Gintaras Visockas. Kaip buvo žudomi musulmonai (1)


Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrčianas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Informacinė agentūra TASS-ELTA išplatino Armėnijos užsienio reikalų ministro Zograbo Mnacakaniano pareiškimą, esą šiuo metu nėra prielaidų santykiams su Turkija normalizuoti, kadangi iš Ankaros gaunami signalai neteikia didelių vilčių.

Šis Armėnijos pareigūno priekaištas pagarsintas balandžio 24-ąją Cicernakaberdo armėnų genocido memorialiniame komplekse, padėjus gėlių prie amžinosios ugnies. 

Taip, balandžio 24 dieną Armėnija mini 1915-ųjų tragediją, vadindama ją genocidu. Ir atkakliai reikalauja, kad 1915-ųjų įvykius visos kitos valstybės taip pat vadintų „vien tik genocidu“.

1915-ųjų įvykiai buvo prisiminti ir Vilniuje – prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro muziejaus Aukų gatvėje. Tiesa, į Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrčiano ir armėnų bendruomenių kvietimą atsiliepė labai mažai lietuvių. Bet net ir tų lietuvių, kurie atėjo į šį renginį, norėtųsi paklausti: iš kur jūs žinote, kas, kaip ir kodėl dėjosi 1915-aisiais metais tuometinėje Osmanų imperijoje? Jums papasakojo oficialioji Armėnija arba Lietuvoje reziduojantis ambasadorius, ir jūs jau manote viską žiną? Armėnijos ambasadoriaus pareiškimų mums užtenka, kad galėtumėte drąsiai, be menkiausios abejonės 1915-ųjų karinius susirėmimus įvardinti genocidu prieš armėnų tautą?

Beje, armėnų diplomatas T. Mkrčianas taip pat yra tvirtinęs, esą lietuviams sumušti kryžiuočius Žalgirio mūšyje padėjo … armėnų pulkas, – mes tikime ir šia legenda? Juk ambasadorius nepateikė jokių įrodymų, kad Žalgirio mūšyje kartu su lietuviais prieš kryžiuočius narsiai kovėsi armėnų kariai. Bet mums tų kelių žodžių užtenka, kad patikėtume ambasadoriaus gražbyliavimu?

O gal jūs studijavote armėniškus, rusiškus, turkiškus, azerbaidžanietiškus, amerikietiškus archyvus, kad galite palyginti, kaip ginkluotus nesutarimus 1915-aisias metais vertina rusų, gruzinų, turkų, azerbaidžaniečių, amerikiečių istorikai, politikai, tyrinėtojai? Jums nekelia įtarimo, kodėl 1915-ųjų nelaimių genocidu nevadina artimiausi Lietuvos kaimynai – estai ir latviai (Estija ir Latvija pasirinko aptakesnes traktuotes).

O gal mums nusispjauti į aplinkybę, kad 1915-ųjų įvykių genocidu nevadina nei buvęs JAV prezidentas Barakas Obama, nei dabartinis JAV prezidentas – Donaldas Trampas? 

Šių eilučių autorius neragina į 1915-uosius žvelgti turkų ar azerbaidžaniečių akimis. Tačiau ar nėra keista, kad Lietuvoje iki šiol itin plačiai ir išsamiai išguldoma tik armėniškojo versija? Štai tik vienas pavyzdys, kaip primityviai, vienpusiškai, tendencingai aprašomi įvykiai, susiklostę 1915-aisiais: „XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje Osmanų imperijoje reguliariai buvo persekiojami armėnai. 1915 metais buvo sunaikinta daugiau kaip 1,5 milijono šios tautos atstovų. Armėnų tautos genocido faktą pripažino daugelis pasaulio valstybių. Pirmas tai 1965 metais padarė Urugvajus. Vėliau jo pavyzdžiu pasekė Prancūzija, Italija, Nyderlandai, Belgija, Lenkija, Lietuva, Slovakija, Švedija, kitos šalys.“

Turkijos argumentus tuo tarpu sutalpiname į vieną sakinį: „Turkija neigia kaltinimus dėl armėnų genocido ir griežtai reaguoja į kritiką šiuo klausimu“. Kodėl neigia, kokie argumentai pasitelkiami į pagalbą, kiek tais 1915-aisiais žuvo musulmonų? Neįdomu, neaktualu?

