaičiuokime, ar naudinga?
Apie gražiąją Zelandiją
Mergaitės, kurią ketino išvežti į Naująją Zelandiją, istorija, – įsimintina. Gal vaikui ir būtų gera gyventi svetur. Gal žmonės, kurie ją trokšta įsidukrinti, – padorūs, sąžiningi, turtingi. Bet jei mūsų valstybė nėra vien iš degtukų sudėliota butaforinė dėžutė, mes negalime išleisti mergaitės gyventi į tolimąją salą – ten ji nutautės. Lietuvių tauta ją praras.
Vargu ar kam nors kyla abejonių – Naujojoje Zelandijoje atsidūrusi lietuvaitė asimiliuosis. Užmirš lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją, lietuviškus papročius. Tad kokios gali būti derybos – leisti ar neleisti? Vos kelis milijonus gyventojų teturinčiai tautai – net ir vieno lietuvio asimiliacija yra milžiniškas praradimas. Visi kiti argumentai, kodėl Lietuva neturi lengvai atiduoti savo vaikų į svečias šalis, – antraeiliai. Pats aktualiausias klausimas: ar mažylis išliks lietuviu. Taip turėtų skaičiuoti pragmatiška tauta.
Mes dažnai labai pompastiškai, iškilmingai kalbame apie žmogaus teises. Jos, be abejo, – egzistuoja. Jas būtina ginti. Bet jei turime individo teises, privalo egzistuoti ir tautos teisė. Jei negalima skriausti asmens, tai ar galima atsainiai žiūrėti į aplinkybes, kurios silpnina tautą? Jei individo gyvybė – didelė vertybė, tai tautos išlikimas – dar didesnė vertybė.
Ar tebemoka lietuviškai?
Negaliu pamiršti televizijos laidos, kurioje Nemira Pumprickaitė akivaizdžiai puolė dvigubos pilietybės kritiką Seimo narį Audronį Ažubalį. Bandydama sumenkinti šio parlamentaro argumentus žurnalistė įrodinėjo, kiek daug naudos Lietuvai atnešė, sakykim, JAV gyvenantys lietuviai. Pateikė iš JAV į Lietuvą atvykusio ir Lietuvos kariuomenės vado pareigas ilgokai ėjusio Jono Kronkaičio pavyzdį. Chrestomatinis pavyzdys. J.Kronkaičio nuopelnai Lietuvos kariuomenei – nenuginčijami.
Tačiau kodėl N.Pumprickaitė nepaklausė, ar lietuviškai kalbėti vis dar tebemoka tikrai šio Lietuvą mylinčio ir tikrai Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms nusipelniusio generolo vaikai? Jei į šį klausimą atsakysime sąžiningai, galima tik viena išvada: gyventi svetur – pavojinga nutautėjimo požiūriu. Ypač mums, lietuviams. Kadangi mes nesame atsparūs svetimoms įtakoms. Tokia jau mūsų, matyt, prigimtis. Todėl aš remčiau „dvigubos pilietybės“ idėją, jei ji lietuvius gelbėtų nuo mūsų prakeiksmo – neatsparumo svetimoms įtakoms. Bet dviguba pilietybė nėra tas saugiklis, kuris patikimai sergėja lietuvį nuo lietuviškumo išsižadėjimo.
Arkadijaus Vinokuro argumentai
Nepatariu aklai pasitikėti žurnalisto Arkadijaus Vinokuro teiginiais, kodėl lietuviai privalo pripažinti neva dvigubos pilietybės teikiamą naudą. Prisimenu Lietuvos karininkų ramovėje Vilniuje surengtą diskusiją, kurioje be A.Vinokuro dalyvavo „Propatria“ judėjimo atstovas Vytautas Sinica, rašytojas Vytautas Rubavičius ir parlamentaras Žygimantas Pavilionis. Minėtų ginčų metu A.Vinokuras rėmėsi žydiška patirtimi: esą po pasaulį išsibarstę jo tautiečiai naudojasi teise turėti dvigubą pilietybę ir nė velnio nenutautėja.
A.Vinokurui taikliai tąsyk atkirto V.Rubavičius: lietuviai – ne žydai. Nėra ko lietuvių lyginti su žydais. Lietuviai, skirtingai nei žydai, neturi asimiliacijai atsparaus geno.
Lengvinanti aplinkybė
Man nesuprantama, kodėl Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Endriukaitis taip piktai nusiteikęs prieš Marijoną Misiukonį. Tai, kad M.Misiukonis kadaise persekiojo vieną iš paskutiniųjų Lietuvos partizanų – Antaną Kraujelį, – blogai. Aplinkybė, jog sovietmečiu M.Misiukonis dirbo itin Lietuvai priešiškose institucijose, – taip pat blogai. O ir dabartiniai Lietuvos teismų sprendimai nagrinėjant M.Misiukoniui iškeltus priekaištus, – dviprasmiškai keisti.
Bet ir čia, kaip lietuvaitės išvažiavimo į Naująją Zelandiją atveju ar dvigubos pilietybės klausimu, reikia pragmatiškai skaičiuoti. Vertinant M.Misiukonio veiklą, mano supratimu, labai svarbu išsiaiškinti ne tik visus jo sovietinių „žygių“ niuansus, bet ir aplinkybes, kaip šis vyras elgėsi po 1990-ųjų Kovo 11-osios bei 1991-ųjų Sausio 13-ąją. Jei jis nekenkė mums siekti nepriklausomybės, jei jis nenuėjo su mūsų priešais, – argi tai nėra lengvinanti aplinkybė? O jei 1990 – 1991-aisiais jis ne tik buvo neutralus, bet mažumėlę net padėjo Kovo 11-osios Aktą įgyvendinti siekusioms jėgoms, – tai dar viena lengvinanti aplinkybė. Labai rimta, solidi aplinkybė.
