Šį sykį, pradėdamas komentarą, prisiminiau meninį filmą „Šuns širdis“. Nemačiusiems pagal Michailo Bulgakovo romaną sukurtos juostos atkreipsiu dėmesį į epizodą, kuris, man regis, – iškalbingas. Pas aukštos kvalifikacijos daktarą Preobraženskį įsiveržia revoliucionieriai ir priekaištauja, kodėl jis, skirtingai nei proletariatas, gyvena itin erdviame bute. Kai pasaulinės šlovės pasiekęs medikas atkerta, jog daug kambarių turinčiame bute jis ne tik ilsisi, bet ir priima ligonius apžiūroms, juos operuoja, tuomet valdžios atstovai prievartavo jį už kelis skatikus įsigyti bent jau žurnalų. Už surinktus pinigėlius parduodant žurnalą neva bus remiami badaujantys vaikai. Daktaras Preobraženskis atsisako. Pasibaisėję profesoriaus įžūlumu revoliucionieriai stebisi, nejaugi profesoriui negaila alkanų mažylių? Profesorius nuoširdžiai atsako: gaila. Bet žurnalų nepirks…
Man atrodo, jog visi, kurie matė šį filmą, įsitikinę, jog daktaras pasielgė teisingai.
O dabar šį epizodą perkelkime į nūdienos laikus. Keliais rubliais paremti nuo bado mirštančių mažylių nepanorėjęs profesorius šiandieninėje Lietuvoje būtų apšauktas homofobu, jį varytų lauk iš valstybinės ligoninės, trukdytų įsidarbinti privačioje klinikoje, jam neleistų savo pozicijos pareikšti iš valstybės lėšų išlaikomoje televizijoje…
Maždaug taip. Tik pabandyk demokratinei Europos Sąjungai priklausančioje demokratinėje Lietuvoje prasižioti, esą mūsų sieną nelegaliai kirtę migrantai yra nusikaltėliai, pažeidę ne tik rytinę Lietuvos, bet ir tos pačios ES bei NATO sieną! Man regis, visiems blaiviai mąstantiems senų seniausiai akivaizdu: nelegalus svetimos valstybės sienos kirtimas yra sunkus nusikaltimas. Tačiau perskaitęs kai kurių žmogaus teises ginančių organizacijų atstovų, parlamento kontrolierių ataskaitas sužinau, kad tai Lietuva yra didžiausias blogis. Mat nežinia iš kur atvykusius sienos pažeidėjus apgyvendino ne prabangiuose viešbučiuose – vien palapinėse ir apleistose mokyklose. Lietuva daug sykių nusikalto, nes atvykusiems nepametėjo šiltų anklodžių, neatgabeno kokybiškų pietų iš prabangaus restorano, nesuteikė profesionalių medicininių paslaugų. Lietuviai – barbarai, kankintojai, sadistai?
Man tikrai gaila skurstančių, alkstančių, nuo karo ir kankinimų bėgančių nelaimėlių iš Afrikos ir Azijos. Ir vis tik, iškilus migrantų krizėms, Lietuva turėtų elgtis kaip daktaras iš „Šuns širdies“. O jei šiandieninė Europos Sąjungos teisė reikalauja, kad Lietuva svetimais rūpintųsi labiau nei savais, vadinasi, – blogi įstatymai. Sąžiningi, teisingi įstatymai neprieštarauja sveikam protui. O sveikas protas sako, jog Lietuva, jei aklai klausys ES direktyvų, tuoj taps apšnerkštu „pereinamuoju kiemu, kuriame lietuviai vegetuos tik tam, kad aptarnautų į turtingus Vakarus bėgančiųjų interesus“.