Lietuvai vis tik derėtų bent sykį dėmesingai įsiklausyti į Turkijos ir Azerbaidžano istorikų argumentus. Tik tiek – išgirskime, perskaitykime, susipažinkime.

Juk žiūrėti į 1915-ųjų nelaimę vien armėnų akimis – taip pat pavojinga, kaip žiūrėti vien iš Ankaros ar Baku bokštų. Susidarykime savo nuomonę – lietuviškąją versiją. Juolab kad Armėnija iki šiol, skirtingai nei Turkija, neatidarė savo archyvų užsienio tyrinėtojams (dar viena įtartina keistenybė).

Slaptai.lt šoje publikacijoje pateikia keletą turkiškų ir azerbaidžanietiškų argumentų, kas dėjosi tuose tolimuose kraštuose 1915-ųjų išvakarėse. Artimiausiu metu bus paskelbta ir daugiau Turkijos ir Azerbaidžano pastebėjimų. 

XXX

Kas tuometinės Osmanų imperijos ir Kaukazo regionuose dėjosi 1915-ųjų metų išvakarėse?

1903 metų birželio 12 diena. Artvio apygardoje buvo sulaikyta gauja, kuriai vadovavo Štutgarto politechnikumo studentas kažkoks Abramianas; Rusijos policija aptiko šautuvų, dinamito, bombų ir t. t.; gaujos nariai – etniniai armėnai, gyvenantys įvairiuose Užkaukazės miestuose. Grupė rengėsi atlikti teroro aktų.

1903 metų rugpjūčio 29-oji. Jelizavetpolis (Giandža). Azerbaidžanas. Miesto pakraštyje, šalia armėnų cerkvės, pašaukus varpais ir pagal teroristinės organizacijos „Gnčak“ scenarijų, susirinko keli tūkstančiai armėnų. Po susišaudymo buvo žuvusių ir sužeistų nearmėnų kilmės civilių gyventojų.

1903 metų rugpjūčio 31. Tiflisas. Gruzija. Pasak Rusijos šaltinių, po liturgijos armėnų sobore georgiškoji dvasininkija ragino žmones pilietiškam nepaklusnumui. Ypač „pasižymėjo“ dvasininkas Ter-Araratovas, po kurio kalbos armėnų teroristai paleido apie 40 šūvių į piliečius. Buvo suimti 4 iniciatoriai, tarp jų ir dvasininkas Ter-Araratovas.

1903 metų rugsėjo 2. Karsas. Turkija. Analogiškos armėnų riaušės plykstelėjo Turkijoje Karso mieste. Neramumų epicentras – vėl armėnų (georgiškoji) bažnyčia. Suri Nišan bažnyčios varpų skambėjimo sukviesti susirinko iki dantų apsiginklavę įvairių armėnų banditų grupuočių nariai. Vyriausybinei kariuomenei teko vaikyti armėnų minią ir nuo Šventosios Dievo Motinos bažnyčios.

Dašnakų emblema

Už daugybės šaunamųjų ginklų ir sprogmenų slėpimą armėnų bažnyčiose suimta du šimtai dvasininkų. Pažymėtina, kad gandai apie armėnų kriminalinį pobūdį audrina visuomenę nuo Artimųjų Rytų iki Kaukazo. Tą faktą patvirtino ir armėnų laikraštis „Mšak“, taręs žodį ryšium su 200 000 rublių dingimu iš armėnų dvasininkijos centro – Ečmiadzino vienuolyno.

