„Tai, ką šiandien matome, girdime, jaučiame Lietuvoje, tai yra kaimyninių valstybių istorijos politika. Lietuva neturi savo istorijos politikos. Tačiau pasekmės tų politikų, kurias vykdo Baltarusija, Rusija, – mes jaučiame. Čia, kalbėdami apie Kazį Škirpą, mes matome, kaip mums bando primesti tam tikrus stereotipus ir, kas blogiausia, bando tai padaryti mūsų pačių, Lietuvos piliečių rankomis. Tai yra aukšto meistriškumo istorinės politinės diversijos…“
Parlamentaro Audroniaus Ažubalio pozicija
Ši ištrauka – iš Seimo nario Audroniaus Ažubalio kalbos, nuskambėjusios liepos 10-ąją Europos aikštėje priešais Vilniaus miesto savivaldybę. Karu su keliomis dešimtimis susirinkusiųjų į protesto piketą parlamentaras A.Ažubalis gynė lietuvių teisę turėti sostinėje pulkininko Kazio Škirpos vardu pavadintą alėją.
Parlamentaro A.Ažubalio pastabas, kad mes vis dar prievartaujami į savo istoriją žvelgt svetimųjų akimis, kad klastingai pratinami prie svetimųjų požiūrio į skausmingus ir skaudžius praeities įvykius, – pravartu įsiminti. Pasakyta trumpai ir aiškiai, kietai ir atvirai.
Deja, žvelgti į istoriją ne savo, lietuvių, akimis mus stumia ne vien Rusija, ne vien Baltarusija. Aš net taip pasakyčiau – kodėl mes stebimės, kai Maskva drumsčia vandenį? Tarp mūsų valstybių ir tautų būta kivirčų. Kai kurie šiandieniniai priekaištai, nesusipratimai, net informaciniai – dezinformaciniai karai, provokacijos, klastotės, – tiesiog neišvengiami. Jei kuo nors ir reikia stebėtis, tai ne Maskvos ar Minsko bandymais mums primesti savąją traktuotę, o mūsų nesugebėjimu atsispirti tokiam spaudimui.
Armėnijos ambasadoriaus pasakojimai
Tačiau apmaudžiausia, kai mums tarsi privaloma pamoka primetamos net labai tolimų, su Lietuva mažai susijusių šalių istorijos. Omenyje turiu, žinoma, Armėniją. Jau esu rašęs portale slaptai.lt bei pasakojęs susitikimų su skaitytojais metu, pavyzdžiui, Šiaulių apskrities bibliotekoje, kaip Baltijos šalyse reziduojantis Armėnijos ambasadorius Migranas Mkrčianas stegiasi pripratinti mus prie nežinia iš kur ištraukto teiginio, esą viduramžiais Žalgirio mūšyje sumušti vokiečių ordinus lietuviams padėjęs … armėnų karių pulkas. Šiuo „faktu“ niekas netiki. Net istorijos nemėgstančiam diletantui keblu suvokti, kaip ir kodėl karinis armėnų junginys anuomet atsirado Griunvaldo lauke. Juolab kad ambasadorius, maždaug prieš dvejis metus pradėjęs pasakoti šią pasaką, iki šiol mūsų istorikams bei žurnalistams nepateikė nė menkiausių įrodymų.
Tačiau „neginčijamas“ armėnų karių dalyvavimas Žalgirio mūšyje, – ne pati klastingiausia gudrybė. Armėnija visomis priemonėmis bando įpiršti nuomonę, jog Kalnų Karabachas – tai jų žemė. Kaip ir Žalgirio mūšio atveju, – jokių įrodymų. Beje, įrodymų ir negali būti. Visi įrodymai – ne Jerevano naudai. Jau pavargau kartoti, bet dar sykį pabrėžiu, akcentuoju, atkreipiu dėmesį: visos NATO ir Europos Sąjungos šalys nuo pat Armėnijos – Azerbaidžano konflikto pradžios 1988-aisiais metais laikosi nuostatos, jog Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Jei vadovausimės kita nuostata, girdi, Kalnų Karabachas – ne Azerbaidžano žemė, tada lengva susipainioti, kam priklauso Krymas, Rytų Ukraina, Pietų Osetija, Padniestrė, Klaipėda, Vilnius, Latgala, Narva… Akivaizdu, kad Juodasis Sodas (toks pavadinimas pažodžiui išvertus iš azerbaidžaniečių į lietuvių kalbą) nuo seno buvo vadinamas Kalnų Karabacho chanatu, kuriame daugumą sudarė musulmonai, t.y. azerbaidžaniečiai. Argi tai įmanoma užginčyti?
Beje, kam tuščiai ginčytis su Armėnijos pusę aklai palaikančiais fanatikais dėl azerbaidžanietiškų Kalnų Karabacho šaknų, jei istoriniai šaltiniai bylote byloja, jog XX amžiaus pradžioje net Jerevanas, šiandieninė Armėnijos sostinė, buvo musulmoniškas miestas – ten daugumą sudarė azerbaidžaniečiai, ten stūksojo vien mečetės.