Besirūpindamas žmogaus teisėmis Briuselis ir Strasbūras jau seniai praradęs sveiką nuovoką. Mus prievartauja gėjų ir lesbiečių meilės reikalus, žvelgiant giliau, prilyginti šeimai. Neginčiju, jiems turime leist gyventi, kaip jie išmano. Neleistina tyčiotis iš jų būdo, juo labiau – juos skriausti, pavyzdžiui, trukdant patogiai tvarkyti turtinius reikalus. Tačiau ar turime teisę jų bendrą gyvenimą prilyginti šeimai? Vyro ir moters santuoka turėtų būti iškilusi bent vienu milimetru aukščiau už visus kitus darinius. Nes vaikai gimsta tik tada, kai to nori vyras ir moteris. Nei gėjų, nei lesbiečių šeimose vaikai negimsta. Būtent dėl šios priežasties teisė jiems įsivaikinti mažylius – labai abejotina. Vaikas – ne šuniukas. Jo nenusipirksi turgavietėje. Homoseksualų darinius prilyginus vyro ir moters santykiams, jiems leidus įsivaikinti, tikroji šeima jau nebebus… šeima. Man regis, šeima – tik ta, kurios dėka pratęsiama giminė. Taip surėdyta Motinos – Gamtos, argi protinga šiuos dėsnius ignoruoti?
Deja, Lietuvoje, ir ne tik Lietuvoje, užvirusi bjauri sumaištis. Drįstu manyti, jog dėl priešpriešos labiausiai kalti homoseksualų teises ginantys politikai, žurnalistai, apžvalgininkai. Jų laikysena dažnokai arši, pikta, agresyvi. Jie pasiryžę bet kokia kaina mus perauklėti, o jei nepavyktų pakeisti mūsų požiūrio – įstatymais primesti mums savas tiesas. Bet jei vadovaujamės demokratijos taisyklėmis, leiskite ir mums, heteroseksualams, turėti savo požiūrį į pasaulį. Juolab kad homoseksualų niekas Lietuvoje neskriaudžia. Niekas į jų lovas nelenda žiūrėti (tarsi būtų labai įdomu). Tik, vaizdžiai tariant, nelipkite mums ant galvų. Jei siekiate mus, neva nesusipratėlius, perauklėti, tai gal ir mes turime tokias pat teises – jus auklėti gyvenimo abėcėlės?
Vos tik išgirstu šūkaliojimus, esą būtina „gerbti žmogaus teises“, vis dažniau pagaunu save mąstant apie nenuoširdumą ir dviveidystę. Pažiūrėkime, kaip kvailioja prancūzai. Vos tik protestuotojas prezidentą savo plakate palygino su Hitleriu, Emanuelio Makrono advokatai iškart kreipėsi į teismą. Girdi, tas karikatūristas įžeidė poną Makroną, pasityčiojo iš jo garbės ir orumo. Galbūt. Bet kai karikatūristai iš pancūžiško leidinio keletą metų be perstojo paišė musulmonams švento pranašo Mahomedo karikatūras, tuo pačiu įžeisdami milijonų tikinčiųjų jausmus, – nei Makronas, nei kiti ES lyderiai nepuolė šaukti, jog taip elgtis negalima. Man tokia pozicija nepriimtina: įžeisti vieno žmogaus jausmų negalima, o štai tyčiotis iš gausios religinės bendruomenės – leidžiama?!
Jei žmogaus teisių gynėjai nebežino, kur išlieti energiją, kuo užsiimti, galiu pasiūlyti keletą temų. Suskaičiuokite, kiek kartų Europos Žmogaus Teisių teismas per parą pažeidžia žmogaus teises? Ištariau nesąmonę? EŽTT negali pažeisti žmogaus teisių? Pasiremsiu asmenišku pavyzdžiu: kai kreipiausi į EŽTT, šis tik po maždaug trejų metų atsakė, jog mano bylos nesvarstys, nes ji, matot, neatitinka keliamų reikalavimų. Tačiau kodėl neatitinka – nepaaiškino. Neatsiuntė posėdžio, kuriame svarstytas mano advokatės surašytas ieškinys, išklotinės. Man buvo pasakyta, jog privalau tiesiog patikėti jų „garbės žodžiu“ (keistas teisinis argumentas).