„Ši didelės pinigų sumos vagystė mums yra dingstis pakartoti apie Ečmiadzino vienuolyną tą elementarią tiesą, kad reikia duoti visuomenei ataskaitą apie armėnų religinio centro piniginius reikalus… Darydamas viską paslapčiomis, Ečmiadzinas tuo suteikia dingstį nemaloniems gandams kilti… Tą elementarią tiesą mes priversti pakartoti vėl, nors armėnų dvasininkija apie tai nenori net girdėti“.

Prancūzų mokslininko barono de Bajaus nuomone, Ečmiadzino vienuolynas sudaro „greičiau politinio, nei religinio centro“ įspūdį.

1903 metų rugsėjo 2. Baku. Azerbaidžanas. Apie 5 valandą vakaro varpams pašaukus prie vietinės armėnų katedros susirinko gausi minia ginkluotų armėnų. Į vietinės valdžios raginimą išsiskirstyti minia atsakė revolverių šūviais. Tik po to, kai buvo sulaikyti 45 ginkluoti įvairių armėnų grupuočių aktyvistai, pavyko sustabdyti kraujo liejimą. Pačioje katedroje – už ikonų ir altoriaus – buvo rasta daug ginklų.

Pasak rusų Kaukazo tyrinėtojo V. L. Veličkos, „…visuose aukščiau aprašytuose armėnų maišto plykstelėjimuose į akis krenta virtinė būdingų faktų. Pirma, armėnų minia, kuri paprastai laikoma taikia ir drovia, turėjo daug ginklų: vadinasi, buvo seniai paruošti sandėliai ginklų, liudijantys, jog yra organizacija, kuri rengiasi konkretiems poelgiams. Antra, į neramumų vietą maištaujantys armėnai buvo sukviesti varpų gaudesio ir atėjo su ginklais rankose, ir, beje, Karse ir Baku užėmė kaip ir strategines pozicijas; vadinasi, viskas buvo iš anksto parengta.

Trečia, bažnyčia, kviečianti varpų gausmu ne maldai, o skerdynėms, bažnyčia, kurios altorius paniekintas naikinimo ginklais, yra ne maldos namai, o žvėriškumo židinys ir prieglobstis maištui prieš teisėtą valdžią, veikiančią tos pačios bažnyčios dvasiniais interesais“.

Anot tyrinėtojo Hito U. Lourio, „…kai armėnų bažnyčios vadovai dalyvavo atminimo pamaldose už mirusiuosius ar kalinamus teroristus ir sutiko dalyvauti tokiuose renginiuose, tuo pačiu jie faktiškai pripažino ir pritarė toms akcijoms, kurias vykdė armėnų teroristai“.

1903 metų rugsėjo 12. Šuša. Azerbaidžanas. Pasak rusų Kaukazo tyrinėtojo V. L. Veličkos, Šušoje, „garsėjusioje politiniais bruzdėjimais ir ypatingu vietinio armėnų elemento įžūlumu“, minia armėnų irgi surengė riaušes ir plėšikavimus. Nuo armėnų nebuvo slepiama, kad už stačiatikių soboro dekano Vasilovo nužudymą teroristai gavo 25 000 rublių. Rusų tyrinėtojo nuomone, buvo aišku, „kokį vaidmenį tokiuose kruvinuose reikaluose vaidina armėnų piniginiai tūzai“.

1903 metų rugsėjo 13. Ečmiadzinas. Azerbaidžanas. Armėnų gauja turgaus aikštėje nužudė tokį armėną Potojancą, kaltą tik tuo, kad nepakluso Armėnų komiteto (teroristinės organizacijos „Gnčak“ vietinis skyrius) nurodymams. Rusų tyrinėtojas I. K. Kanadejevas dar 1902 metais pažymėjo: „patys armėnų agitatoriai, su retomis išimtimis, labiau už kitus puikiai supranta savo programos nepagrįstumą ir netiki savo reikalu, bet dirba ta kryptim, nes tokia veikla teikia jiems lėšų maitinimuisi. Jie gauna pašalpas iš Armėnų komiteto, o svarbiausia – išpeša pinigų grasinimais ir šantažu iš geraširdžių pirklių kišenių neva tai armėnų judėjimui“.