Todėl ir sakau: skaitydamas propatria.lt portale V.Sinicos interviu su A.Endriukaičiu apie tai, koks blogas sovietmečiu buvo M.Misiukonis, pasigedau svarstymų, o koks gi buvo M.Misiukonis išaušus 1990-ųjų metų pavasariui. Mano patarimas: jei tik įmanoma – neatstumkime. Mes ir taip turime užtektinai daug priešų. Jei jų ieškosime ir ten, kur galima konfrontacijos išvengti, – Kovo 11-osios laimėjimų neišsaugosime.
Vėl tie draudimai
Seimo narių Audroniaus Ažubalio bei Lauryno Kasčiūno pasipiktinimas Rossija 24 kanalu, apšmeižusiu Laisvės premija apdovanotus mūsų miško brolius, – suprantamas. Tik nesuprantamas raginimas imtis sankcijų prieš minėtą televiziją. Visų Rusijos televizijų neuždrausime, visų šmeižikų nenubausime. Mačiau tuos šlykščius Rusijos televizijų pranešimus. Bet man nekilo mintis, esą kanalą privalu paverst neprieinamu Lietuvos žiūrovams. Nejaugi mums nereikia žinoti, ką ir kaip apie mus kalba mūsų priešai?
Tuo tarpu ginčytis su minėtais rusų komentatoriais – būtina. Visiems įtikinamai, įdomiai pasakoti, koks svarbus mūsų miško brolių indėlis stiprinant Lietuvą, – be jokios abejonės. Raginti lietuvių rašytojus kurti populiarius romanus apie pavojų, aukų, nepriteklių ir patrtiotizmo kupiną mūsų miško brolių gyvenimą, tuos romanus išverčiant į rusų, anglų, vokiečių, prancūzų kalbas – taip! Sukurti apie partizanus ne prastesnį meniniu požiūriu filmą nei „Niekas nenorėjo mirti“ (juk iki šiol vis dar neturime labai įtaigaus, stiprų poveikį darančio filmo) ir jį demonstruoti pasauliui – puiku. Bet ką mums duotų Rossija 24 uždarymas?
Nacionalinė premija
Jei jau norime blokuoti priešiškas Lietuvai televizijas, pirmiausia išsiaiškinkime, kur demokratinei, savo istoriją gerbiančiai tautai privalu dėti Rūtos Vanagaitės ir Mariaus Ivaškevičiaus tekstus? Lietuvoje – labai daug lietuvių, kurie apsimeta nesuprantantys susiklosčiusios konfliktinės situacijos rimtumo. Net mūsų inteligentija, įskaitant literatūros kritikus, rašytojus bei poetus, dedasi nesugebanti įžvelgti esminių skirtumų tarp žmogaus teisės laisvai rašyti ir teisės gauti nacionalinę premiją. Be abejo, tiek R.Vanagaitė, tiek M.Ivaškevičius turi teisę rašyti taip, kaip iki šiol rašė (tokios demokratijos taisyklės). Bet nacionalinės premijos jie nėra verti. Ir niekad nebus verti. Nebent atsiklauptų ant kelių Katedros aikštėje ir visos Lietuvos akivaizdoje paprašytų laisvės kovotojų atleidimo.
Bet jie neprašys atleidimo. Savo sprendimo greičiausiai neatšauks, deja, ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisijos pirmininkė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. O tai reiškia, kad mes neišvengsime viešo pažeminimo, nutiksiančio premijų įteikimo metu.
Tačiau mes galime daug nuveikti demonstruodami savąją poziciją. Neslėpkime, jog esame įžeisti. Ignoruokime tuos, kurie spjauna mums į veidą. Omenyje turiu štai tokius žingsnius: boikotuokime renginius, kuriuose dalyvauja literatūros kritikė V.Daujotytė; boikotuokime iškilmes, kuriose dalyvaus M.Ivaškevičius; boikotuokime Rašytojų sąjungą, kuri paskelbė nei šiokį, nei tokį pareiškimą. Galų gale teiraukimės visų nacionalinės premijos laureatų – nejaugi jums didelė garbė atsiimti nacionalinę premiją drauge su M.Ivaškevičiumi? Gal gražiau, solidžiau, lietuviškiau – nedalyvauti tose iškilmėse? Tegul romano „Žali“ autorius vienui vienas ateina pasiimti premijos…
Ir vis dėlto prasmingiausia būtų, jei atsirastų plunksną mokantis valdyti drąsuolis, nebijantis mesti iššūkio teksto „Žali“ autoriui. Tegul sukuria romaną, kuriame, be kita ko, meninėmis priemonėmis būtų nupiešta stribų, sovietinių karių ir agentų – smogikų, KGB karininkų menkystė, lyginant tai su miško brolių drąsa, pasiaukojimu, ištikimybe. Tegul tame romane bus deramai įvertinti ir blogo romano nuo gero romano sąmoningai ar nesąmoningai atskirti nesugebantys šiandieniniai Lietuvos „intelektualai“. Parodykime ir jų „didybę“.
Kaip pasielgė Antanas Baranauskas, kai lenkai šmeižė lietuvių kalbą, esą ji neišraiškinga, esą ją vartoja tik neišsilavinę prasčiokai? Jis nešaukė į protesto mitingus, neorganizavo konferencijų, nepuolė rašyti protesto laiškų, rezoliucijų. Užtat jis parašė nuostabųjį „Anykščių šilelį“, akivaizdžiai įrodydamas, jog lietuvių kalba nė kiek nenusileidžia lenkų kalbai.
Nejaugi į trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį žingsniuojanti Lietuva neturi savojo Antano Baranausko?
2019-01-25