Sutinku, kai kurie skundai surašomi neprofesionaliai. Bet juk daug bylų EŽTT nesvarsto visai ne todėl, kad ieškiniai nepagrįsti ar teisiškai neteisingai surašyti. Tiesiog visų bylų šis teismas išnagrinėti nepajėgus. Todėl ir ieško įvairiausių priežasčių nesvarstyti.
Kuo vadovaujamasi atmetant bylas – net ne itin svarbu (pavyzdžiui, jei tuo metu jau buvo apgintos kelių žurnalistų teisės, teismas ieškos priešingos pozicijos – kada žurnalistai piktnaudžiavo savo teisėmis). Svarbiausia, kad žmogus nesulaukia teisingumo. Dar labai svarbu, kad jam nepasakoma visa teisybė, kodėl jo bėda nesvarstoma. O dabar suskaičiuokite, kiek tokių, kurie turėjo sulaukti, bet nesulaukė pagalbos iš EŽTT? Tūkstančiai, milijonai?
Suprantu, tema – sudėtinga. Gal padėtis – net be išeities. Nepaisant šios temos sudėtingumo sėskime prie apskritojo stalo ir svarstykime, kaip galėtumėte ją patobulinti, kad nepagrįstai atmetamų bylų būtų kuo mažiau! Kol kas teturime selektyvų, parodomąjį, nuo politinės konjunktūros priklausomą teisingumą.
Štai Lietuvoje privalomąjį sveikatos draudimą moka visi. Lygiava. Bet ar teisinga, jei vienodą pinigų sumą į valstybės sąskaitą atseikėja visą gyvenimą sportavęs, sveikai maitinęsis, negirtuokliavęs, nerūkantis žmogus ir tas, kuris niekad nebėgo krosų, neplaukojo baseine, o tik gurkšnojo spiritinius gėrimus ir rūkė prastą tabaką? Žinoma, sveikata – tai tokia tema, kai nežinai, kas ilgiau gyens – sveiką gyvenseną propaguojantis ar nuolatinius pasilinksminimus pasirinkęs. Ir vis tik mokestis, kurį vadiname PSD, turėtų būti diferencijuotas. Kitaip pažeidžiame sportuojančiojo žmogaus teises. Bent man taip atrodo.
Imkime narplioti teisę balsuoti renkant Prezidentą, parlamentą, savivaldybės narius, dalyvaujant referendumuose. Be abejo, tokios teisės nusipelnė visi šalies piliečiai: ir moterys, ir vyrai, ir gėjai, ir katalikai, ir musulmonai. Tačiau ar teisinga, kai rinkimuose lygias teises turi šiaip ne taip vidurinę mokyklą baigęs beraštis ir aukštąjį universitetinį išsilavinimą turintis profesorius? Mano supratimu, aukštąjį išsilavinimą įgijęs Lietuvos pilietis privalo turėti bent keliais balsais daugiau už tą, kuris vos pramokęs skaityti ir rašyti. Nes profesorius giliau nusimano, kas yra politika. Tokia lygiava grubiai pažeidžia profesoriaus teises.
Štai į vieno Lietuvos miesto savivaldybę įsitrynė vienas iš Europos Sąjungos šalių atvykęs užsienietis ir ėmė mokyti mus, vietinius, kaip mūsų miestuose turi būti pagerbtas Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos interesus itin sudėtingomis sąlygomis gynusio Kazio Škirpos ir Jono Noreikos atminimas? Ar taip nepažeidžiama mano, lietuvio, teisė savo žemėje rūpintis sava istorija taip, kaip ją išmanau?
Žodžiu, žmogaus teisių gerbėjai galėtų į žmogaus teises žiūrėti plačiau, giliau, nuoširdžiau, nei tai darė iki šiol. Jei esame tikri demokratai, tai turime pripažinti, jog žodžiai „myliu“, „gerbiu“, ‚užjaučiu“ turi antonimus. Demokratinėje šalyje visi žmonės privalo turėti teisę ne tik mylėti, bet ir piktintis, nesutikti, jausti priešiškumą…
2021.10.14: 07:00