1903 metų spalio 14. Tiflisas. Gruzija. Ties įvažiavimu į miestą, šalia Botanikos sodo, generolą adjutantą kunigaikštį Grigorijų Goliciną grįžtant ekipažu su žmona iš iškylos užmiestyje, užpuolė trys armėnų banditai, sudavė keletą kirčių durklu į galvą ir ranką. Rusų Kaukazo tyrinėtojas V. L. Velička liudija, kad kruvino pasikėsinimo į kunigaikščio Golicino gyvybę kaltininkai „priklausė žemiausioms armėnų gyventojų klasėms“.

Vėliau išaiškėjo, kad žudikai – armėnai, priklausantys armėnų teroristinei šutvei. „Naudinga būtų sužinoti, kaip iš pažiūros taikingi armėnai dalyvauja joje pinigais ar kitais būdais… Apskritai pats laikas rimtai įsigilinti į tai, kokį vaidmenį vaidina nusikaltimuose, plėšikavimuose, maištuose ir kitokiose Kaukazo gyvenimo žaizdose kai kurių turtuolių su tamsia praeitimi ir labai miglota dabartimi įtaka ir milijoniniai turtai…“.

Toliau mokslininkas pabrėžia: „Gaudyti ir bausti smulkius agitatorius, paliekant nuošaly pagrindinius veikėjus – vadinasi, bandyti išsemti upę kibirais. Kiekvieną nors kiek rimtesnį reiškinį, keliantį bėdos pavojų, reikia sučiupti prie pat ištakų: kitaip netikslinga valstybinės tvarkos požiūriu ir, galų gale, žiauru žmonių minios požiūriu, nes ji moka krauju ir beprotybe, kuri joje bujoja veikiama ne pagal laiką švelnaus valdžios elgesio su tikraisiais anarchiškų apraiškų kaltininkais. 

1904 metų rugsėjis. Baku. Azerbaidžanas. Armėnų teroristai nužudė keletą azerbaidžaniečių. Tos žmogžudystės buvo perspėjamojo pobūdžio. 

1905 metų vasario 5. Baku. Azerbaidžanas. Armėnų teroristas nužudė Baku apskrities Sabunčio kaimo gyventoją Agą Rzą Babajevą. Žmogžudystės tikslas – sukelti neramumus. Tą pačią dieną armėnų banditai nužudė realinės ir technikos mokyklų 7-os klasės moksleivius Jakovą Lebedevą ir Ivaną Volkovą. Pasak armėnų mokslininko Dž. Libaridiano, per trejus metus (1904–1906) armėnų teroristai įvykdė 105 „politines žmogžudystes“: „iš jų 56 – armėnų, 32 – politiniais motyvais ir rusų, ir turkų valdininkų bei karininkų; 2–3 atsitiktines, be ypatingų priežasčių, kitas – bankininkų ir palūkininkų“.

Tyrinėjant Libaridiano pateiktus skaičius, mokslininkai pastebėjo: „…per tą trumpą trejų metų laikotarpį dvejoms armėnų kilmės aukoms, nužudytoms armėnų teroristų, tekdavo po vieną nearmėną. Tas faktas, į kurį neatsižvelgiama iki šiol, vertas dėmesio, nes jis būdingas ne tik 1904–1906 metams, bet ir dabar. Tikslas nepasikeitė: sąmoningas mėginimas įbauginti daugumą taikių armėnų, priversti juos skatinti teroristų veiklą“.

1905 metų vasario 6. Baku. Azerbaidžanas. Pasak Michailovsko miesto ligoninės dokumentų, teroristų grupė, globojama armėnų milijonierių Balabeko Lalajevo, Artiomo Babajanco, Isajaus Ter-Osipovo ir kitų, nužudė 18 ir sužeidė 33 žmones. Iš jų 34 azerbaidžaniečius, 6 rusus, 6 armėnus, 5 kitų tautybių atstovus.

