Gintaras Visockas. Įtartina visažinystė ir keistas gailestingumas

Nesiliauju stebėjęsis vieno Lietuvos politikos apžvalgininko visažinyste ir vieno buvusio pareigūno gailestingumu…

Kęstučio Girniaus visažinystė

Tas politologas, kurį turiu omenyje, sužinojęs, jog VSD generaliniu direktoriumi antrąjai kadencijai paliekamas Darius Jauniškis, kategoriškai brėžia: „Visų mūsų nestebi ir VSD, bet ji stebi ir seka gerokai daugiau negu ji turėtų, negu leistina Vakarų demokratijose“.

Po paraliais, gal tas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas yra teisus? Ir vis dėlto kuo remiantis jis sako „gerokai daugiau“? Kur ta riba, kurios jau negalima peržengti demokratiniame pasaulyje? Galų gale ar toji riba vienoda visame demokratiniame pasaulyje – Vokietijoje ir Latvijoje, Prancūzijoje ir Lietuvoje, JAV ir Estijoje? Ar vis tik padėtis Vakarų Europose šiek tiek skiriasi nuo padėties Rytų Europoje, turinčioje tiesioginę sieną su agresyvia, civilizuotų elgesio normų nesilaikančia, nuolat meluojančia, kaimynines šalis puldinėjančia Rusija?

Tas pats politologas, omenyje turint visą jo teksto „Pakeliui į 1984-uosius?“ kontekstą, piktinasi, kad VSD visai neseniai tikrino daugiau nei 60 žmonių iš verslo, kultūros, pramogų sferų, kurių dauguma siejami su Gitano Nausėdos rinkimų kampanija. Ir vėl belieka suglumus gūžčioti pečiais: kodėl 60 patikrinimų – jau per daug? Jei žino, kad būtent tiek – per daug, kodėl neparašo, kiek, jo manymu, būtų „kaip tik“? Gal visažinis politikos apžvalgininkas siekia Lietuvos slaptosioms tarnyboms nustatyti kvotas, kiek per metus leidžiama tikrinti, sugauti, demaskuoti? Gal VSD – medžiotojų arba žvejų būrelis, kuriam kiekvienais metais privalu nurodyti, kiek galima surengti medžioklių, žvejybų, kiek leistina sumedžioti vilkų, stirnų, sužvejoti lynų, karšių, lydekų?

Vos tik VSD vadovas Darius Jauniškis pareiškė, kad jo vadovaujama tarnyba, be kita ko, domisi ir vidaus nuotaikomis, kadangi pasaulį sukaustęs pavojingas koronavirusas, ir Lietuva patekusi į situaciją, kokios dar niekad nebuvo patyrusi, politikos apžvalgininkas vėl piktinasi. Jis įrodinėja, esą toks Lietuvos saugumo elgesys – netoleruotinas, mat vidaus nuotaikų stebėjimas yra visuomenės nuomonių apklausos agentūrų „Vilmorus“, „Sprinter tyrimų“ ar „Baltijos tyrimų“ teisė. Taip – ir jų. Bet kodėl visuomenės nuomonių apklausos agentūroms leidžiama domėtis nuotaikomis, o štai mūsų džeimsai bondai to daryti negali, nors COVID-19 ne vien mus, lietuvius, pasmerkė karantinams, depresijoms ir finansiniams nuostoliams? Argi išsilavinęs, mokslų ragavęs, pasaulio regėjęs intelektualas nemato skirtumo tarp, pavyzdžiui, „Vilmorus“, kurios uždavinys – nustatyti, kiek gyventojų „už“, „prieš“, „nežinau“, ir VSD, kurio tikslas – dar išsaiškinti, kas nuotaikas specialiai, krytingai kursto Lietuvai pavojingomis kryptimis? O gal Lietuva – ideali valstybė, kurioje niekas nieko specialiai nekursto, nekenkia, nelaužo? 