Žvelgiant dar giliau, akivaizdu, kad tuometinė carinė Rusija kelis šimtus metų iš eilės dirbtinai kėlė dešimtis, šimtus tūkstančių armėnų į Kaukazą (nepatinka azerbaidžaniečių, turkų istorikų darbai, atsiverskite lietuvių istoriko Algimanto Liekio monografiją „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ bei publicisto Leono Juršos monografiją „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“). Tie perkėlimai buvo žiaurūs, ciniški, nes atkeltieji apgyvendinti azerbaidžaniečių teritorijose – jėga ir klasta išstumiant vietinius gyventojus.
Ir vis tik Lietuvoje atsiranda lengvatikių, kuriems vaidenasi, neva Kalnų Karabachas – tai teritorija, kuri privalo priklausyti nežinia iš kur atsiradusiai, armėnams giminingai Arcacho tautai. Nors, žvelgiant giliau ir atidžiau, pamatysime, kad net dabartinė Armėnijos respublika – carinės Rusijos, o paskui ir sovietų dirbtinai, per prievartą musulmonų žemėse sulipdytas darinys, privalėjęs atlikti Trojos arklio vaidmenį.
Lietuviškas vienpusiškumas
Bet blogiausia, kad Lietuva beveik prieš 15 metų, t.y. 2005-aisiais, pripažino 1915-ųjų įvykius Osmanų imperijoje buvus … armėnų tautos genocidu. Pritariu nuostatai: Lietuva privalo užjausti armėnų tautos netektis, gerbti žuvusiųjų armėnų atminimą. Ir vis tik noriu paklausti, kuo remiantis Lietuvos Seimas priėmė šį svarbų, didelę politinę potekstę turintį nutarimą (iškart susipykome su Turkija, NATO nare, ir Azerbaidžanu, labai artimu Turkijai). Kodėl mes, vaizdžiai tariant, pasitenkinome vien Jerevano traktuote? Kodėl 2005-aisiais nė nebandėme, net formaliai nesiteikėme išklausyti Ankaros ir Baku argumentų?
Tvirtinsite, kad užteko autoritetingos Prancūzijos nuomonės? Jei Lietuva pretenduoja vadintis sąžininga, objektyviai į istoriją žvelgiančia valstybe, prancūziškos nuomonės negalėjo užtekti. Paryžiaus vadinti objektyvumo etalonu neapsiverčia liežuvis. Prancūzijoje gyvena gausi ir įtakinga armėnų bendruomenė. Be to, dar visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, armėnų teroristinės organizacijos, įskaitant ir ASALA, ten rengė žiaurius teroristinius aktus: sprogdino bombas oro uostuose, civilių lėktuvuose, šaudė į turkų diplomatus, puldinėjo armėniškos pozicijos nepalaikančius Vakarų politikus, grasino prancūzų teisėjams, nagrinėjusiems suimtų ASALA smogikų bylas… Taigi Prancūzija vargu ar gali būti nešališka, objektyvi.
Kas tada galėtų būti mums autoritetu? Įsidėmėkime, kaip 1915-uosius metus vertina mūsų artimiausi kaimynai – latviai ir estai? Tiek Talinas, tiek Ryga nepripažino Osmanų imperijoje 1915-aisiais metais nutikusios tragedijos armėnų tautos genocidu. Estija ir Latvija priėmė kur kas abstraktesnius vertinimus už Lietuvą.
Mūsų kaimynai pasielgė sąžiningiau, apdairiau. Jų atsargumas nulemtas itin svarbios aplinkybės: estų ir latvių istorikai iki šiol nėra studijavę turkiškų bei azerbaidžanietiškų archyvų, todėl jie ir negali turėti tvirtos nuomonės. Štai taip: protingiausia, kai vadovaujamasi savo galva, o jei nesi susidaręs tvirtos asmeninės nuomonės – verčiau patylėk, susilaikyk, prisipažink nežinąs…
Švedijos laikysena
Be kita ko, Lietuva galėtų įsiklausyti ir į Švedijos poziciją. Švedijos užsienio reikalų ministrė Margot Valstrem žurnalistams visai neseniai surengtoje specialioje konferencijoje pareiškė, kad „bus labai sunku 1915-ųjų metų karinius susirėmimus pripažinti prieš armėnus nukreiptu genocidu“. Švedijos diplomatijos vadovė M.Valstrem šitaip atsakė žurnalistams, klausiusiems, ar Švedijos vyriausybė palaimins specialų įstatymą dėl „armėnų genocido“.
Švedijos URM vadovė įsitikinusi, kad karinius veiksmus pripažinti genocidu labai keblu dėl daugelio priežasčių. Pavyzdžiui, jau nėra likusių gyvų liudininkų, kurių pasakojimais būtų galima pasiremti. Ji neneigia, kad kai kurios valstybės 1915 metų karines turkų operacijas yra įvardijusios „prieš armėnus nukreiptu genocidu“. Tačiau Švedijos URM vadovė mano, kad tai – „bloga praktika“.