1905 metų vasario 7. Baku. Azerbaidžanas. Ta pati armėnų teroristinė organizacija nužudė ir sužeidė apie 100 taikių piliečių.

1905 metų vasario 9. Baku. Azerbaidžanas. Vis ta pati armėnų teroristinė organizacija surengė pogromus ir miesto gyventojų žudynes. Teroristų grasinimai, išdėstyti 1904 metų pabaigoje platintose Baku proklamacijose, buvo nuosekliai įgyvendinami. Po įvykdytų masinių žudynių nusikaltėliai susirinko pasiturinčių armėnų namuose (Balabeko Lalajevo, Artiomo Babajanco, Isajaus Ter-Osipovo, Akopo Muradiano, Grigorijaus Sarkisianco, Kareno Saakianco ir kitų) ir pro langus bei nuo pastatų stogų ėmė šaudyti į miesto gatves anglų ir prancūzų gamybos bombomis ir granatomis.

1905 metų vasario 6-10 dienų įvykiai įrašyti į istoriją kaip „kruvinos skerdynės Baku mieste“. Aukščiau minėtieji armėnų magnatai, greta Mantaševo, Ter-Gukasovo, Melkianco, buvo tarptautinės armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“, pradėjusios realizuoti savo programines nuostatas, nariai ir rėmėjai.

Memorialas turkų kariams Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

1905 metų vasario 20–21. Irevanas. Azerbaidžanas. Armėnų banditų grupuotės, vadovaujamos teroristinės organizacijos „Dašnakciutun“, žudė musulmonus – šio miesto gyventojus. Žvėriškos taikių piliečių egzekucijos kėlė siaubą mačiusiems jas. Jas vykdė žmonės, išugdyti pagal armėnų vadovėlius, išleistus, pasak rusų laikraščio „Kavkaz“, „Paryžiuje arba Venecijoje“. Tų knygų autoriai tarsi užprogramavo savo vadovėlius būsimiems nusikaltimams: „Armėnija – didis žodis, didingas praeities prisiminimas, didingas ateities elementas… Armėnai moraliniu požiūriu pranoksta visas juos supančias tautas“. Tuose vadovėliuose, pasak minėto rusų laikraščio, ypač pabrėžiama, kad armėnų tauta yra Dievo išrinktoji būti tarpininke, skleidžiant civilizaciją ir krikščionybę. 

1905 metų gegužės 11. Baku. Azerbaidžanas. Penki teroristai nužudė kunigaikštį M. A. Nakašidzę ir G. Takaišvilį, pasisakiusius už Kaukazo tautų draugystę. Tai liudija P. P. Šubinskis savo prisiminimuose. Tą pačią dieną buvo nužudytas ir generolas Alichanovas. Proklamacijoje, išplatintoje apie nužudymo faktą, pažymima, kad tai padarė teroristinė organizacija „Dašnakcutiun“.

Kai kuriais duomenimis, vienas iš žudikų buvo Drastamatas Kanajanas, pravarde Dro.

Iki tų įvykių Dro būtent Zangezūro apskrityje su įvairiomis armėnų gaujomis dalyvavo kruvinose operacijose prieš taikius gyventojus – turkus, kurdus, azerbaidžaniečius. 

1905 metų gegužė. Nachčyvanas. Azerbaidžanas. Sukarintos formuotės Nachčyvane surengė kruviną siautėjimą prieš taikius gyventojus. Tarp žuvusiųjų – moterys, senukai, vaikai.

1905 metai. Zangezūras. Azerbaidžanas. Banditų formuotės surengė kruviną susidorojimą su taikiais miesto gyventojais. Dešimtims žmonių buvo įvykdyta egzekucija. Banditai naikino gyventojus vien už tai, kad šie išpažino islamo religiją.