Taigi skaitau balandžio 13-ąją portale delfi.lt paskelbtą Kęstučio Girniaus rašinį „Pakeliui į 1984-uosius?“ ir nuoširdžiai neperprantu priešiškumo Lietuvos slaptosioms tarnyboms priežasčių. Ieškoti klaidų – kodėl gi ne? Kiekvieno rašančiojo tikslas – ne vien girti, bet ir kritikuoti. Kad VSD instituciją kaip ir visas kitas valstybines įstaigas būtina atidžiai prižiūrėti, – kas gi ginčija šią prievolę? Tačiau priežiūra neturėtų tapti rankų ir kojų pančiojimu į pagalbą pasitelkiant tramdomuosius marškinius. Be to, kas galėtų būti Lietuvos saugumo prievaizdais – juk į šias pareigas sodinti derėtų ne vienas patikimus, sąžiningus, bet ir žvalgybinius niuansus suvokiančius asmenis?

Kęstučio Girniaus ir jo šalininkų žiniai pasakysiu dar ir tai, kad rimta ir tuo pačiu civilizuotai, demokratiškai dirbanti žvalgyba negali išvengti „žodinių pavedimų“. Itin pavojingas užduotis atliekantys mūsų saugumo darbuotojai ne visuomet trokšta, jog „viskas būtų smulkiai dokumentuota“. Kai kada raštiškų pavedimų vengiama tam, kad informacijos nutekėjimo atveju priešo nepasiektų gyvybiškai jautrios žinios. Bent jau tokia mano asmeninė įžvalga, kuriai politologas, žinoma, prieštaraus…

Jurgio Jurgelio galestingumas

K.Girnius – ne vienintelis, kuris puola į atlapus VSD net tais atvejais, kai to nereikėtų daryti. Panašiu keliu kaip K.Girnius žygiuoja Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis. Susiraskite delfi.lt portale paskelbtą publikaciją „Mums reikia šnipų“, kurioje jis, be kita ko, ironizuoja: „Mums reikia šnipų. Šnipai nuskaidrina mūsų gyvenimą. Jie skatina mus būti budrius, neužmigti ant sunkiai iškovotos nepriklausomybės laurų. Šnipai suteikia mums daugiau pasididžiavimo savimi, savo valstybe. Reiškia, mes kažko verti, reiškia, mumyse esama kažko ypatingo, kas labai domina priešą. Mes nesame tuščia vieta žemėlapyje“.

Arba štai įsiminė toks J.Jurgelio pastebijimas: „Pagaliau šnipai įprasmina mūsų specialiųjų tarnybų egzistenciją. Būtent šnipų dėka mes suprantame, kad biudžeto pinigai, skiriami specialiosioms tarnyboms, neišmetami į balą, neiššvaistomi vėjais. Jie skiriami šnipams gaudyti. Šnipo pagavimas yra įvykis. O labai pavojingo šnipo – neeilinis įvykis“.

Šie kandūs, piktai ironiški J.Jurgelio pastebėjimai negali būti teisingi dėl daugelio priežasčių. Vienas iš svarbiausių kontrargumentų – Rusijos elgesys. Lietuvoje tikrai esama rusų šnipų. Sunku patikėti, kad Lietuvoje nebūtų rusų agentų, kad Rusijos slaptosios tarnybos Lietuvoje neieškotų naujų galimybių ir variantų, juolab – kad Lietuvoje neruoštų specialios aikštelės tramplinui arčiau priartėti prie didžiųjų NATO sostinių.

Taip kalbėti, kaip kalba J.Jurgelis, būtų galima nebent tuo atveju, jei nieko nežinotume iš žvalgybos enciklopedijos, žvalgybos istorijų, jei neturėtume karčios patirties. Nejaugi J.Jurgelis nieko negirdėjo apie per pastaruosius kelis dešimtmečius iš JAV, Vokietijos, Estijos, Latvijos, Ukrainos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Lietuvos išvytus Rusijos agentus, nelegalus, nėra skaitęs buvusių SSRS, Rusijos žvalgybininkų Viktoro Suvorovo – Rezuno, Olego Gordijevskio, Aleksandro Litvinenkos, Jurijaus Šveco straipsnių, interviu, knygų?

Stebina ir J.Jurgelio publikacija „Meilė ir teisingumas „koronos“ metu“. Pasirodo, J.Jurgeliui labai gaila į belangę ilgam uždaryto Algirdo Paleckio. Suprask, A.Paleckiui  būtų galima parinkti švelnesnę kardomąją priemonę (netrukus taip ir nutiko).

