Dvigubi standartai, kurie pražudys Vakarus


Print

Noriu solidarizuotis su kolegomis, kurie tvirtina, jog žurnalistų žudymas – teroristinis nusikaltimas, bet „pranašo užpakalio vaizdavimas vis tik nėra žodžio laisvė, kurią privalėtume branginti ir puoselėti“.

Taigi nepritariau, nepritariu ir nepritarsiu komentatoriams, politikos apžvalgininkams, žurnalistams, kurie mano, esą pranašo Mahometo karikatūros – „žodžio laisvė“. Nes jei tai, ką darė „Charlie Hebdo“ yra žodžio laisvė, tai tyčiojimąsi iš, sakykim, Prancūzijos valstybingumo simbolių taip pat turėtumėm pripažinti žodžio, spaudos ir įsitikinimų laisve.

Bet juk prancūzams nepatinka, kai plėšoma arba po purvą valkiojama jų nacionalinė vėliava. 

Mums, lietuviams, taip pat nepatinka, kai lenkų ar rusų šovinistai Vytį vaizduoja kaip „paliegusį kuiną“. Turime net įstatymą, kuris numato atsakomybę už Lietuvos valstybės simbolių išniekinimą. Lietuvos valstybė baudžia mūsų trispavę, himną ir Vytį niekinančius asmenis. Lietuvoje draudžiama diskriminacija tautiniu, rasiniu, lytiniu ir religiniu pagrindu. Panašaus pobūdžio įstatymų rasime ir Prancūzijos potvarkiuose.

Be to, kultūringas žmogus turi vidinį cenzorių, kuris jam neleidžia viešai plūstis, mėgautis pornografija, tyčiotis iš žmogaus fizinių trūkumų, net jeigu "spaudos laisvė" jam tą leidžia. Tuo labiau, kai kalbame apie šventus dalykus. Deja, dabartinė popkultūra tokiais subtilumais nepasižymi, ir Paryžius čia groja pirmuoju smuiku.

Todėl ir neginame musulmonų, kai prancūzai šaiposi iš jų religinių simbolių, religinių jausmų. 

Rekomenduoju atidžiai perskaityti portale 15min.lt paskelbtą komentarą „Aš nesu Charlie“, kurio autorius Tomas Šernas įžvelgia panašumų tarp to, ką darė „Charlie Hebdo“ karikatūristai ir kaip kadaise elgėsi nacistinės Vokietijos propagandos ministras Gebelsas. Pasakyta aštriai, bet teisingai.

Kodėl Europos Sąjunga toleruoja tyčiojimąsi iš krikščionybę, judaizmą ir islamą prakatikuojančių milijonų žmonių? Žudymas – tai ne tik šaudymas iš „kalašnikovų“. Žudoma ir tada, kai paniekinami religiniai milijonų jausmai.

Kunigystę pasirinkusio T.Šerno nuomonė – labai reikšminga. T.Šernas – buvęs Medininkų muitinės posto pareigūnas, kurį 1991-aisiais sunkiai sužeidė nežinomi posto užpuolikai. Norėjo ciniškai nužudyti, bet T.Šernas įveikė mirtį. Todėl jis turi moralinę teisę svarstyti, kas yra žudymas.

O štai buvęs „Jukos“ vadovas Michailas Chodorkovskis, prisimenant sparnuotąją vieno Prancūzijos prezidento frazę, praleido puikią progą patylėti. Savo asmeninėje Twitterio paskyroje jis brūkštelėjo: „Jeigu žurnalistai – save gerbianti visuomenė, visi leidiniai turi dabar spausdinti karikatūras apie pranašą Mohamedą“.

Bet juk viskas atvirkščiai: padorūs, kultūringi, laisvi žurnalistai kaip tik neturėtų skelbti pranašo Mohamedo karikatūrų. Nes jei galima piešti karikatūras apie pranašą Mohamedą, tada galima priešti karikatūras apie viską be jokių išimčių. Net ir apie holokaustą. Tačiau juk apie holokaustą  kritiškai kalbėti draudžia Europos Sąjunga, garantuojanti, ironiškai kalbant, žodžio, spaudos ir įsitikinimų laisvę. Tiek tos laisvės ir tėra.

Beje, nereikia nė holokausto. Prancūzija – viena iš tų valstybių, kuri pripažino, jog 1915-aisiais metais tuometinė Osmanų imperija surengė masines armėnų skerdynes, todėl toji data turi būti oficialiai pripažįstama „armėnų tautos genocidu“. Už šio genocido neigimą Prancūzijoje numatytos net tūkstantinės baudos. Jau esama ir nubaustų.

Galbūt prancūzai ir labai smulkiai žino, kokie karai dėjosi 1915-aisiais tarp turkų ir armėnų. Bet kai azerbaidžaniečiai paprašė genocidu pripažinti armėnų smogikų siautėjimą 1992-aisiais metais azerbaidžanietiškame Hodžaly miestelyje, kur buvo išžudyti visi gyventojai, įskaitant ir vaikus, ir moteris, ir senelius, ir pateikė neginčijamų barbarizmo įrodymų, oficialusis Paryžius nė girdėti nenorėjo.