1905 metų birželio 8. Gerai ginkluota banditų formuotė apsupo azerbaidžaniečių Ušu kaimą Ečmiadzino apskrityje. Vien kardais besigynusius musulmonus sušaudė iš šautuvų. Užėmę kaimą ir sunaikinę vyrus, armėnų teroristai išžudė žindomus kūdikius, senukus. Buvo sudeginta mečetė, išniekintos šventosios relikvijos. Kaip liudija mačiusieji, kaimo vyrai narsiai kovėsi už kiekvieną namą, bet jėgos buvo nelygios.

1905 metų birželio 9. Sudeginti Ečmiadzino apskrities kaimai – Persis, Nazrevanas, Kičikkendas, Ketuklas, Gošabulagas, Igrius. Po susidorojimo su taikiais gyventojais armėnų kovotojai patraukė į musulmonų Tekjos kaimą.

1905 metų liepos 21. Stambulas. Turkija. Teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nariai įvykdė pasikėsinimą į sultoną Abdul Chamidą. Knygoje „Iškreiptas patriotizmas“ armėnų politikas K. Papazianas vertina įvykį taip: „Bandymas pasikėsinti į sultoną Abdul Chamidą bus viena iš kraštutinių priemonių politiniams tikslams pasiekti teroro keliu“.

Teroro aktas nepavyko, bombos sprogo per anksti. Bet valstybės vadovas atleido armėnų teroristams, parodydamas humaniškumą. „Atsidėkodami“ už tai tarptautinės teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ agitatoriai sultoną Abdul Chamidą jau beveik visą amžių vadina ne kitaip kaip „despotišku, klastingu politiku, naikinusiu nekaltus armėnus“ ir pan. Užmiršti net sultono įsakai amnestuoti teroristus.

1905 metų rugpjūčio 8. Šuša. Azerbaidžanas. Šušos apskrityje daugiau kaip 300 Venko kaimo banditų užpuolė pro šalį traukusią vilkstinę; pirkliams įvykdyta egzekucija, turtas išgrobstytas. Paskui jie užpuolė kaimyninį musulmonų kaimą, kur nužudė kaimo gyventojo Abbaso beko sūnų, jo brolį ir keletą tarnų. Netrukus buvo išžudyti visi kaimo gyventojai, o jų namai sudeginti. Prie banditų prisidėjo armėnų kareiviai, pabėgę iš kareivinių ir pasičiupę su savim ginklų.

Kruvinos akcijos buvo bauginančios, jų tikslas – priversti vietos gyventojus palikti Šušą ir kitas Karabacho kalnuotas teritorijas. Armėnų terorizmo ideologai, pradėję realizuoti „Armėnijos politinės teritorijos“ programą, buvo aiškiai nepatenkinti tuo, kad net masiškas armėnų persikėlimas į Azerbaidžano teritorijas nepakeitė demografinės padėties.

Tai liudija ir rusų mokslininko M. A. Skibickio tyrimai, pagal kuriuos etninis armėnų ir azerbaidžaniečių santykis Kalnų Karabache XX amžiaus pradžioje atitinkamai buvo 1:4. Kitaip sakant, azerbaidžaniečiai sudarė 72,6 % ganyklų naudotojų.

Savo studijoje autorius taip pat nurodo, kad tame regione gyventa kurdų ir tatų. Knygoje buvo sudarytas rusų tyrinėtojo „Karabacho valdiškų vasaros ganyklų žemėlapis“. Unikalus žemėlapis vėliau dingo iš Sankt Peterburgo, Maskvos, Tbilisio, Jerevano knygų saugyklų.

1905 metų rugpjūčio pabaiga. Baku. Azerbaidžanas. Armėnų banditų formuotės surengė siaubingas miesto gyventojų – etninių azerbaidžaniečių skerdynes. Kaip liudija mačiusieji, įvykiai Baku rugpjūčio pabaigoje pranoko savo žiaurumu ir nužudymų masiškumu tų pačių metų vasario tragediją Baku mieste.

