Gintaras Visockas. Atsargiai – armėniška provokacija Sakartvele (Gruzijoje)


Print
Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pirmiausia noriu priminti, jog šių metų sausio 16 dieną Paryžiuje buvo surengtos svarbios Azerbaidžano ir Armėnijos užsienio reikalų ministrų derybos. Pagrindinis derybų klausimas – Kalnų Karabacho ateitis.

Derybos Paryžiuje

Azerbaidžanas mano, kad Prancūzijos sostinėje keturias valandas trukusius ginčus galima vadinti konstruktyviais. Oficialusis Baku džiaugiasi turėjęs galimybę išsamiai išdėstyti savo poziciją ir pritarė nuomonei, jog derybas privalu tęsti, „kad ir kas nutiktų“.

Verta pastebėti, jog minėtų debatų rezultatus teigiamai įvertino ir Jungtinių Tautų bei Europos Sąjungos vadovybės. Europa laukia taikos Pietų Kaukazo regione. Europa trokšta, kad karinis konfliktas dėl Kalnų Karabacho galų gale būtų teisingai ir taikiai sureguliuotas.

Kodėl Europa viltingai vertina sausio 16-osios derybas, galima nuspėti. Beveik pusdienį užtrukusių pokalbių metu abi pusės užsiminė, jog atėjo metas svarstyti, „kaip abi tautas paruošti gyvenimui taikos sąlygomis“ bei „kokie galimi konkretūs konflikto sureguliavimo būdai“. Šie žodžiai buvo ištarti derybų metu. Šito nepaneigsi.

Tačiau sprendžiant iš armėniškos spaudos reakcijos, Armėnija nepasiruošusi konstruktyviam dialogui. Bent jau skaitant kai kuriuos armėniškus leidinius susidaro įspūdis, jog Armėija po sausio 16-osios derybų pradėjo panikuoti. Spaudoje tarsi užkeikimas skelbiami priminimai: esą Armėnija neturi teisės pasitraukti iš okupuotų žemių, o Azerbaidžanas neva privalo pripažinti, jog karą dėl Kalnų Karabacho pralaimėjo, bei nedelsiant pripažinti Kalnų Karabacho respubliką esant nepriklausoma valstybe.

Armėnija gudrauja

Būta net tokių pareiškimų: jei Armėnija grąžins bent metrą okupuotų žemių, tai reikš gėdingą oficialiojo Jerevano kapituliaciją. Susiraskime internetinį portalą Regnum (2019 metų sausio 22 diena), kuriame Sergėjus Šakariancas piktai klausia, „ką reiškia tautų paruošimas taikai“? Šį autoriaus nepasitenkinimą galima tik taip suprasti: Armėnija nenori pripažinti, jog anksčiau ar vėliau Kalnų karabachą teks grąžinti Azerbaidžanui. Gražiuoju ar piktuoju – tačiau teks grąžinti. Nes Azerbaidžanas niekad nesutiks su „šios teritorijos praradimu“. Todėl logiška, kad Armėnijos valdžia ir armėnų politologai bei žiniasklaida privalo liautis isteriškai kurstę antiazerbaidžanietiškas nuotaikas tiek saviems, tiek svetur.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Kad Armėnija pyksta, nenorėdama pripažinti moralinio pralaimėjimo, byloja ir leidinys Lragir, kuriame Akopas Badalianas giria tuos, kurie nenori keisti šiandien susiklosčiusios padėties (Kalnų Karabachą kontroliuoja karinės armėnų pajėgos, ten nėra nė vieno azerbaidžaniečio), o tuos, kurie siekia pasikeitimų (Armėnijos karinių formuočių pasitraukimo bei išvarytų azerbaidžaniečių grąžinimo į gimtąsias žemes), – kritikuoja.