Prisipažinsiu, man irgi gaila A.Paleckio. Kai imu skaičiuoti, kiek ilgai jis jau sėdėjo vienutėje (ne viešbutyje, ne bendrabutyje), laukdamas teismo, – plaukai šiaušiasi. Bet man A.Paleckio gaila kaip jauno, gabaus, šeimą turinčio vyro. O štai kaip lietuvio, kaip Lietuvos piliečio – nė kiek. Net jei jis išties nėra pavojingas Lietuvai, kaip bando įrodyti J.Jurgelis, prieštaraudamas VSD versijai, vis vien jo negaila. Ne tą kryptį pasirinko jaunikaitis. Ne lietuvišką kryptį. Štai kodėl A.Paleckiui nesinorėtų paduoti nei rankos, nei su juo kada nors atsidurti prie vieno stalo.

Suprantama, ribos tarp to, kas priskirtina žodžio laisvei, pliuralizmui, teisei turėti specifinius įsitikinimus, o kas jau – išdavystė, – ne visuomet lengvai nustatoma. Pavyzdžiui, tikrai leistina lyginti A.Paleckiui skirtą išties ilgai užsitęsusią pačią griežčiausią kardomąją priemonę (iki teismo) su Rusijos kalėjimuose kalintu opozicionieriumi Alėksėjumi Navalnu. J.Jurgelis tarsi badė pasakyti, kad net Kremlius su savo priešais elgiasi humaniškiau nei Lietuvos saugumas – su savo aukomis.

Bet toks J.Jurgelio sugretinimas nėra etiškas vien dėl to, kad A.Navalnas … simpatiškas Kremliui. Jis – imperinių pažiūrų žmogus, pritaręs, sakykim, Gruzijos teritorijų okupacijai, raginęs rusų kariauną žygiuoti net į Tbilisį, ir, koks sutapimas, į dienos šviesą jis vilko kompromituojančias žinias vien apie tuos Rusijos politikus, kuriais, kaip vėliau paaiškėdavo, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas būdavo nusprendęs atsikratyti. Sutapimas? Galbūt! Bet vis tik, pasak į JAV pasitraukusio Andrėjaus Ilarionovo, kuris kadaise buvo rimtas V.Putino patarėjas ekonomikos klausimais, – tai velniškai iškalbingas sutapimas.

Štai kodėl nesuprantu J.Jurgelio. Jei buvęs VSD direktorius J.Jurgelis labai nori ką nors užjausti, siūlau prisiminti Aristido Tamošaičio bei Jevgenijaus Matačio pavardes. Šie du Lietuvos piliečiai Rusijos kalėjimuose praleido maždaug po ketverius metus. Ir dar sėdėtų maždaug po dešimt metų, jei Lietuva su Rusija nebūtų suderėjusi pasikeisti už šnipinėjimą teistais asmenimis.

Jei J.Jurgeliui šios istorijos nėra žinomos, priminsiu: 2015-aisiais metais tiek A.Tamošaitį, tiek J.Mataitį Rusija apkaltino esant Lietuvos žvalgais, neteisėtai rinkusiais slaptą informaciją Kaliningrade ir Maskvoje, ir nuteisė kalėti po daugiau nei dešimt metų. Jei ne palankiai susiklosčiusios aplinkybės (į keitimosi žvalgais operaciją įsijungė net Norvegija, kurios pilietį Rusija taip pat kaltino esant šnipą), jie būtų iki šiol kankinęsi rusiškuose kalėjimuose ar kolonijose. Lyginant su A.Paleckiu – jie taip pat jauni, taip pat turi šeimas, vaikų. Kodėl jų nepagailėjus?

Bet viešojoje erdvėje neaptikau J.Jurgelio straipsnių, kuriuose būtų pergyvenama dėl šių vyrų likimo. Gal kartais nepastebėjau?

Beje, viešojoje erdvėje pasigedau ir rimtų analizių, kodėl tie du mūsų piliečiai įkliuvo Rusijos slaptosioms tarnyboms. Dėl prasto paruošimo, dėl išdavystės ar vis tik nebuvo įmanoma išvengti nemalonumų, nes Rusijos slaptosios tarnybos, turėdamos nepalyginamai gausesnius resursus nei Lietuvos VSD ir AOTD kartu sudėjus, dirbo gudriau ir išradingiau? 

Gal šią situaciją išsamiai, konkrečiai ir smulkiai pakomentuotų visuomet viską žinantis politologas iš TSPMI?

Man regis, štai kas turėtų neraminti…

2020.04.15; 09:00