Kaip liudija Rusijos archyvai, „1905–1906 metais armėnų teroristinė organizacija „Dašnakcutiun“ faktiškai „sužaidė dvigubą žaidimą: visų pirma, buvo išlieta nors dalis pykčio musulmonams, o antra – spaudos ir propagandos pagalba viso, kas įvyko, kaltininke buvo išstatyta Rusijos vyriausybė, ir, tokiu būdu, atsirado nauja galinga agitacinė medžiaga revoliucionizuoti ne tik armiją, bet ir kitus Kaukazo gyventojus… Rezultatas toks, kad žuvo daug rusų administracinių ir privačių asmenų, neįtikusių armėnams“.

1905 metų spalio 3. Syrchavendas. Azerbaidžanas. Teroristinių ir banditų formuočių raitininkų ir pėstininkų būriai užpuolė musulmonų Syrchavendo kaimą. Operacijai vadovavo armėnų teroristas Amazaspas, kuriam tarptautinis teroristinis organizacijos „Dašnakcutiun“ komitetas už taikių valstiečių nužudymus buvo suteikęs generolo laipsnį. Per labai trumpą laiką sugriautas Syrchavendo kaimas buvo pilnas azerbaidžaniečių lavonų.

1905 metų lapkričio 15–18. Giandža. Azerbaidžanas. Armėnų banditų formuotės, vykdydamos teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nuostatas, surengė kruvinas taikių miesto gyventojų skerdynes. Kaip pažymi istorikai, per tuos metus tai buvo vienas iš žiauriausių armėnų banditų susidorojimų su taikiais gyventojais. 

Armėnų teroristinių organizacijų lyderiai tuo metu perspėjo per spaudą visus tuos, kurie užstojo azerbaidžaniečius: „Prisiminkite M. A. Nakašidzės, policijos komisaro Sacharovo, pristavo Nadžanskio, Čarakovo likimą…“ Visiems išvardytiems asmenims buvo įvykdyta egzekucija tarptautinės armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ vadovybės įsakymu.

1905 metų lapkričio 21. Tiflisas. Gruzija. Barzdočiai iš tarptautinės teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ surengė pačias kruviniausias ir žiauriausias Tiflisio gyventojų skerdynes Gruzijos istorijoje. Kaip liudija mačiusieji tuos įvykius, gaujos, „valydamos vietas“ atvykėliams armėnams apgyvendinti, išpjovė ištisas šeimas stačiatikių gruzinų valstiečių ir miesto gyventojų. 

Pasak išlikusių duomenų, armėnų gaujos tą dieną Tiflisyje nužudė ir daug azerbaidžaniečių. Bet kadangi azerbaidžaniečių šeimos pagal religines tradicijas kategoriškai atsisakė gabenti žuvusiuosius į morgą, o vežė iškart į mečetes, tai Tiflisio morge vakarop tebuvo rasta 10 musulmonų lavonų. Kad nuslėptų nuo tarptautinės visuomenės tikruosius žudynių kaltininkus, armėnų spauda savo puslapiuose paskelbė pasauliui apie „armėnų tragediją Tiflisyje…“.

O tradicinį gruzinų inteligentų požiūrį į armėnų terorizmo ideologus išdėstė žymus gruzinų rašytojas ir mąstytojas I. Čavčavadzė: „Mums apmaudu tik dėl to, kad pagyrūnė armėnų grupė, neigdama mūsų, gruzinų, dvasinę ir fizinę egzistenciją, rodo mums tik prieš mus atsivėrusį kapą, tarsi mūsų nebūtis sukurtų jų egzistenciją. Metas nuplėšti kaukę nuo tos armėnų grupės, kurios išminčiai sukelia mums, gruzinams, nuo mažo iki didelio, be išimties, šitiek erzelio. Reikia pažvelgti į juos tiesiai, be pagražinimų. Metas mums sužinoti – iš kur kranksi virš mūsų juodasis varnas, iš kur krenta ta mus talžanti akmenų kruša. Metas mums atsipeikėti ir nesimaivyti kaip bailiams prieš tuos lželiberalus, prieš tuos tikrojo liberalizmo arlekinus, užčiaupiančius mums burnas, kad po šventa tautos meilės skraiste paslėptų savo juokdarystę, dviveidiškumą, beširdiškumą“.