Kas tai, jei ne europietiškas cinizmas, skatinantis krikščionių ir musulmonų priešpriešą? Prancūzijai pirmiausiai derėtų įvertinti, ką  ji padarė blogo, 1830-aisiais metais okupavusi arabišką Alžyrą. Prancūziška okupacija tęsėsi beveik 130 metų. Prancūzijos kariuomenės elgesys arabiškoje valstybėje neturi „genocido požymių“? Kaip būtų gražu, jei pati Prancūzija savo elgesį prieš Alžyro arabus pripažintų genocidu! Bet juk nepripažins.

Dabartiniai Prancūzijos vadovai taip pat ciniškai elgiasi, bet kokia kaina siekdami parduoti Rusijai tuos nelemtus „Mistralius“. Žvelgiant reikliau, oficialusis Paryžius bando paremti teroristinę Rusiją. Štai pats tiksliausias Paryžiaus flirto su Kremliaus diktatoriumi apibūdinimas. Prancūzijos prezidentas Fransua Holandas linkęs atšaukti Rusijai taikomas ekonomines sankcijas, nes, pasak jo, Vladimiras Putinas nenori aneksuoti Rytų Ukrainos.

Čia vėl matau dvigubus standartus: musulmoną teroristą reikia nužudyti, o su rusišku teroristu galima prekiauti?

Šiuos faktus prisimenu ne todėl, kad pataikaučiau agresyviesiems musulmonams. Tie, kurie žudo, neturėtų sulaukti nė menkiausios užuojautos. Tačiau, siekiant išvengti dar didesnės priešpriešos, privalome matyti ne tik krikščionių vargus Sirijoje, Irake ar Egipte. Jei nuoširdžiai norime abipusio supratimo ir pagarbos, privalome mąstyti ir apie tai, ką blogo jiems, musulmonams, padarėme mes, Europos krikščionys. Be tokios analizės ilgalaikės taikos nepasieksime.

1994 – 1995 metais teko gyventi Čečėnijoje. Pirmosios savaitės buvo įtemtos. Apie Čečėnijos musulmonus Vakarų spaudoje buvau perskaitęs daug išsigalvojimų kaip apie itin žiaurius, agresyvius, piktus, kitaminčiams galvas pjaustančius žmones. O ką išvydau? Beveik metus gyvendamas tarp čečėnų jaučiausi labai saugus. Puikiai sutarėme. Nė vieno konflikto. Jokio religinio fanatizmo. Nė menkiausio priešiškumo krikščionybei.

Tačiau Europa leido imperines ambicijas puoselėjusiai Rusijai civilizuotus čečėnų musulmonus nušluoti nuo žemės paviršiaus. Europa išdavė jokio religinio fanatizmo neturėjusius musulmonus. Musulmonai, su kuriais buvo galima ir prekiauti, ir bendrauti, tiesiog buvo išžudyti. Todėl nereikia stebėtis, kad nuosaikiųjų vietą Šiaurės Kaukaze ilgainiui užėmė visai kitokių nusiteikimų musulmonai, nusivylę europietiškos demokratijos lozungais apie šventą tautų apsisprendimo teisę, neginčijamą pagarbą savitumui, neišvengiamas sankcijas agresoriui. Atsirado net tokių čečėnų, kurie prisiekė ištikimybę Rusijai ir dabar puola Ukrainą.

Bet juk dėl to kalti ir mes, europiečiai, leidę Rusijai elgtis Šiaurės Kaukaze barbariškai, ciniškai, žiauriai. Twitterio paskyroje žiniasklaidos magnatas Rupertas Merdochas samprotauja: „Galbūt dauguma musulmonų yra taikūs, tačiau tol, kol jie nepripažins ir nesunaikins jų viduje augančio džihadizmo vėžio, jie turi būti laikomi atsakingais“.

Teisinga mintis. Bet ši taisyklė galioja ir mums, Vakarų civilizacijos atstovams. Mes privalome atsisakyti įpročio vadovautis dvigubais standartais. Ironiškai tariant, jei Prancūzija uždraudė musulmonėms moterims nešioti veidą dengiančius galvos apdangalus, tai ji ir krikščionėms turėtų uždrausti, pavyzdžiui, dėvėti trumpus sijonus.

Arba – arba. Kito kelio nėra. Priešingu atveju mes atstumiame musulmonus, kurie nenori „mums lipti ant galvų“, kurie gerbia europietiškas vertybes, kuriems neužkliūna mūsų kalėdinės eglutės.

Pastaraisiais metais teko sutikti musulmonų, kurie nuoširdžiai nori su mumis bičiuliautis, bet negali to padaryti, nes mes, jų akimis žvelgiant, vadovaujamės dvigubais standartais bei negerbiame savo religijos, papročių, tėvų, motinų. Šią tiesą įsisąmoninau dar 1994-aisiais, gyvendamas Čečėnijoje. Kuo labiau slėpiau savo krikščioniškumą, tuo čečėnai įtariau į mane žvelgė, ir kuo atviriau demonstravau savo religinę kilmę, tuo čečėnų pagarba man, drįstančiam prisipažinti, jog valgau kiaulieną, tik didėjo… 

Žodžiu, nepainiokime draugų su priešais, nes atstumdami draugus mes stipriname religinių fanatikų gretas.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2015.01.12; 09:05


Prisijunkite prie diskusijos