Kai trūksta sveiko proto

Oficialusis Azerbaidžanas perspėja: jeigu Armėnijos politikai vadovausis šovinistiniais lozungais, tai nieko konstruktyvaus ir kompromisiško derybų metu nebus pasiekta – visos pastangos teisingai ir taikiai sureguliuoti konfliktą atsidurs aklavietėje. O tai reiškia, kad teliks vienintelis būdas – jėga išvyti okupantus. Bet Azerbaidžanas nenori imtis kraštutinių priemonių. Jis vis dar tiki Armėnijos politikus nepraradus sveiko proto.

Juk okupuodami Kalnų Karabachą armėnai puikiai suprato, jog teks kentėti ne tik morališkai, bet ir ekonomiškai, nes jie būtinai bus atskirti nuo svarbių regioninio bendradarbiavimo projektų – naftotiekių, dujotiekių, strateginių kelių.

Į Armėniją jau šnairuoja net tokios organizacijos kaip Kolektyvinės saugumo sutarties organizacija (KSSO). Nes į šią organizaciją įeinančioms Baltarusijai, Kazachstanui bei Tadžikistanui nusibodo nuolatinės, tendencingos oficialiojo Jerevano intrigos juodinant ir kritikuojant Azerbaidžaną. KSSO lyderiams nepatinka oficialiojo Jerevano reikalavimai palaikyti Armėniją nuolat, net tuomet, kai ji – akivaizdžiai neteisi. KSSO vadovai remia Azerbaidžano poziciją: visi armėnų kariškiai turi palikti Kalnų Karabachą, visi azerbaidžaniečių pabėgėliai turi teisę grįžti į Kalnų Karabachą. Tik taip nutikus oficialusis Baku laikys, kad atkūrė savo šalies teritorinį vientisumą.

Vadovaujantis sveiku protu, Armėnija turėtų džiaugtis atsikračiusi Kalnų Karabacho, nes šių žemių okupacija jai neša tik nelaimes ir bėdas. Ir vis dėlto oficialusis Jerevanas, matyt, blefuoja: Vakarams tvirtina, jog norėtų draugauti su Azerbaidžanu, tačiau taip pasielgti negali, nes, tik pamanyk, armėnų tauta šito nenorinti. O ji, Armėnijos valdžia, juk privalo paisyti tautos nuomonės.

Patys muša, patys – verkia

Žodžiu, patys muša – patys verkia. Patys kursto antiazerbaidžanietiškas nuotaikas, o paskui skundžiasi, kad antiazerbaidžanietiškai nuo pat mažumės auklėjami vaikai užauga taikos su Azerbaidžanu nenorinčiais žmonėmis. Išvada tėra viena: patys armėnai privalo ruošti saviškius taikai su Azerbaidžanu. Azerbaidžanas čia niekuo negali padėti. Azerbaidžaniečiai senų seniausiai pasiruošę taikiam sugyvenimui – grąžinkite tai, ką neteisėtai užgrobėte, ir mes dovanosime visas padarytas skriaudas.

Paminklas Gruzijoje – nesantaikos kurstymo priemonė

Ir vis dėlto oficialioji Armėnija tebekursto antiazerbaidžanietiškas nuotaikas. Kursto ne tik savo, bet net ir svetimose žemėse. Pavyzdžiui, Sakartvele (Gruzijoje). Šių metų sausio 20-ąją viename armėnų gausiai apgyvendintame Gruzijos regione buvo restauruotas dar 1995-aisiais pastatytas paminklas Michailui Avagianui. Omenyje turimas Gruzijos regionas Džavahetija, Achalkali miestas. Taigi sausio 20-ąją ten buvo iškilmingai restauruotas paminklas nieko bendro su Gruzija neturinčiam armėnui M.Avagianui. Iškilmėse dalyvavo Achalkali meras Jurikas Ununianas, partijos „Gruzijos svajonė“ regioninio padalinio vadovas Nairi Iricianas, taip pat Gruzijos parlamento nariai Enzelia Mikojanas, Sambelas Manukianas bei Armėnijos ambasadorius Gruzijoje ponas Rubenas Sadojanas.  