1906 metų birželio 12. Šuša. Azerbaidžanas. Banditų formuotės maždaug iš 10 tūkstančių žmonių, surinktų iš artimiausių armėnų kaimų, surengia plataus masto Šušos puolimą. (Tiems armėnams, kas atsisakė dalyvauti skerdynėse, teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nuosprendžiu buvo įvykdyta egzekucija). Kautynės truko penkias dienas. Visus musulmonų namus apmėtė bombomis. 

1908 – 1909 metai. Anot tyrinėtojos I. Bagirovos, tam laikotarpiui priklauso armėnų smogikų iš teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ pasikėsinimai į Jelizavetpolio pramonininkų vyndarių brolių Forerių gyvybę, vyndario Gurro, Tiflisio apsaugos skyriaus filerių Poleško ir Uljanovo, Tiflisio policininko Valijevo nužudymai, tabako fabrikanto A. Safarovo sūnaus, Irevano kaimo seniūno K. Azariano nužudymai. Tyrėja pažymi: „Tikslui pasiekti dašnakai nesigailėjo nei svetimų, nei saviškių. „Saviškiams“ veikė Bauginimo organizacija, kuri per tuos metus sunaikino 5–6 „Dašnakcutiun“ narius (vienas iš jų – „Migranas“ – buvo nužudytas IV suvažiavimo nutarimu)“.

1909 metų balandžio 9. Stambulas. Turkija. Nužudytas turkų žurnalistas Chasanas Fechmi bekas. Nužudymo tikslas – išprovokuoti neramumus mieste, panaudojus laidotuves masinėmis demonstracijomis sukelti. Kaip tik tuo laikotarpiu datuojamas ypatingas tarptautinės armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ suaktyvėjimas – ji tuo metu atidarė savo filialus Paryžiuje, Ženevoje, Kaire. Būtent iš ten į Stambulą keliavo platinimui brošiūros ir proklamacijos, raginančios kurti grupes fedainų–kamikadzių, realizuojančių politinius armėnų tikslus.

Tarp tų medžiagų – armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ ideologo Mkrtyčio Portakaliano raginimai kurti „didžiąją Armėniją“, kovojant su Turkijos ir Rusijos vyriausybėmis. Vėliau, 1921 metais, M. Portakalianas bus nužudytas savo bendražygių už organizacijos „Dašnakcutiun“ pajamų slėpimą“.

Teroristinės organizacijos ASALA ženklas

1914 metų vasario 21. Turkija. Karse ir Ardachane armėnų banditų formuotės nužudė 30 000 vyrų – etninių turkų. Vienas iš tiesioginių organizatorių buvo slenkančios į šešėlį armėnų teroristinės organizacijos „Gnčak“ ideologas, Turkijos parlamento deputatas Stepanas Ter Danielianas.

1914 metų vasara. Pirmojo pasaulinio karo pradžia. Amerikiečių istoriko Stenfordo Dž. Šou knygoje „Otomanų imperijos istorija“ sakoma: „…per visą karą armėnai siaubingai, negailestingai masiškai naikino musulmonus. Daugiau kaip milijonas Turkijos valstiečių buvo priversti bėgti iš gimtųjų namų. Tūkstančiai pabėgėlių buvo sukapoti į gabalėlius“.

Iš 3 300 000 turkų, gyvenusių 1914 metais penkiose srityse – Trabzone, Erzerume, Erzindžane, Vane ir Bitlise – po karo buvo suskaičiuota 600 000 pabėgėlių. Armėnų banditų formuotės puldinėjo ir kurdų gyvenvietes, žiauriai žudydamos visus taikius gyventojus, nesigailėdamos moterų, senukų, vaikų. Vienas iš turkų ir kurdų valstiečių skerdynių tiesioginių organizatorių buvo armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ narys Arutiunas Šachrikianas, pravarde Atomas.

(Bus daugiau)

2019.04.25; 10:38

print