„Kad būtų įmanoma kaltinti valstybę vykdžius genocidą, reikalingi rimti, neginčijami įrodymai“, – pabrėžė Švedijos diplomatijos vadovė. Ji dar pridūrė, jog Švedija sudarė specialią komisiją, į kurią įtraukta daug kompetetingų istorikų. Būtent tie istorikai dabar specialiai domisi tuometinėje Osmanų imperijoje 1915-aisiais metais nutikusiais įvykiais.
Labai protingas Stokholmo žingsnis – švedai nepripažįsta egzistavus armėnų genocidą, kadangi susipažinę tik su Armėnijos pozicija. Kai išnagrinės visų suinteresuotų šalių argumentus, tada ir paskelbs verdiktą.
Tad ar ne metas ir Lietuvai sudaryti specialią istorikų, kurie visapusiškai pasidomėtų 1915-ųjų įvykiais Osmanų imperijoje, grupę? Kodėl bent keli mūsų istorikai negalėtų nuvažiuoti į Turkiją ir Azerbaidžaną ir ten, pasėdėję keletą mėnesių archyvuose, pateikti savo požiūrį?
Tabu neturėtų būti nė vienai temai
Tokia mintis kilo birželio 19 dieną klausantis Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos surengtos diskusijos „1941 metų sukilimas Lietuvoje: mitai ir realybė“. Tąsyk komisijos pirmininkas Seimo narys Arūnas Gumuliauskas pareiškė: „Jau ne vienerius metus Birželio sukilimas Lietuvoje keistai virtęs tarytum tabu tema, kuria kalbėti vengiama arba kalbama vaikantis skandalingų antraščių. Seimas turėtų parodyti atviro kalbėjimo pavyzdį“.
Puikūs istoriko, politiko A.Gumuliausko žodžiai – iki šiol mes buvome pratinami, esą 1941-ųjų sukilėliai tebuvę bjaurūs … žydšaudžiai. Dabar, besigilindami į šią skaudžią temą, matome, kad buvo priešingai – sukilėliai labai sudėtingomis sąlygomis sėkmingai iš Lietuvos vijo sovietų okupantus ir jiems tarnaujančius prisitaikėlius. Pasirodo, 1941-ųjų birželio 23-osios sukilimas – toks pat svarbus Lietuvai, kaip ir Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios Aktų paskelbimai. Deja, iki šiol šis įvykis, kurio metu praradome per du tūkstančius vyrų, tačiau grumtynes vis tik laimėjome, Lietuvoje nutylimas arba į jį mes iki šiol žvelgėme tik rusų, žydų, vokiečių akimis. Pažvelgti per savąją prizmę nedrįsdavome.
Panaši situacija, regis, susiklostė ir dėl armėnų istorijos. Ar ne keista: mes, lietuviai, iki šiol deramai neišsiaiškinome mums gyvybiškai svarbių 1941-ųjų sukilimo priežasčių bei pasekmių, užtat mes puikiai žinome, kas 1915-aisiais dėjosi tolimojoje Osmanų imperijoje?! Ironiškai kalbant, taip tiksliai ir išsamiai pažįstame Osmanų imperijos istoriją, kad net ryžomės parlamento vardu skelbti patį griežčiausią vertinimą?! Belieka šaipytis iš lietuviško patiklumo, naivumo: nė vienas Lietuvos istorikas nėra nė vienai dienai pravėręs Turkijos Ir Azerbaidžano archyvų, bet mums to ir nereikia, nes mums esą „visą tiesą sąžiningai išguldė armėnų istorikai“.
Kada Seime bus surengta konferencija 1915-ųjų įvykiams apžvelgti?
Mano supratimu, Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija privalėtų surengti diskusiją ir Osmanų imperijos tema. Bent sykį atidžiai išklausykime turkų bei azerbaidžaniečių istorikus. Pakvieskime į konferenciją ir tuos Vakarų pasaulio istorikus, politikus, rašytojus, kurie į 1915-ųjų Osmanų imperijoje nutikusias nelaimes žiūri ne Jerevano akimis. Tik tiek – išklausykime juos, kaip išklausėme armėniškąją pusę. Jei Ankara ir Baku neįtikins, jei neįrodys savo tiesų, tada bus bent jau ramu, kad 2005-aisiais mūsų Seimas nesuklydo.
Beje, perverskite 2005-ųjų metų (kai priimtas nutarimas) bei 2015-ųjų (kai Armėnija minėjo 100 metų sukaktį) Lietuvos spaudos pranešimus, ir pamatysite, kaip akivaizdžiai tuomet mūsų žiniasklaidoje per kraštus liejosi Armėnijos pozicija. Tribūna turkų ir azerbaidžaniečių nuomonei nebuvo suteikta. Visi, bent truputėlį suabejoję Jerevanu, – smerkiami, niekinami…
Į 1915-ųjų grumtynes byrančioje Osmanų imperijoje anuomet žvelgėme išskirtinai Armėnijos akimis. Ar tai – teisinga?
Tiems, kurie visuomet visko bijo, pridursiu, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, reziduojantis Strasbūre, neuždraudė abejoti Jerevano po pasaulį atkakliai platinamomis nuomonėmis.
2019.07.14; 12:30