Paminklas Michailui Avagianui, dalyvavusiam kare prieš Azerbaidžaną

Gruzijos įstatymai skelbia, kad jei paminklas nėra didelis, tai jo pastatymui arba restauravimui nereikalingas centrinės valdžios leidimas. Džavahetijoje gyvena daug armėnų. Tad jie be Tbilisio leidimo formaliai gali pastatyti daug mažų, smulkių paminklų, kuriais įamžintų saviškių atminimą. Taip nutiko ir paminklo M.Avagianui atveju.

Bet kam armėnams būtinai prireikė to paminklo? Juk M.Avagianas niekaip nenusipelnęs Gruzijai.

Viskas paaiškėja, kai sužinai, jog M.Avagianas buvo mirtinas Azerbaidžano priešas. Vaizdžiai tariant, Gruzijai nieko gero nepadarė, užtat prikiaulino Azerbaidžanui. Oficialusis Baku šį žmogų kaltina dalyvavus kariniuose veiksmuose prieš Azerbaidžaną okupuojant Kalnų Karabachą, žudant Hodžaly gyventojus. Tad statydami arba restauruodami Gruzijos teritorijoje šį paminką armėnai ne tik pasirūpino „savais reikalais“, bet ir supykdė azerbaidžaniečius su gruzinais. Azerbaidžanas pareiškė Gruzijai oficialią protesto notą. Gruzija asidūrusi labai keblioje situacijoje. Teisiškai ji nepajėgi sutramdyti tautinės armėnų mažumos.

Ypač bado akis žinia, jog paminklas restauruotas sausio 20-ąją, kada visas Azerbaidžanas gedėjo 1990-aisiais sausio 20-ąją per sovietų kariuomenės įsiveržimą žuvusiųjų tautiečių (dėl Kremliaus palaimintos agresijos tądien Baku mieste žuvo 137 žmonės, 744 buvo sužeisti, o 841 – neteisėtai suimti). Tad nors Alchalaki administracija neigia prisidėjusi prie minėto paminklo restauravimo (esą tai padarė pilietiškai nusiteikusi visuomenė), vietinės administracijos ranka lengvai matoma. Tad nenuginčysi: sausio 20-ąją Džavahetijoje gyvenantys armėnai spjovė į veidą ne tik Azerbaidžanui, bet ir Gruzijai.

Armėniškojo separatizmo ypatumai Sakartvele (Gruzijoje)

Kitaip tikriausiai ir negalėjo būti. Mat šią Gruzijos teritoriją nuo seno, ypač subyrėjus Sovietų Sąjungai, valdė separatistinės armėnų organizacijos „Vigr“, „Džavakach“, „Parvana“. Šių organizacijų vadovų kabinetuose ant sienų kabodavo „Didžiosios Armėnijos nuo jūrų iki jūrų“ žemėlapiai (pagal juos Armėnijai privalo priklausyti ir tokie grynai gruziniški miestai kaip Tbilisis ir Kutaisis). Džavahetijoje gyvenantys armėnų jaunuoliai dažniausiai tarnaudavo ne gruzinų kariuomenėje, o netoli dislokuotoje 62-ojo rusų karinėje bazėje. Ten veikiančiose mokyklose armėnai mokėsi ne gruzinų kalbos, ne Gruzijos istorijos – jiems buvo dėstoma tik Armėnijos istorija, tik armėnų kalba. Kad vaikams prireiks gruzinų kalbos, nes jie gyvena Gruzijoje, – armėnų separatistams buvo nusispjauti.

Įdomi detalė: ten ilgokai politinę įtaką turėjo toks Vaga Čachalianas, judėjimo „Vieningasis Džavakchas“ lyderis. Būtent jis yra grasinęs: jei tik Armėnija paprašys, aš uždarysiu geležinkelį „Baku – Tbilisis – Karsas“, jei reikės Jerevanui, susprogdinsiu dujotiekį „Baku – Tbilisis – Džeichanas“.

Tik  2008 metais tuometinė Gruzijos valdžia šiam grasintojui prikirpo uodegą, apkaltindama jį esant GRU agentu.

Štai tokios naujienos Pietų Kaukaze.

2019.01.31; 09:00